Tikriausiai dar prisimename, kokia paminklinė lenta prikalta prie senosios Vilniaus Rotušės sienos? Ten iškaltas gyvybiškai svarbus užrašas, bylojantis, jog Lietuvos nedraugai yra ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešai. Viltinga mintis. Leidžianti tikėti gražia Lietuvos ateitimi. Tuometinių Amerikos ir Lietuvos prezidentų parašais patvirtinas simbolinis užrašas byloja, jog nesame vienui vieni – šį sykį, skirtingai nei praėjusiame šimtmetyje, turime galingą, įtakingą ir, svarbiausia, padorų sąjungininką. Belieka manyti, jog amerikietiška – lietuviška draugystė nusistovėjo ilgam, jog tokio pobūdžio įsipareigojimai – ne popieriniai.
Žodžiu, turėtume džiaugtis amerikietiška – lietuviška partneryste ir ją visomis įmanomomis priemonėmis stiprinti. Deja, Lietuvoje gausu jėgų, kurios nemėgsta Amerikos. JAV – Lietuvos bendradarbiavimo idėją jos linkusios sumenkinti, iškraipyti, apipilti nepagrįstais kaltinimais. Tarsi toje paminklinėje lentoje iškalti žodžiai tereikštų, jog mes, lietuviai, nuo šiol priversti klusniai dalyvauti visose tarptautinėse amerikiečių karinėse ir politinėse aferose mainais už tai nieko vertingo negaudami.
Antiamerikietiškos nuotaikos dažniausiai dar palydimos padūsavimais, girdi, štai draugystė su Rusija mums būtų kur kas naudingesnė ir ekonomiškai, ir morališkai. Jei Rusijos vardas konkrečiai ir nenurodomas, vis tiek leidžiama suprasti: Amerika – toli, o Rusija, kad ir ką bedarytume, – vis tiek arčiau.
Taigi į Ameriką lietuviai žvelgia dvejopai. Turime ir Ameriką dievinančių, ir Ameriką keikiančių. Kurių iš jų daugiau – keblu pasverti. Tačiau akivaizdu, kad užtektinai gausi lietuvių grupė linkusi džiaugtis kiekviena amerikiečių nesėkme – tiek Irako ir Afganistano frontuose, tiek ir žvalgybinėse operacijose gaudant rusų šnipus. Kiekvienas amerikietiškos firmos ar įmonės atėjimas Lietuvon tokių lietuvių taip pat palydimas nepatikliais, dažnusyk priešiškais žvilgsniais. Didžiausiu prakeiksmu jų akyse anksčiau buvo naftos kompanija "Wiljamsas", dabar – skalūnų dujų verslo įmonė "Ševron".
Kaip Amerikos nepatikimumo įrodymas dažnai nurodomas ir neseniai į dienos paviršių iškilęs skandalas, girdi, amerikiečiai labai blogi, nes išdrįso rinkti konfidencialią informaciją net apie savo sąjungininkus iš Europos Sąjungos. Čia dar būtinai prisimenama CŽV kalėjimų, esą įžūlieji amerikiečiai savo sąjungininkų teritorijose, apeidami įstatymus, įrengė slaptus CŽV kalėjimus, istorija.
Šiandien prie piktdžiugiškų pašaipų galima pridėti ir Sirijos cheminio ginklo bylą. Kiek Lietuvoje nuskambėjo ironiškų pranešimų, girdi, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vis tik gudresnis už JAV prezidentą Baraką Obamą, nes būtent Kremlius, o ne Vašingtonas paskelbė pasauliui priimtiną išeitį iš Sirijos aklavietės?
Nūnai šaipomasi ir iš Amerikos nesugebėjimo patvirtinti naująjį šalies biudžetą. Žinoma, nieko džiuginančio, jei pagrindinis ateinančių metų finansinis įstatymas "pakimba ore", jei valstybinių įstaigų darbuotojai nebegauna algų, jeigu tegali rinktis priverstines atostogas. Bet kam lietuviui džiūgauti, šaipytis, jog Amerika suklupo? Ir vis dėlto Amerikos nedraugams tai – dar viena puiki proga demagogiškai pasvarstyti, ar verta pasitikėti valstybe, kuri nesugeba laiku patvirtinti kitų metų biudžeto ir todėl atsiduria ant finansinio chaoso slenksčio?
Antiamerikietiškų nuotaikų kurstytojai sugeba viską taip supainioti ir apversti aukštyn kojomis, kad drįsta šaipytis net ir iš itin akivaizdaus Amerikos žingsnio demonstruojant palankumą Baltijos valstybėms. Lietuvos, Latvijos bei Estijos prezidentai nuvyko į Vašingtoną. Ten sulaukė pačio aukščiausio lygio garantijų, jog Baltieji rūmai atidžiai stebi įvykius Baltijos kraštuose. Lietuvai derėjo džiaugtis? Be abejo – tik džiaugtis. Tai buvo ryškus ženklas, jog Amerika neleis skriausti Baltijos valstybių. Bet skeptikai ir čia rado galimybę priekabiauti – esą susitikimas tebuvo simbolinis, labai trumputis, esą JAV prezidentas per mažai parodė dėmesio Lietuvos Prezidentei Dalia Grybauskaitei, esą nuskrisdama į Vašingtoną mūsų vadovė praranda galimybę nuskristi į Maskvą…
Laimė, ne visi Lietuvoje keikia Ameriką. Taip, Amerika turi silpnybių, daro klaidų. Taip, Ameriką išties galima vadinti "pasauliniu žandaru". Bet juk šis žandaras – padorus. Bent jau tvarkingesnio, sąžiningesnio prižiūrėtojo mes neturime. Ir artimiausiu metu neturėsime.
Pabandykime įsivaizduoti, jog sapnuojame košmarą: Amerika – silpnučiukė, nebepajėgianti atlikti "pasaulio žandaro" vaidmens. Kas tada mus ištiktų? Rusija greičiausiai tą pačią dieną mus okupuotų. Užimtų grubiai – panaudodama ne bankus, bet tankus. O bendri ir vieningi Europos Sąjungos namai subyrėtų į šipulius. Vakarų Europa vėl taptų tarpusavyje besivaidijančių valstybių chaosu. Arba pavirstų į pereinamąjį kiemą, nebepajėgiantį atsispirti jokioms invazijoms – nei rusiškai, nei kinietiškai, nei musulmoniškai. Tiek Europoje, tiek Pietuose, tiek Artimuosiuose rytuose greičiausiai vėl įsipliekstų būtent Amerikos pastangomis iki šiol slopinami kariniai nesutarimai.
Tad kiekvienas blaiviai mąstantis lietuvis Amerikai turėtų linkėti kuo geriausios kloties. Amerikai mes turėtume jausti dėkingumą už tai, jog tiek kariniu, tiek ekonominiu požiūriais šiandien jaučiamės pakankamai saugūs. Būtent – Amerikai, ir tik po to – Europos Sąjungai. Nes be Amerikos nebūtų ir pačios Europos Sąjungos.
Į Amerikos valstybę mums derėtų žvelgti maždaug taip, kaip į ją žvelgia rašytojas, filosofas, politologas Robertas Kaganas. Tikriausiai daug kas iš mūsų skaitėme 2004-aisiais į lietuvių kalbą išverstą jo veikalą "Apie rojų ir galią". Šioje tarptautinių santykių tyrinėtojo knygoje apibrėžiama Amerikos ir Europos vieta naujojoje pasaulio tvarkoje. Pavyzdžiui, išryškinami Amerikos nuopelnai iš Antrojo pasaulinio karo griuvėsių kylančiai Europai. Be amerikiečių ginklų, pramonės ir finansų Europai tikrai būtų buvę sunkiau atsigauti, juolab – atlaikyti Blogio imperijos spaudimą. O ir šiandien ES vargu ar bepajėgtų plėstis į Rytus, jei ne oficialiojo Vašingtono pritarimas ir palaikymas.
Bėda, kad mes, dešimtmečiais besinaudojantys pačia įvairiausia Amerikos parama, tapome nedėkingais egoistais ir pasipūtėliais. Vaizdžiai tariant, pradėjome įsivaizduoti, jog ir be Amerikos pagalbos galime atlikti sudėtingus darbus. Dažnusyk elgiamės taip, tarsi Amerika mums – jau nebereikalinga.
Tai – ne tik užgauli, bet ir klaidinga nuostata. Tarptautinius santykius nagrinėjančio R.Kagano įsitikinimu, antiamerikietiškos nuotaikos- sena Europos liga. Europos aukštuomenė visada paniekinančiai žvelgė į neva „vartotojišką” ir neva „bedvasę“ Ameriką. Bet kai tik Europoje susidarydavo bent kiek sudėtingesnė ekonominė situacija, mes, europiečiai, tuoj pat imdavome masiškai emigruoti į šią šalį, tuo pačiu prisipažindami, jog Amerika mums – reikalinga.
Nepaisant šio nepaneigiamo fakto egzistuoja ir kitas ne mažiau akivaizdus paradoksas: viešosios nuomonės apklausos Europoje byloja, jog daug europiečių Ameriką traktuoja kaip valstybę, kuri kelia didesnę grėsme taikai pasaulyje nei, sakykim, Šiaurės Korėja.
Tarptautinių santykių eksperto R.Kagano teigimu, netekusios vienijančio bendro priešo – SSRS – Europa ir Amerika labai greitai nutolo viena nuo kitos, ir nūnai jų nebevienija net nauji iššūkiai. Išvadavusi Europą nuo fašizmo ir prisiėmusi Europos gynimo nuo komunizmo naštą, Amerika padėjo Europos žemyne subręsti kantiškajam „amžinosios taikos“ rojui, kurio gyventojai pradėjo įsivaizduoti, esą jiems jau neegzistuoja rimtų grėsmių, esą visos bėdos, jeigu tokios ir atsiranda, kyla vien dėl Amerikos arogancijos tarptautinėje arenoje.
Žodžiu, Amerika padėjo europiečiams susikurti rojų įduodama jiems į rankas nemokamą saugumo skydą. Europa galėjo užmiršti karus tik todėl, kad jos saugumu rūpinosi Amerikos kariai, žvalgybininkai, analitikai. Amerika savanoriškai prisiėmė atsakomybę už Vakarų pasaulio saugumą ir už tai, beje, nepareikalavo jokio konkretaus užmokesčio. Toks Amerikos kilniadvasiškumas buvo didelė Vašingtono klaida. Amerikos saugumo skydu besinaudojanti Europa nustojo gerbti tuos, kurie ją saugo ir globoja.
Bet nustodama gerbti Europa padarė savąją klaidą. Nepagarba Amerikai – grubi Europos klaida. Europa prarado budrumą. Europa tarsi rezervate gyvenantis žvėris nebeteko uoslės, iš kur atslenka audros debesys. Europa pavirto „kariniu nykštuku, kuris dedasi kariniu milžinu“. Amerika mato daugiau grėsmių nei rojuje gyvenanti Europa, nes galiausiai Vašingtonas, o ne Briuselis, Strasbūras, Berlynas, Londonas ar Paryžius atsako už globalius saugumo reikalus. Keisčiausia tai, kad Europa norėtų ir ateityje išlikti Amerikos saugumo globotine. Bet tuo pačiu Europa siekia daryti rimtą įtaką Amerikos sprendimams tarptautinėje arenoje. Europa naiviai tikisi, kad kai kuriuos konfliktus įmanoma numalšinti šveniai, moteriškai, nemosuojant kumščiais.
Pasak R.Kagano, Amerika negali patenkinti šio kvailoko Europos reikalavimo. JAV negali perimti europietiškųjų tarptautinio bendravimo taisyklių, nes būtent Amerika priversta atlikti visus kruvinus darbus tramdant tarptautinius išsišokėlius ir chuliganus. Nei vokiečių, nei prancūzų, nei britų kariuomenės nepajėgios vienos, be Amerikos pagalbos, užgesinti nė vieno bent kiek rimtesnio karinio gaisro.
Europiečiai klaidingai elgiasi manydami, esą jeigu Amerika nebūtų tokia vienašališka ir karinga, jie sugebėtų rasti būdų konfliktams pasaulyje išspręsti pasitelkdami vadinamąsias „minkštąsias“ strategijas. Nesugebėtų, nerastų. Ir vis dėlto Ameriką europiečiai dažnusyk regi kaip pagrindinę kliūtį kelyje į „amžinąją taiką“.
Tuo pačiu amerikiečiams dabartinė Europos nuostata atrodo kaip įžūlaus nedėkingumo išraiška. Jeigu Amerikos ir ES priešstata nebus įveikta, tikėtina, kad vieningų Vakarų taip pat ilgainiui nebeliks. Iširs ir NATO aljansas. Tarptautinių santykių ekspertas R.Kaganas – pesimistas. Skirtingos pasaulio vizijos, kuriomis vadovaujasi Europa ir Amerika, nerodo jokių suartėjimo ženklų.
Lietuva nėra įtakinga valstybė. Ne mūsų galioje suartinti Europą ir Ameriką. Tačiau lietuviai bent jau neturėtų būti kartu su tais, kurie didina Europos ir Amerikos priešpriešą.
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.10.10
