Kęstutis Girnius – Vilniaus tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas, įtakingas politikos apžvalgininkas. Atidžiai skaitau visus jo straipsnius, pasirodančius pačiuose įvairiausiuose Lietuvos leidiniuose. Daugelis K.Girniaus minčių – įdomios, priimtinos, įsidėmėtinos. Ir vis dėlto šiandien į K.Girniaus rašinius pradėjau žvelgti su didele abejonių bei nepasitikėjimo doze. Nepasitikėjimas K.Girniaus samprotavimų nuoširdumu sustiprėjo, kai pagrindiniuose Lietuvos internetiniuose ir popieriniuose leidiniuose pasirodė jo straipsnis “ES ataskaita – smūgis Gruzijai”. Minėtosios publikacijos esmę nusakyti nesunku. Apie ką ten kalbama, išduoda publikacijos pavadinimas. Tačiau tik jį perskaičius paaiškėjo, kieno pusėje įtakingasis mūsų politikos apžvalgininkas. Prisipažinsiu, K.Girniaus užimta pozicija mane suglumino. Mat K.Girniaus simpatijos – ne Gruzijos ir juolab ne Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio pusėje.
Taip, daugiausiai priekaištų dėl karinio Gruzijos – Rusijos konflikto suverčiama oficialiojo Tbilisio vadovams. Ypač Gruzijos prezidentui Michailui Saakašviliui, kuris, suprask, ir diktatoriškas, ir nesukalbamas, ir arogantiškas, ir per daug pasitikintis savo jėgomis. Politikos apžvalgininko K.Girniaus nuomone, pirmieji pradėjo šaudyti gruzinai, todėl juos neva būtina laikyti pagrindiniais konflikto kaltininkais. Tuo tarpu oficialųjį Kremlių K.Girnius tarsi teisina. Esą Rusijai nieko kito nebeliko, kaip karinėmis priemonėmis ginti Pietų Osetijos žmones nuo gruzinų kariuomenės atakų. Maždaug tokia tos publikacijos esmė. Maždaug tokią nuomonę politikos apžvalgininkas K.Girnius išdėstė ir kai kuriose LRT radijo laidose.
Savo antigruzinišką poziciją apžvalgininkas K.Girnius sustiprino, remdamasis šių metų rugsėjo 30 dieną paskelbta oficialia Europos Sąjungos ataskaita apie 2008-ųjų rugpjūčio mėnesį vykusio Rusijos ir Gruzijos karo priežastis. Pasak K.Girniaus, ES komisijos pateiktose išvadose aiškiai pasakyta, kas pradėjo karą. Svarbiausia karo priežastimi Europos Sąjungos lyderiai laiko neva Gruzijos pradėtą barbarišką Cchinvalio ataką. O štai Rusija kalta, pasak tos pačios komisijos, tik dėl to, kad į Cchinvalio apšaudymus reagavo per daug stipriai, galingai, kitaip tariant – neadekvačiai.
Dar viena įdomi ir, man regis, svarbi, iškalbinga detalė. Kai kuriuose lietuvių kalba leidžiamuose anarchistiniuose, komunistiniuose internetiniuose leidiniuose pasirdė straipsnių, kurių autoriai džiūgauja, kad dabar net “aršus antikomunistas”, “buvęs Laisvosios Europos radijo žinių direktorius” K.Girnius ėmė suvokti, jog karą sukėlė Gruzija. Tie abejotinos reputacijos leidiniai remiasi K.Girniaus įžvalgomis, esą rusų šarvuočiai Rokio tunelio link pajudėjo tik po to, kai prasidėjo gruzinų atakos. Jų išvada labai aiški: “nebūtų Cchinvalio apšaudymo – nebūtų ir rusų šarvuotosios technikos įsiveržimo į Gruzijos teritoriją”. Vadinasi, oficialusis Tbilisis begėdiškai melavo pasauliui tvirtindamas, jog Rusija puolė pirmoji? Politikos apžvalgininkas K.Girnius subtiliai pataria Lietuvos valdžiai atsisakyti draugystės su M.Saakašvilio režimu. Arba tuos santykius konstruoti taip, kad jie taptų tik simboliški, tik minimalūs.
Analizuojant K.Girniaus rašinį “ES ataskaita – smūgis Gruzijai” bei jo pasisakymus per radiją akivaizdi mintis: Amerikos žvalgybiniai palydovai būtų seniai užfiksavę rusų kariškius, įsiveržusius į Gruziją. Bet Amerikos palydovai tokių įsiveržimų neužfiksavo, bent jau apie tai Vašingtonas garsiai neprabilo. Todėl tikėtina versija, jog rusų šarvuočiai išties į Gruziją įsiveržė tik po M.Saakašvilio pradėtų karinių veiksmų.
Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos politikos apžvalgininko mintys bei išvados – įtikinamos, logiškos. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Tik tol, kol jų nepalygini su kai kurių žymių Rusijos politikos apžvalgininkų komentarais. Štai Rusijos televija RTVi neseniai parodė beveik valandą trukusią Rusijos politikos apžvalgininkės Jurijos Latyninos autorinę laidą “Kod dostupa” (Код доступа), kurioje tvirtinama, esą dėl 2008-ųjų rugpjūčio kruvinų įvykių kalta Rusija. Vienareikšmiškai. Be jokių išlygų, be jokių “bet”, “galbūt”, “tikriausiai”.
Beje, šitaip sakydama politikos apžvalgininkė J.Latynina rėmėsi ne tiek emocijomis, kiek faktais, kurie, beje, kardinaliai kertasi su mūsiškio K.Girniaus įžvalgomis. Analitinėje laidoje “Kod dostupa” rusė J.Latynina dėstė savo požiūrį į Rusijos – Gruzijos konfliktą bei į ES ataskaitą dėl Maskvos ir Tbilisio karinio susidūrimo visai kitaip, nei K.Girnius savo pamąstymuose. Gruzijai ir Gruzijos lyderiui M.Saakašviliui rusė J.Latynina buvo kur kas draugiškesnė, nei lietuvis K.Girnius.
Pasak J.Latyninos, besiaiškindama tikrąsias konflikto priežastis, ES komisija tesugebėjo pareikšti paradoksalią nuostatą. Girdi, šis konfliktas toks sudėtingas, toks painus, kad iš tiesų net neįmanoma išsiaiškinti, kas – kaltas, o kas – teisus. Šaipydamasi iš tokių ES “išvadų” J.Latynina rėmėsi garsiųjų detektyvinių filmų herojaus Erkiulio Puaro pavyzdžiu. J.Latynina ironizavo: “įsivaizduokime, kad detektyvas E.Puaro nužudytojo artimiesiems bei giminėms pareiškia, jog tikrojo žudiko asmenybės nustatyti neįmanoma, nes tyrimas – perdėm sudėtingas”. Šypsodamasi J.Latynina teiravosi, kokia turėtų būti reakcija į E.Puaro bejėgiškumą?
Rusijos apžvalgininkė konkrečiai aptarė ir kai kurias kitas specialiosios ES komisijos veiklos keistenybes. Pavyzdžiui, ji kritikavo komisijos bejėgiškumą išsiaiškinti net, regis, labai paprastą faktą: kas pirmasis pradėjo šaudyti. Kadangi Gruzija tvirtina, jog pirmoji pradėjo šaudyti Rusija, o Rusija teigia, kad pirmoji ėmė šaudyti Gruzija, komisija, pasak J.Latyninos, atsidūrė keblioje padėtyje. Tik pamanyk, esant tokiai nuomonių įvairovei, komisija negalinti tvirtai pasakyti, kas vis dėlto pirmasis paleido šūvį. Ironizuodama J.Latynina teigė, jog pasaulio visuomenė iš komisijos laukė ne padūsavimų, kokia vis tik sudėtinga ši kaukazietiška tema, o konkretaus atsakymo, kas melavo, o kas – sakė tiesą. Tuo tarpu komisija tik bejėgiškai skėsčioja rankomis, į ataskaitą sudėdama vienas kitam prieštaraujančius Gruzijos ir Rusijos pasiaiškinimus.
Jei Lietuvos politikos apžvalgininkui K.Girniui aišku, kad pirmasis pradėjo šaudyti Tbilisis, tai Rusijos politikos apžvalgininkė J.Latynina įsitikinusi, jog pirmieji agresiją pradėjo būtent rusų kariškiai. Savo nuomonę ji paremia sunkiai paneigiamu faktu. Ji siūlo pavartyti Rusijoje leidžiamo žurnalo “Krasnaja zvezda” 2008-ųjų metų rugpjūčio – rugsėjo mėnesių numerius, kur paskelbti kelių tame konflikte dalyvavusių rusų kariškių ir eilinių karių pasakojimai. Pasak J.Latyninos, vienas konkretus rusų kapitonas, vienas konkretus rusų leitenantas ir vienas konkretus rusų eilinis (laidoje buvo nurodytos visų jų pavardės) Rusijos kariuomenei priklausančiame leidinyje oficialiai pasakoja, kaip, kodėl ir, svarbiausia, kada jie pradėjo ginti “vargšus osetinus nuo sužvėrėjusių gruzinų”.
Ši detalė itin svarbi, kadangi aiškėja, jog bent jau tie trys “Krasnaja zvezda” minimi rusų kariškiai kariavo prieš M.Saakašvilio režimą maždaug 24-iomis valandomis anksčiau, nei M.Saakašvilis įsakė saviškiams šaudyti į Cchinvalį. J.Latynina stebisi, kodėl ES ekspertai neatkreipė dėmesio į tą “Krasnaja zvezda” numerį, kur juodu ant balto parašyta: į Gruzijos teritoriją rusų kariškiai įžengė mažų mažiausiai 24-iomis valandomis anksčiau, nei gruzinų artilerija nusitaikė į Pietų Osetijos sostinę. Pateikdama šiuos duomenis J.Latynina ironiškai tvirtino: “Gruzijos žvalgyba tikriausiai bus infiltravusi savo agentus į Rusijos gynybos ministerijos išlaikomą leidinį”. Kaip kitaip paaiškinti, kad žurnale “Krasnaja zvezda” atsirado Gruzijai palankūs rusų kariškių pasakojimai?
Žinoma, J.Latynina supranta, jog Gruzijos žvalgyba nėra tokia stipri kaip Rusijos FST, bent jau neturi tokių įspūdingų finansinių išteklių, todėl tame žurnale paskelbta informacija galima pasitikėti: “pirma rusų kariškiai įsiveržė į Gruzijos teritoriją ir tik po to gindamiesi gruzinai ėmėsi atsakomųjų veiksmų”. Be abejo, galima ir kita priežastis. “Gal ES ekspertai nemoka rusų kalbos, neturi vertėjų, nesugeba išsiversti į anglų kalbą kelių rusiškų straipsnių, todėl nieko ir nežino apie “Krasnaja zvezda” publikacijas?”, – gūsčiojo pečiais “Kod dostupa” autorė J.Latynina.
Taigi J.Latynina nustebusi, kodėl oficiali ES komisija, intensyviai dirbusi, beje, net devynis mėnesius, tik perpasakoja tai, ką sako oficialusis Tbilisis ir oficialusis Kremlius. O jei kurią nors pusę bara arba kam nors priekaištauja, tai tik abstrakčiai, neįvardindama nei pavardžių, nei tautybės. J.Latynina kritikavo ir ES komisijos išvadose įrašytą teiginį, esą konflikto išvakarėse karinė retorika buvo pasiekusi epogėjų iš abiejų pusių. Pasak J.Latyninos, šitaip tvirtindama ES begėdiškai meluoja. Meluoja todėl, kad “ugnies liežuviais” svaidėsi tik Pietų Osetijos vadovas ir Rusijos generolai. Gruzijos prezidento M.Saakašvilio retorika karo išvakarėse buvo nuosaiki, raginanti deryboms, dialogui, o ne karui. Pasak J.Latyninos, M.Saakašvilis nepasakė nė vienos kalbos, kurioje būtų grasinęs Pietų Osetijai ar Rusijai. O karingų Pietų Osetijos ir Kremliaus vadovų pasisakymų galima pateikti ne vieną dešimtį.
Analizuodama ES komisijos išvadą dėl karinės agresijos kurstymo J.Latynina pabrėžė, jog karo išvakarėse M.Saakašvilio ministrai ir žvalgybininkai Vakaruose bėgiojo po ES kabinetus ir bandė perspėti Vakarus, jog tuoj Gruzija bus begėdiškai užpulta. Taigi M.Saakašvilis bei jo ministrai pasauliui bandė pasakyti, jog “jei Vakarai čia pat neįsikiš, bus per vėlu – Rusija pradės plačią karinę kampaniją ir ją išprašyti iš Gruzijos bus labai sunku”.
Ypač J.Latyninai pasirodė keista neoficialioji ES komisijos išvada. Ji stebisi, kad oficialios išvados turi tarsi du skyrius: oficialųjį ir neoficialųjį. Ji retoriškai klausė, kaip oficialioje ataskaitoje dar gali būti ir neoficiali atsakaita. Ir vis dėlto ES ataskaita iš tikrųjų turi dvi dalis, kurios skiriasi kaip diena ir naktis. Oficialioji dalis – labai atsargi, nekonkreti, dviprasmiška. Ją skaitydamas taip ir nesuprasi, kam priekaištaujama – Gruzijai ar Rusijai? O štai neoficialiojoje dalyje “Rusija sunešiojama kaip reikiant”.
Pasak J.Latyninos, neoficialiąją komisijos dalį skaityti žymiai įdomiau, prasmingiau, naudingiau, nei oficialiąją. Esą tik neoficialiojoje ES dalyje pagrindine karo priežastimi įvardinamas ne Gruzijos agresyvumas, bet Gruzijos noras integruotis į Vakarus, įskaitant ir Tbilisio narystę NATO aljanse. “Kod dostupa” vedančioji liūdnai konstatuoja, kad tos dvi ES komisijos dalys demonstruoja pataikūnišką, dviprasmišką Vakarų laikyseną Kremliaus atžvilgiu. Ji pastebi, jog vienu metu neįmanoma būti ir diplomatu, ir tuo, kuris teisia, skelbia nuosprendį. J.Latynina tvirtino, jog Vakarai, dėdamiesi demokratijos, padorumo ir sąžiningumo garantais, iš tiesų laikosi dvigubų standartų. Kai aiškinamasi, kas kaltas dėl žudynių Afrikoje, ES komisija – tvirta. Ji aiškiai pasako, kas kaltas – tutsiai ar hutai. O kai kalbama apie konfliktus, kuriuose dalyvauja Rusija, prasideda begėdiški išsisukinėjimai. Vakarai tarsi bejėgiai skėsčioja rankomis: “Jei Rusija meluoja, mes negalime sakyti, kad Kremlius – meluoja”.
Rusijos politikos apžvalgininkė prisipažįsta nemėgstanti žmogaus teisių gynėjų, kadangi ir šie dažniausiai vadovaujasi dvigubais standartais. Štai Gruzija kaltinama galingais artilerijos sviediniais apšaudžiusi Cchinvalio miestą, kuriame buvo daug civilių. Tačiau tie patys žmogaus teisių gynėjai, J.Latyninos pastebėjimu, kažkodėl nekritikuoja nei Pietų Osetijos, nei Rusijos, pačiame Cchinvalio centre įrengusių karinius objektus. Ši aplinkybė – daug pasakanti. Jei rusams ir osetinams būtų labai rūpėjusios žmogaus teisės, jie karinius įrenginius būtų įrengę bent jau Cchinvalio priemesčiuose, kuo toliau nuo miesto. Tada ir M.Saakašvilio kariai būtų šaudę ne į Cchinvalio centrą, o tik į miesto pakraščius.
Pasak J.Latyninos, ji visuomet su didele nepasitikėjimo duokle žvelgia į žmogaus teisių gynėjų pareiškimus. Tiek ir į Vakarų Europos žmogaus teisių gynėjų, tiek ir į saviškių, veikiančių Rusijoje, pasisakymus, laikyseną, išvadas. Ji prisipažįsta nemėgstanti nei vienų, nei kitų. Vakariečių nemėgsta dėl to, kad šie tik dedasi esą idealistai. O iš tikrųjų jie – tokios pat pelno, įtakos siekiančios organizacijos, kaip ir komercinės korporacijos ar bankai. Be to, gana bailūs. Vakarų žmogaus teisių gynėjai jokių būdu nelįs ten, kur grės bent mažiausias pavojus jų gyvybei. J.Latyninos išvada: Vakarų žmogaus teisių gynėjai griebiasi neesminių, tik nepavojingų temų, apeidami pagrindines problemas.
O Rusijos žmogaus teisių gynėjų J.Latynina nemėgstanti dėl to, kad šie, išaugę sovietmečiu iš disidentinių judėjimų, vis dar įsitikinę, jog valstybė visur ir visuomet neteisi. Štai ateina pas Rusijos žmogaus teisių gynėjus samdomi žudikai, skųsdamiesi Rusijos teisėsaugos organų persekiojimu, ir naivūs Rusijos žmogaus teisių gynėjai, užuot juos išviję lauk, nedelsiant pradeda gilintis, “kokias klaidas valstybė padarė, persekiodama bei teisdama pačius tikriausius banditus”.
Būsiu atviras: J.Latyninos pozicija man priimtinesnė nei K.Girniaus įžvalgos apie “Gruzijos prezidento M.Saakašvilio režimą”. Nesuprantu, kodėl politikos žinovas K.Girnius, naprliodamas Gruzijos mazgą, nepajėgė pastebėti faktų, kuriuos pastebėjo jo kolegė iš “Kod dostupa”? Nepastebėjo todėl, kad nenorėjo pastebėti? Kas paskatino K.Girnių teisinti agresorių, o ne auką? Kas verčia jį remtis neprincipingomis ES komisjos išvadomis?
2009.11.10
