Kaip rašo laikraštyje The Guardian ponas Lucas Gardingas, 2013 metų vasarą, kai Edvardas Snoudenas dar slėpėsi Honkonge, laikraščio vyriausiasis redaktorius Alanas Rasbridžeris (Alan Rusbridger) pasiūlė jam parašyti knygą apie NSA demaskuotoją.
Gardingas sutiko. Kartu su nedidele grupe leidinio bendradarbių jis pradėjo studijuoti Snoudeno archyvo dokumentus. Žurnalistai laikėsi visų atsargumo priemonių: prie kambario, kuriame jie dirbo, stovėjo apsauga, nešiojamieji kompiuteriai nebūdavo jungiami į internetą arba vietinius tinklus, sakoma straipsnyje.
Iš pradžių Dauning-street reakcija į Snoudeno nutekinimus buvo vangi, vėliau – griežta, prisimena autorius. Pagaliau redakcijai teko sunaikinti kietuosius diskus su Snoudeno failais požeminėje automobilių stovėjimo aikštelėje, stebint dviem Britanijos Vyriausybinio ryšio centro (GCHQ) bendradarbiams. „Tai buvo kiečiau, nei bet kokiame trileryje“, – tikina Gardingas.
Liepą žurnalistas iškeliavo į Rio de Žaneirą paimti interviu iš Gleno Grinvaldo (Glenn Greenwald), kuriam Snoudenas perdavė savo archyvą. Vykdamas į susitikimą su Grinvaldu, Gardingas paliko savo nešiojamąjį kompiuterį viešbučio seife. Grįžęs į numerį jis pastebėjo, kad seifas nebeužsirakina.
Rašyti knygą sekėsi produktyviai, rašo Gardingas ir atkreipia dėmesį į vieną epizodą. „Rašiau skyrių apie glaudžius, daugiausia slaptus NSA ryšius su Silikono slėniu. Parašiau, kad Snoudeno demaskavimai padarė nuostolių JAV technologinėms kompanijoms ir jų pajamoms. Ir nutiko kažkas keisto. Paragrafas, kurį ką tik išspausdinau, pradėjo pats savaime nykti. Žymeklis greitai lakstė iš dešinės į kairę, rydamas tekstą. Aš žiūrėjau, kaip mano parašyti žodžiai dingsta. Kai pabandžiau uždaryti failą OpenOffice, pradėjo mirksėti ir pypsėti klaviatūra“, – pasakoja autorius.
„Po to keletą savaičių pašalinimai per atstumą keletą kartų pasikartojo. Tikslaus dėsningumo nebuvo, bet paprastai tai atsitikdavo tada, kai aš rašiau ką nors atsainaus apie NSA“, – rašo žurnalistas.
„Kiekvienas autorius laukia kritikos. Bet anoniminio trečio asmens kritika iki publikacijos – tai kažkas naujo, – tęsia Gardingas. – Aš pradėjau rašyti savo paslaptingajam skaitytojui laiškus. Stengiausi būti mandagus, bet susierzinimas stiprėjo. Kartą parašiau: „Labas rytas. Aš nieko prieš, kad jūs skaitytumėte mano rankraštį – jūs tai ir taip darote, – bet aš būčiau labai dėkingas, jeigu jūs jo neištrintumėte. Ačiū“. Atsakymo nesulaukiau“.
„Laisvalaikiu pagalvoju, kas gi galėjo būti tas mano pats apsišaukęs redaktorius, – baigia Gardingas. – Įsižeidęs analitikas iš NSA šnipų miesto Fort-Mido? Kas nors iš GCHQ? Rusų programišius? Koks nors kitas piktavalis? Kas jūs bebūtumėte, kaip jums mano knyga? Mane nuoširdžiai domina jūsų nuomonė“.
Šaltinis: The Guardian
Nuotraukoje: liūdnai pagarsėjęs Edvardas Snoudenas.
2014.03.06; 06:58
