Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas vidaus politikos klausimais Dalius Stancikas nuo birželio 1 dienos šalių susitarimu pasitraukė iš šių pareigų. Motyvų sutarta nekomentuoti.
Tai, likus keliems mėnesiams iki rinkimų neįtikina. Užkulisiuose kalbėta, kad atsirado esminių nesutarimų skaudžiausiais šių dienų klausimais, o D.Stanciko apsisprendimą trauktis lėmė nenoras vykstant pakankamai svarbiems įvykiams visuomenėje “stovėti po medžiu”. Jam buvo nepriimtina, kad nematė savo, kaip nepartinio patarėjo, galimybių realiai veikti.
D.Stanciko apsisprendimą nulėmė įvykiai Garliavoje. Čia valstybės struktūros elgėsi pakankamai nusikalstamai. Politinis ir teisinis elitas džiūgavo, kad teisingumas triumfavo, esą buvo įvykdytas teismo sprendimas, bet taip ir liko neaišku, kas konkrečiai nutarė, kad reikia įvykdyti pirmąją teismo sprendimo dalį (vaiką grąžinti nedelsiant), ir neatkreipė dėmesio į antrąją – nenaudojant prievartos.
“Kai šiandien politinis ir teisinis elitas triumfuoja, kad teisinės valstybės pagrindai buvo apginti Garliavoje, paprastam žmogui kyla natūralūs klausimai: Lietuvoje yra keli tūkstančiai neįgyvendintų teismo sprendimų, tad kodėl būtent šiam buvo mestos tokios jėgos ir lėšos, o gal už jas buvo galima įvykdyti dešimt kitų teismo sprendimų? Kodėl ten netaikoma ypatinga skuba? Kiek našlaičių kasdien patiria stresą ir pažeminimą, žudosi, bėga iš tos aplinkos, kur gyvena, nes svajoja gyventi taip, kaip ta mergaitė pas savo senelius Garliavoje? Kodėl visos valstybinės pajėgos buvo nukreiptos ne į juos, o į tą vieną mergaitę? Kodėl tie visi vaikų psichologai, televiziniu būdu nustatę tos vienos pasirinktos mergaitės diagnozę (kaip dabar aiškinama filmuotais kadrais iš slaptų namų, ta diagnozė buvo neteisinga), negalėjo per tą laiką pagelbėti dešimtims kitų, labiau nuskriaustų vaikų?”
Šie klausimai vėliau iškilo D.Stancikui. “Suprantu, kad toks teisėjo sprendimas panašus į nurodymą, kad vanduo nebūtų šlapias, tačiau tie, kurie ėmėsi jį vykdyti, tai turėjo įvertinti. Gal dabar nereikėtų akivaizdžiai meluoti, kad prievartos nebuvo, ir slėpti įrodymus – įslaptinti filmavimo įrašus. Tas akivaizdus melas, ta nereikalinga prievarta prieš beginklius žmones (kam reikėjo nesipriešinančiam pensininkui, invalidui purkšti ašarines dujas ir pan.?) labiausiai ir žeidžia”, – sakė D.Stancikas.
Žeidžia ir Seimo atkaklus nenoras išgirsti nemažos visuomenės dalies prašymo ištirti šiuos įvykius. Ar po to galima parlamentarus vadinti visuomenės, tautos atstovais? O kaip vertinti tą “teisingumo” įvykdymą bendrame Lietuvos kasdienybės kontekste?
Po “teisingumo” įvykdymo gegužės 17-ąją dieną Garliavoje, kelių Seimo narių liudijimais, valstybė poniai L.Stankūnaitei ne vienerius metus yra sudariusi išskirtines sąlygas: trijų kambarių butas su prabangiu apstatymu ir vidiniu kiemu, nemokamas maitinimas, drabužiai, kosmetika, dabar jau ir filmavimo kameros, ir, žinoma, apsauga, transportas… Taigi tikras komunizmas. Seime, tai išgirdus, plojama katučių ir niekam nekyla elementarus klausimas, už kokius tos ponios nuopelnus šiais pasaulinės krizės laikais toks demesys? Juk dar gyvi disidentai ar partizanai, Vyčio kryžiaus ordininkai, rūsiuose kalėję dešimtmečius už mūsų visų laisvę ir geresnį gyvenimą, mušti ir kankinti, net negali svajoti apie tokį valstybės teisingumą.
Kodėl tokie išskirtinumai vienai moteriai, jei tai tik paparasta, kaip teigiama, byla, už kurios niekas daugiau neslypi, tik vienos šeimos ambicijos negrąžinti motinai vaiko? Ir kaip po viso šito paprastam Lietuvos Respublikos piliečiui patikėti, kad šita istorija neturi jokių esminių užkulisių? Kam apskritai dabar bereikia tęsti pedofilijos bylos teisinį procesą, kai jau iš anksto žinome, kad niekas po tokių įvykių nebetikės šio teismo sprendimu? Kas dabar patikės, kad visi šturmai Garliavoje buvo ne tam, kad N.Venckienė negalėtų atstovauti dukterėčios interesams teisme? Kam visa tai reikėjo daryti, jei nieko iš tiesų nebuvo, jei viskas – tik išgalvotos pasakos? Kam toliau eikvoti pinigus beviltiškam teismo procesui, jei tiek A.Ūso artimieji netiki, kad jis netyčia paskendo baloje, tiek D.Kedžio, – kad jis paspringo lapu, o po to krisdamas įsitaisė kirstines žaizdas?
Ir kodėl tuo turi patikėti artimieji, jei netiki net patyrę kriminalistai, profesionalai, su kuriais D.Stancikui teko šnekėtis? Pasak jo, ne vienas Seimo narys užkulisiuose kalba, kad, jei nebūtų įkurta “violetinė” partija, tai jie palaikytų N.Venckienę, bet dabar joje mato konkurentę, o štai N.Venckienės šalininkai sako taip: “Kadangi Seime mūsų niekas nepalaiko, tai mes turime patys eiti į rinkimus”.
Nuotraukoje: buvęs Seimo pirmininkės Irenos Degutienės patarėjas Dalius Stancikas.
2012.06.16
