Gegužės 11-ąją Vilniaus Apygardos teismo kolegija, vadovaujama teisėjos Sigitos Bieliauskienės, skelbs nuosprendį istorinėje Medininkų byloje. Pažįstami kolegos žurnalistai vis dažniau teiraujasi, koks, mano manymu, bus nuosprendis.
Atsakymas toks: vilčių, jog buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną išteisins, beveik nėra. Sprendžiant iš kai kurių vos ne dvejis metus trunkančio teismo proceso ypatumų, nuosprendis buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui – Nikulinui skambės itin nepalankiai. Šios bylos nagrinėjimą atidžiai stebiu pusantrų metų. Todėl turiu rimtų priežasčių manyti: lietuviškosios Temidės verdiktas mažai kuo skirsis nuo prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko pareikalautos bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos.
Taigi K.Michailovo laukia griežčiausia bausmė – “kalėjimas iki gyvos galvos”. Bet ar už tai verta dėkoti mūsų Temidei? Ar Lietuva turi bent šiek tiek pagrindo džiūgauti, esą galų gale išmušė atpildo valanda, esą tikrieji Medininkų posto pareigūnų žudikai ne tik įvardinti, bet ir nuteisti? Manau, kad pagrindo tokiems džiūgavimams mes neturime. Du dešimtmečius tiriamoje byloje nėra atsakymų į pagrindinius, kertinius, fundamentalius klausimus: kas tikrieji šių skerdynių užsakovai bei vykdytojai? Medininkų byloje nėra atsakymų net į klausimą, kodėl 1991-aisiais surengtos Medininkų skerdynės. Bet keisčiausia tai, kad byloje nerasite nė vieno įrodymo, patvirtinančio Rygos OMON milicininką K.Michailovą dalyvavus žudynėse. Būtent – nė vieno. Nei tiesioginio (pavyzdžiui, pirštų antspaudai, surastas ginklas ar batų pėdsakai), nei šalutinio (patvirtina K.Michailovą tą naktį matęs, sakykim, vienintelis likęs gyvas liudininkas ar pro šalį važiavęs vairuotojas).
Todėl Medininkų bylos tyrimas – greičiau mūsų abejingumo, ištižėliškumo, nekompetencijos ir politinio prisitaikėliškumo pavyzdys. Kai kolegos žurnalistai teiraujasi, kodėl ėmiausi šios painios, sudėtingos ir tuo pačiu nedėkingos temos, jie dažniausiai omenyje turi visai kitus dalykus. Jiems labiau knieti sužinoti, ne kodėl susidomėjau rezonansine byla, o kodėl palaikau asmenį, mūsų prokurorų kaltinamą dalyvavus Medininkų skerdynėse? Iš tiesų, kodėl? K.Michailovą ginu tikrai ne dėl to, kad būčiau sovietinių omonininkų gerbėjas. Ir tikrai niekad niekur niekam nesu sakęs, jog šventai tikiu šio Latvijos ruso alibi. Tiesiog byloje neradau net menkiausio fakto, leidžiančio K.Michailovą – Nikuliną laikyti įtariamuoju. Juolab – kaltinamuoju.
Vaizdžiai tariant, nežinau, ką iš tikrųjų šis vyriškis veikė 1991-ųjų liepos 30 – 31 dienomis. Tačiau tiksliai žinau, jog Medininkų žudynių byloje nėra duomenų, leidžiančių net įtarti, jog šis iš Latvijos kilęs rusas lemtingąją naktį buvo atvykęs į Medininkų postą. Įstatymų besilaikančioje valstybėje negalima, mano suvokimu, nieko niekuo kaltinti, jei nėra surinkta kaltę patvirtinančių įrodymų, duomenų ar faktų. Įrodymai ypač svarbūs tuomet, kai žmogui inkriminuojamas itin sunkus nusikaltimas, už kurį taikomos pačios griežčiausios bausmės. Priešingu atveju mes tampame panašūs į Stalino valdytą Sovietų Sąjungą, kurioje mirties bausmės ar kalėjimo iki gyvos galvos galėdavo sulaukti bet kas, net ir doriausias, sąžiningiausias komunistas.
Kad prokurorai neturi jokių K.Michailovui nepalankių įkalčių, jau ne sykį rašiau. Nėra reikalo kartotis. Galiu tik priminti, jog realiai egzistuoja vienintelio anoniminio liudytojo, kuris girdėjo, kaip kažkas jam porino apie K.Michailovo sąsajas su Medininkais, parodymai. Toks liudytojas gal ir būtų vertingas, jei tik sugebėtų konkrečiai pasakyti, kas, kur ir kada jam pasakojo, girdi, Rygos OMON eilinis K.Michailovas dalyvavo žudant mūsų pareigūnus. Taigi prokurorų popinamas anoniminis liudytojas žinąs apie K.Michailovo nuodėmes, tik negalįs pasakyti, kas ir kokiomis aplinkybėmis tas nuodėmes įvardino. Sakykit, kur tokius anoniminio liudytojo parodymus derėtų dėti? Bylon ar į šiukšlių kibirą? Mūsų prokurorai pasirūpino, kad šie parodymai atsidurtų baudžiamojoje byloje.
Juokinga? Būtų juokinga, jei nebūtų graudu. Prisiminkime bet kokį detektyvinį filmą, rodytą paskutiniaisiais metais. Nuotykiniai filmai dažniausiai neišsiverčia be karštų teisėsaugos pareigūnų diskusijų apie tiesioginius ir šalutinius įrodymus. Jei apie įtariamąjį neturima jokių konkrečių įkalčių, milicininkai, policininkai ar reindžeriai, tegul ir keikdamiesi, atsisako ketinimų “taikyti kardomąją priemonę – suėmimą”. Arba per skubėjimą suėmę įtariamąjį nedelsiant jį paleidžia į laisvę. Mat žino, jog, pateikę vien tik netiesioginius įkalčius, turės nemalonumų dėl nepagrįsto asmens įkalinimo. Nenoriu pasirodyti banalus, bet tokios scenos tūkstančius sykių kartojasi visuose nuotykiniuose filmuose pradedant amerikietišku “Teksaso reindžeriu” ir baigiant rusišku daugiaserijiniu meniniu filmu “Sudužusių žibintų gatvės”, vokišku serialu “Senis” ar austrišku serialu “Reksas”.
Tokiuose filmuose niekam iš teisėsaugos pareigūnų nekildavę noro suimti įtariamąjį neturint bent vieno konkretaus įrodymo. Todėl tie meniniai filmai įtikinami. O sukurti įtikinamą lietuviškąjį meninį filmą apie Medininkus būtų neįmanoma. Niekas nepatikėtų: įkalčių – jokių, o įtariamasis vis tiek ketverius metus kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje. Maža to: jam grasinama kalėjimu iki gyvos galvos. Puikiai prisimenu, kaip nuo kaltinamųjų suolo pakilęs K.Michailovas ne sykį maldaute maldavo, jog prokurorai nurodytų bent vieną konkretų bylos tomo puslapį, kuriame įvardinami konkretūs jo kaltę patvirtinantys duomenys. Manot, nurodė? Tokiais atvejais prokurorai visuomet pasitenkindavo abstrakčiomis frazėmis, suprask, “įrodymų esama užtektinai”. Šiuo atveju esu K.Michailovo pusėje, nes įrodymų byloje neradau, nors bylos medžiagą atidžiai perskaičiau, be to, savo akimis regėjau dešimtis teismo posėdžių, surengtų 2010 – 2011-aisiais metais.
Privalau prisipažinti, jog dažnai keblu būdavo perprasti ir Medininkų bylą nagrinėjančių teisėjų logiką. Štai kad ir paskutinysis atvejis. Atsiverskime Vilniaus Apygardos teismo nutartį, pasirašytą 2011 metų balandžio 18-ąją. Joje pateikiama informacija, kodėl būtina “pratęsti kaltinamajam Konstantins Michailovs kardomosios priemonės – suėmimo terminą trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2011-ųjų balandžio 28-osios”. Iš pirmo žvilgsnio – nieko įtartino. Tik įsiskaičius kyla keistas įtarimas: kodėl griežčiausia kardomoji priemonė pratęsiama remiantis beveik vien tik ikiteisminio tyrimo medžiaga?
Juk šiandien Vilniaus Apygardos teismo teisėja Sigita Bieliauskienė su kolegomis Viktoru Dovidaičiu ir Vladislavu Lenčiku jau išnagrinėjo Medininkų bylos medžiagą. Bylos nagrinėjimas užtruko beveik dvejis metus. Apklausta per 100 liudininkų. Todėl kardomoji priemonė, vadovaujantis sveiku protu, turėtų būti pratęsta remiantis ne ikiteisminio tyrimo, o būtent išnagrinėtosios bylos duomenimis. Tačiau teiginiai “nustatė” kažkodėl labiau primena ikiteisminio tyrimo išvadas, bet ne bylos nagrinėjimo metu paaiškėjusias aplinkybes. Kur čia pakastas šuo? Mano nuomone, dvejis metus trukęs Medininkų bylos nagrinėjimas nepatvirtino nė vieno K.Michailovui inkriminuojamo kaltinimo. Žodžiu, ikiteisminio tyrimo dokumentuose mūsų prokurorų įvardinti kaltinimai bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino. Matyt, būtent todėl teisėjams ir buvo keblu teisiškai nepriekaištingai surašyti “nutartį dėl kardomosios priemonės pratęsimo”. Štai kodėl ikiteisminio tyrimo duomenys, mano manymu, buvo pateikti vietoj teismo metu surinktų faktų. Juk Vilniaus Apygardos teisėjų kolegija šioje byloje, man regis, palaiko kaltintojų pusę.
Keistai atrodo ir ši teisėjų pasirašyta citata: “Bylos faktiniai duomenys: įvykio vietos apžiūros, papildomų įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų ir daiktų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ir kitų ekspertizių aktai, tardymo eksperimento protokolas, liudytojų, kuriems byloje taikomas anonimiškumas, liudytojų T.Gudaniec, P.Vasilenko, V.Orlov, V.Chizovec, A.Babyliov, I.Bormontov, A.Skliar, A.Zapolskij, A.Tsaplin, M.Zenkevičiaus, G.Choroch, G.Saulėno, M.Rinkevič, S.Perematko, S.Zagurskij, A.Kuzmin, M.Bruj, S.Pozdniakov, I.Gorbans, V.Michailovs, kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai, T.Šerno parodymai, o taip pat kiti duomenys leidžia manyti, kad K.Michailovs padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką”.
Šie kaltinimai su byla rimčiau nesusipažinusiam skaitytojui turėtų skambėti įspūdingai. Bet man, kantriai vaikščiojusiam į teismo posėdžius, tokia citata atrodo daugiau nei keistai. Visi pareiškimai apie “daiktinius įrodymus ir protokolus” byloja tik tiek: 1991-ųjų liepos pabaigoje Medininkų postas iš tikrųjų buvo užpultas nežinomų smogikų. Prokurorų pareiškimai apie gausias “ekspertizes ir tyrimus” byloja tik tiek: mūsų pareigūnai tikrai buvo sušaudyti iš automatų “Kalašnikov”, o ne, sakykim, iš medžioklinių šautuvų. Daugiau – nieko. Tiksliau sakant, analizuodamas “daiktinius įrodymus ir ekspertizes”, kuriomis remiasi prokuratūra ir Vilniaus Apygardos teismas, susidariau visiškai kitokią nuomonę, nei oficialioji. Remiantis surinktais įrodymais dėl Medininkuose pralieto kraujo K.Michailovas, mano manymu, niekuo dėtas. Daiktiniai įrodymai ir ekspertizės palankios būtent K.Michailovui, nes jos šaukte šaukia: nesurinkta jokių duomenų, leidžiančių manyti ar įtarti, jog šis Rygos OMON pareigūnas 1991-ųjų liepos 30-ąją buvo Medininkuose.
Ypač keista nutartyje regėti tų keliolikos liudininkų pavardes. Per pusantrų metų atidžiai išklausiau daugumos liudininkų parodymus. Arba esu skaitęs jų parodymus bylos medžiagoje. Iš 122-jų liudininkų, apklaustų šioje byloje, nė vienas nėra pateikęs nė menkiausios užuominos apie K.Michailovo dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Visi jie tvirtino nieko nežinantys apie galimas K.Michailovo sąsajas su Medininkų tragedija. Girdėjau savo ausimis, regėjau savo akimis. Ne vieną sykį, ne vieną kartą. Tad, mano galva, nutartyje turėjo būti parašyta priešingai: remiantis šių liudytojų parodymais, griežčiausia kardomoji priemonė kaltinamąjam privalo būti panaikinta.
Beje, Medininkų byla susidomėjau būtent dėl tokio pobūdžio keistenybių. Tiesiog vieną dieną buvau laisvesnis ir, neturėdamas rimtesnių užsiėmimų, užsukau į teismo posėdį. Rytiniame teismo posėdyje išgirdau liudininko tvirtinimą, jog jis neturi duomenų, nei kas organizavo užpuolimą, nei kas užpuolė Medininkų postą. O popietiniame teismo posėdyje išgirdau kalbant prokurorą Rolando Stankevičių. Jis teisėjams įrodinėjo, kodėl būtina pratęsti kardomąją priemonę buvusiam Rygos omonininkui. Prokuroras išvardino dešimtis priežasčių, remdamasis ir, kaip bebūtų keista, to ryte parodymus davusio liudininko žodžiais. Štai tada ir suklusau. Man pasirodė keista, kodėl liudininkas tvirtina vienaip, prokuroras jo teiginius traktuoja visiškai priešingai, o teisėjai šių nesutapimų tarsi nepastebi, tarsi nemato.
Tame posėdyje sužinojau ir apie dar vieną įtartiną aplinkybę. “Atkreipk dėmesį, jog Rusija K.Michailovo negina nei oficialiai, nei spaudoje, nors jis ir rusas, ir buvęs omonininkas”. Šiuos pažįstamo žurnalisto žodžius puikiai įsiminiau. Sugrįžęs namo atidžiai peržiūrėjau visus pagrindinius rusų kalba leidžiamus internetinius leidinius. Ir, savo nuostabai, apie buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo įkalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje neradau nė vienos kiek platesnės publikacijos – tik kelias nedideles, trumputes žinutes. Ši aplinkybė taip pat pasirodė įtartina. Juk Rusija saviškių bėdoje nepalieka.
Tereikia prisiminti, kaip Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas aršiai užtarė neseniai mirusį raudonąjį partizaną Vasilijų Kononovą. Esą šis Antrojo pasaulinio karo metais Latvijoje gyvus civilius žmones sudeginęs baudėjas – vertas pagarbos. Nepaisant net aplinkybės, jog dėl V.Kononovo žiaurumo ir fanatiškumo sudegė nėščia moteris. Žodžiu, tokių rusiško solidarumo pavyzdžių – apstu. Kremlius niekad nepraleidžia progos užtarti neva Baltijos valstybėse skriaudžiamų rusakalbių. O štai buvusį omonininką K.Michailovą, nors jį ginti būtų, regis, labai paprasta, nes nėra įkalčių, – kažkodėl pamiršo. Ką reiškia ši aplinkybė? Kad K.Michailovas – nėra savas? Ar tai nepanašu į aplinkybes, kai pasirenkamas “atpirkimo ožys”, turįs pridengti tikruosius nusikaltimo užsakovus ir tikruosius žmogžudystės kaltininkus?
Panašiai kaip rusiškoji spauda visąlaik elgėsi ir mūsiškė, lietuviškoji, žiniasklaida. Dažniausiai nieko nerašė. O jei rašė, tai – labai mažai ir remdamasi beveik išimtinai kaltintojų versijomis. Tarsi per pusantrų metų K.Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė nebūtų demaskavę nė vieno dėmesio verto netikslumo.
Keistai elgėsi ir Medininkų poste nužudytų pareigūnų artimieji. Per pusantrų metų jie tebuvo vos keliuose teismo posėdžiuose. Didesnio sujudimo būta tik tuomet, kai argumentuotą, konkrečią ginamąją kalbą skaitė K.Michailovo advokatai ir kai emocingą paskutinį žodį prieš nuosprendžio paskelbimą tarė pats K.Michailovas. Beje, buvęs omonininkas retoriškai pasiteiravo, ar Medininkų poste nužudytųjų pareigūnų artimieji galį įvardinti, kokiais įrodymais remiantis jį kaltina lietuviškoji Temidė. Pasibaigus paskutinėms kalboms beveik visi Medininkų poste nužudytų pareigūnų artimieji nenorėjo duoti interviu gausiai susirinkusiems žurnalistams. Įdomu būtų išgirsti atvirą, nuoširdų atsakymą – kodėl nenorėjo bendrauti su žurnalistais?
Tik viena pagyvenusi moteris tądien apgailestavo, kad “K.Michailovas taip ir neprisipažino nužudęs Medininkų pareigūnus”. Bet jei jis nedalyvavo žudynėse, tai kodėl turėtų prisipažinti? Teismo posėdžiuose nemačiau ir Tomo Šerno. O jo advokatas pasirodė tik vieną kartą tuomet, kai buvo skaitomos baigiamosios kalbos. Tad niekaip nesuvokiu, kodėl nukentėjusiesiems nerūpi, kuo baigsis ši rezonansinė byla. O gal šios bylos pabaiga jau seniai nuspręsta?
Jei atvirai, paskutinioji buvusio omonininko K.Michailovo kalba paliko didelį įspūdį. Buvęs omonininkas prisiminė, kaip jis, būdamas rusas, nepabijojo bendradarbiauti su Latvijos teisėsauga, duodamas parodymus itin svarbioje byloje. Būtent po jo parodymų oficialioji Ryga jam suteikė Latvijos pilietybę ir įslaptino kaip itin svarbų liudytoją. Tačiau vėliau lengva ranka – išdavė. K.Michailovas taip pat prisiminė, kaip vieną sykį Lietuvos pareigūnai jį, nieko nežinant jo advokatams, vežė iš Lukiškių kalėjimo į VRM būstinę. O kelionės metu ne tik kankino iki kraujo suverždami antrankius, bet ir grasino “nušausią, jei jis bus išteisintas”.
Tačiau įspūdingiausia buvo klausytis, kaip K.Michailovas ir vėl prašo įvardinti bent vieną konkretų faktą, kuriuo remiantis jis kaltinamas. K.Michailovas pabrėžė, jog Lietuvos teisėsauga žino tik tiek, kad tą lemtingąją naktį jis nakvojo Vilniaus OMON bazėje. “Tačiau nejaugi šios informacijos užtenka, jog būčiau apkaltintas Medininkų posto užpuolimu?”, – retoriškai teiravosi K.Michailovas. Kai jis tarė šiuos žodžius, kažkas iš jo oponentų, matyt, ironiškai šypsojosi. Todėl buvęs OMON milicininkas paklausė: “Jums juokinga? Man – ne”.
Iš tiesų, juokingų dalykų šioje byloje nėra ir negali būti. Keli K.Michailovo oponentų piktdžiugiški, pašaipūs žvilgsniai tądien išties atrodė šventvagiškai. Bet ironiškos, piktdžiugiškos šypsenos – tiek to. Blogiausia, jei Medininkų byla taps juoduoju ženklu, bylojančiu kitoms valstybėms apie lietuviškąją impotenciją: tikrųjų kaltininkų lietuviai bijo ieškoti, lietuviams užtenka “atpirkimo ožių”. Jei ši versija, neduok Dieve, pasitvirtins, mūsų nedraugai taps dar įžūlesni. Suprask, lietuviai – ne žydai. Jie nėra tokie atkaklūs, principingi, ieškodami savo skriaudėjų. Todėl, esant reikalui, lietuviams bus galima surengti naujus medininkus. Ne vieną sykį. Ir tuo pačiu – nesunkiai pasislėpti bei išvengti realaus atpildo. Tokia nedraugų kitataučių nuomonė apie impotentišką lietuviškąją natūrą – labai pavojinga. Nes ji nedraugams svetimtaučiams leidžia turėti vilties, kad lietuvius galima skriausti net dėl svarbiausių, pamatinių dalykų. O tiems kitataučiams, kurie lyg ir norėtų tapti nuoširdžiais Latvijos ar Lietuvos piliečiais, perša prieštaringas mintis: neverta pasitikėti nei Vilniumi, nei Ryga. Mat, susiklosčius nepalankioms situacijoms, šios Baltijos valstybės tave nedvejodamos paaukos politiniais sumetimais, kaip paaukojo tą Rygos omonininką…
Nuotraukoje: straipsnio autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.04.26
