Kodėl sugriuvo Sovietų Sąjunga? Šis klausimas kyla turbūt ne vienam žmogui, ypatingai pačiam tapus šio griuvimo proceso liudininku. “Milžinas ant molinių kojų” – taip buvo vadinama Sovietų Sąjunga. Nuo mažų dienų šioje valstybėje turėjai prarasti savo individualumą, susitapatinti su kuriama komunizmo ideologija ir įsitraukti į komunizmo statybas.
Nebuvo individualumo, buvo kolektyvizmas. Iš to kilo pirmoji rimta problema, nes individo norai pasimesdavo biurokratų stalčiuose tarp dokumentų. Planuojat sudėtingus ekonominius procesus, nebuvo atsižvelgiama į individo norus. Žmogus buvo nereikšmingas.
Kita problema – stagnacija. Ekonominiai modeliai buvo planuojami biurokratų kabinetuose. Buvo nusprendžiama, kiek ir ko reikės pagaminti. Kiek reikės darbuotojų, specialistų. Valstybė kišosi į visas gyvenimo sritis. Verta pastebėti, kad dabartiniai komunistai nevertina Sovietų Sąjungos nesėkmes – suprask, tai nebuvo tikroji socialistinė ar komunistinė valstybė. Tik nesėkmingas bandymas. Taip mąstant, galima manyti, kad ir Hitlerio nusikaltimai buvo padaryti netyčia, nes tai nebuvo tikrasis nacionalsocializmas. Iš esmės galima nesigilinti į komunistų nuomones, nes
jie, kaip vienpartinės politinės sistemos gerbėjai, sunkiai atsižvelgia į kitokią nuomonę, nemato skirtumų, nemėgsta konkurencijos. Komunistai – tai tarsi Jėzaus Kristaus mokiniai, šventai tikintys savo misijos šventumu, o visi kiti – tik kvaili žemės gyventojai. Tokie žmonės yra pasmerkti matyti tik savo sėkmę amžinai nesibaigiančiame komunizmo statybų procese.
Iš pirmo žvilgsnio Sovietų Sąjunga atrodė graži sistema, teikusi daug privilegijų paprastiems darbuotojams. Todėl “proletariato” parama komunistų partijai turėjo būti garantuota. Šioje vietoje verta suabejoti: komunistai padarė taip, kad sienos buvo uždarytos, negalėjai keliauti į kapitalistines valstybes, negalėjai pabėgti. Buvo įkurta KGB, kad sektų proletariatą. Buvo kovojama su nacionalizmu, veikla nukreipta prieš komunistinę ideologiją. Komunistai nepasitikėjo proletariatu. Iš tikrųjų tai ši ideologija patiko paprastiems žmonėms dar ir dėl to, kad manipuliavo jų jausmais. Juk paprastam žmogui visada maloniau matyti, kad ir jis, ir jo visi kaimynai yra neturtingi, paprasti, nepasipūtę. Jam patinka žinoti, kad eina į gamyklą dirbti valstybei, o ne kaimynui Jonui. Tai tarsi natūralus džiaugsmas dėl to, kad visiems po lygiai “nesiseka”. Arba: kai man nesiseka, tai vis tiek nesvarbu, nes visiems užtikrintai nesiseka maždaug po tiek pat.
Dirbtinas bendrumo jausmas, paremtas socialine žmogaus padėtimi visuomenėje, remiantis jo pasiektais rezultatais – uždirbtu atlyginimu, turimais turtais. Tarsi nebelieka dėl ko ir pavydėti, nes visi yra vienodi. Kodėl dabar visi turtingi žmonės dažnai atrodo kaip vagys? Kiek tenka dabar matyti pavydo, graužimosi, kad “nebėra bendrumo”, kad “nevieningi lietuviai”. Atsiprašau, ką reiškia vienybė? Kolchozų skaičius valstybėje? Kuomet visi vienodai gyvendami “chruščiovkėje” einame į tą pačią gamyklą dirbti ir gauname panašų atlyginimą? O vakare geriame degtinę ir žiūrime komunistų televiziją? Dirbtinai suklijuota vienybė, neparemta tautiniais sumetimais, o tik bendru skurdu. Lietuvoje šiandien “runkeliai – proletariatas” nenori būti vieningas, nes “prakeikti kapitalistai” yra aukščiau už mane, ne dėl tokios Lietuvos aš pastovėjau valandą Baltijos kelyje. Suprask, didelį darbą žmogus nuveikė, skirtingai turbūt nuo tų partizanų, kurie 10 metų miškuose kaip “durniai” slapstėsi. Sąvartyne panašiai žmonės juk mąsto: visi mes vienodai skurdūs, todėl laimingi, visi mes vienodai kartais padirbėjame, išgeriame dažniau. Jeigu vienas iš tų “bomžų” ras loterijos bilietą, laimės, investuos pinigus ir taps milijonieriumi, kaip manote, ar kiti “bomžai” sakys, kad gerai, kad toks tapai, palinkės sėkmės, gerbs ir toliau, ar tie “bomžai” skųsis, kad nėra vienybės, kad viskas pasidarė blogai? Ar nuoširdus bus toks požiūris į “tariamą vienybę”? Tiems “bomžams” nerūpės, kad jie “lietuviai”, kad čia Lietuva, o tas mistinis “lietuvių nevieningumas” bus panaudotas tik propagandiniais sumetimais.
Kokia čia vienybė, kai visi turi būti vienodai skurdūs, o jeigu kažkam sekasi geriau savo darbu uždirbti, tai tada prasideda pavydas ir verksmas, kokia neteisinga sistema ir koks gyvenimas blogas.
Tuo ir skiriasi žmonės Vakaruose ir čia. Jeigu tavo kaimynui Jonui geriau sekasi, tu mokaisi iš jo, kad taptum bent kiek į jį panašus. O socializme tau nereik mokytis, nes tu tiesiog nematai Jono kapitalisto, tu jame matai save, nes visi yra kaip klonai – panašūs. Visi “proletariato” atstovai. Komunistų partijos vadovų ir elito tu nematai, nes jie “kažkur toli, savo vilose, geria ir smaginasi, aptarinėdami, kokie kapitalistai niekingi, o mes kokie geri”. Apgaulinga sistema. Kapitalo skirstytojai tikrai gyveno gerai ir Sovietų Sąjungoje, tik jie nebuvo tokie kvaili, kad rodytų save geresnes pozicijas ir kompromituotų sistemą, sukeldami žmonių nepasitenkinimą.
Rimta problema yra ta, kad kai Sovietų Sąjungoje ekonomika ėmė strigti, žmonės pradėjo kaltinti tik komunistus. Tai pakenkė komunistams, nes nebuvo ką daugiau apkaltinti – juk tik jie valdžioje. Žmonės “proletariatas” buvo taip išmokyti, kad jie tik avelės, kurios yra vedamos į šviesų rytojų, o jeigu kas ne taip, tada ne jie kalti, bet tik kapitalistai šunsnukiai. Kuomet kapitalistai buvo nekalti, apkaltinto komunistus. Ir dabar matome: lietuviai runkeliai klausia, ne ką jie gali duoti valstybei ir tautai, o ką valstybė ir tauta gali jam duoti. Tai yra vergo mąstymas, kuomet tiek metų pragyvenus toje sistemoje, staiga supranti, kad tau jau niekas nieko nebeduos už ačiū.
Neišsivysčiusiam individui tokia sistema atrodė labai graži, nes suteikė visuomeniškumo jausmą. Visi lygūs, visi solidarūs kovoje prieš kapitalizmo blogybes. Tačiau net ir Sovietų Sąjungoje juk buvo lygesnių už lygius. Tai tie patys komunistai, kurie buvo piramidės viršuje, o apačioje visi proletariato atstovai. Kuo aukščiau kilo komunistai piramidėje į viršų, tuo jautėsi geresni.
Čia kyla dar vienas klausimas: kodėl Rusijos komunistai ir Kinijos komunistai nesusivienijo vardan bendros kovos dėl darbininkų? Pagal komunistų ideologiją, tautos neegzistavo, visi buvo lygūs, skyrėsi tik pagal socialinę padėtį. Tačiau čia kilo rimta problema: skirtingų komunizmą statančių valstybių vadovai nenorėjo vienytis. Kuo verta ideologija, kuri teigia, kad viso pasaulio proletariato internacionalas ragina vienytis, jeigu netgi tų darbininkų atstovai negali susivienyti vardan bendro tikslo?
Kitas svarbus dalykas – ekonomikos stagnacija. Juk faktiškai viską, ką uždirbdavo darbininkas fabrike, valstybė iš jo nusavindavo. Pagal komunistų ideologiją, kapitalistai nusavindavo darbuotojų sukurtą rezultatą, atlygindami jiems netinkamai už darbą. Tuo tarpu Sovietų Sąjungoje turėjo būti kitaip, tačiau paprastas darbuotojas negaudavo fabrike pagamintos produkcijos parsinešti į namus. Jis gaudavo tą patį atlyginimą, už kurį galėjo pirkti produktus, kurių pasirinkimas buvo skurdus. Ta dalis visuomenės, kuri norėjo ir galėjo dirbti daugiau, nebuvo skatinama taip daryti. Socializme žmogus prarasdavo prasmę dirbti daugiau, nes gaudavo vis tiek panašiai. Kaip visi. Nebuvo individualaus skatinimo. Darbą galėjai turėti tik vieną. Pajamų nebuvo daug. Visos įmonės priklausė valstybei, todėl, geriausiu atveju, galėjai dalyvauti tik įmonės valdyme. Iš čia kilo dar viena problema: ne ūkiškumas, ne verslumas. Vagystės iš įmonių, kolūkių juk tapo norma. Nes tai buvo “valstybės”, o reiškia, kad niekam nepriklausė tiesiogiai. Jeigu kapitalistas yra priverstas prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip veikia jo įmonė, saugoti produkcijos kiekius, tai komunistai galėjo nesijaudinti, nes valstybė vis tiek padengdavo visus vagysčių nuostolius.
Svarbi problema buvo ir ta, kad buvo planuojama, kiek reikės pagaminti produkcijos. Svarbu ne kokybė, o kiekybė. Todėl ir buvo gudraujama. Vartotojas, gavęs prastą produktą, tikrai negalėjo bėgti ir skųstis. Nebuvo nei kur, nei kam. Nereikia pamiršti, kad ideologija skatino darbininkus vienytis, bet ne vartotojus. Žmogus yra ne tik darbininkas, ko nelabai matė komunistai. Žmogus yra ir vartotojas.
Blogiausia, kad Sovietų Sąjungoje rodikliai buvo dirbtinai dideli arba jų dydis paprastam žmogui nereikšdavo visiškai nieko. Tarkim, ligoninių skaičius kasmet didėjo, produkcijos pagamintos kiekis didėjo, viskas didėjo. Pagal tokią logiką juk ir gyvenimas turėjo tik gerėti, nes valstybė viską, ką gamindavo, pasiimdavo sau ir ką parduodavo, pasiimdavo pelną tik sau. Tačiau kur šie darbo žmonių rezultatai būdavo panaudojami? Kariuomenės reikmėms Sovietų Sąjungoje buvo skiriami milžiniški pinigai. Valstybės biurokratai nematė prasmės gaminti individams reikalingų prekių, nes svarbiausia buvo karinė pramonė. Žinoma, buvo statomos mokyklos, ligoninės, keliai, gyvenamieji namai, visuomenei skirti pastatai.
Socializmo metu gyventojai priprato gauti paslaugą ir tylėti, o valstybė, duodama paslaugą, priprato ją duoti. Ar ne šiandien tą patį matome? Gaudamas paslaugą ar prekę, pirkdamas ją, jautiesi kartais skolingas, nes paslaugos pardavėjas jaučiasi viršesnis už tave. Vartotojo – individo teisės Sovietų Sąjungoje buvo pamirštos. Komunistų partija tikrai nebūtų keitusi gaminamų gaminių specifikacijos vien tam, kad kažkam nepatiko jų spalva, forma. Sovietų Sąjunga beviltiškai atsiliko nuo Japonijos technologijose, nuo JAV. Individui nebuvo prasmės rodyti iniciatyvą, o biurokratai ne visada norėjo, kad ta iniciatyva būtų rodoma. Jeigu biurokratai bijojo, kad jų darbo vietos gali būti sumažinamos, jie tikrai nesiimdavo priemonių tam, kad valstybės lėšas sumažintų. Geriau dar padidindavo. Kokia prasmė kompiuterizuoti darbo vietas, žinant, kad tavo darbo vieta gali būti panaikinta? Kokia prasmė nekurti daugiau ligoninių, jei pagal planą šiemet bus į “apyvartą” bus išleista dar šimtas naujų gydytojų? O jei tie gydytojai dar ir tavo pažįstami?
Dėl ekonomikos stagnacijos plito alkoholizmas. Alkoholikai nemokšiškai dirbdavo, todėl darbo našumas krito. Rimta problema buvo ta, kad kainos buvo fiksuotos, o tai ir lėmė žlugimą, nes kaina ekonomikoje yra svarbi informacija, parodanti, kaip yra perkamas produktas ir kokia turi būti jo kaina rinkoje. Sovietų Sąjungoje biurokratams buvo nusispjauti, kiek pirks produkto, jie suplanuodavo, kad pirks tiek, kiek suplanavo, todėl parduotuvėse pastoviai stigdavo prekių. Komunistai stengėsi neigti tautas, jų skirtumus, kas irgi atvedė prie problemos. Nes Baltijos šalys atsikūrė iš naujo, atstatė prarastas nepriklausomybes.
Kita problema, kad visada pabrėžiama, jog Sovietų Sąjunga buvo ne kapitalistinė, o visi kiti – kapitalistai. Kodėl Sovietų Sąjunga nebuvo kapitalistinė? Ji buvo kapitalistinė, tik kapitalą skirstydavo patys biurokratai. Tai – valstybinis kapitalizmas. Kapitalas nebuvo prieinamas paprastam proletariato atstovui. Tuo tarpu Vakarų valstybėse ir paprastas individas galėjo turėti kapitalo, galvoti, kaip naudingai jį panaudoti. Vakaruose privatūs individai kapitalistai, tame tarpe – bankai, jų akcininkai, konkuravo su valstybe, nes valstybė praktiškai neatliko tokių sudėtingų veiksmų, kaip bankai, fabrikų statyba. Vakaruose kapitalizme vyrauja kitokia nuomonė: valstybė turi būti valstybe ir fabriko statymas ir valdymas – tai ne valstybės reikalas. Valstybė gali tiesti kelius, statyti tiltus, statyti mokyklas, pirkti kariuomenės techniką, bet ne vadovauti fabrikui, nes manoma, kad biurokratai negali efektyviai veikti, o ir valstybė su savimi konkuruoti sunkiai galės, nes nebus prasmės.
Komunistų partijos nariais buvo skiriami, o ne renkami žmonės. Nors ir buvo manoma, kad iš apačios (iš proletariato) atėję žmonės bus dori ir sąžiningi, bet jie buvo visgi žmonės. O žmogus bet kokioje sistemoje gali būti ir geras, ir blogas. Tai ne sistema, kuri yra bloga, tai žmogus, turintis silpnybes ir trūkumus. Komunistų partija pastoviai plėtėsi, tuo plėtėsi ir valstybės biurokratų aparatas. Kuo daugiau plėtėsi, tuo sunkiau buvo įmanoma susigaudyti, kas ką daro, kas kur pavogia. Efektyvumo stygius buvo juntamas dar ir todėl, kad televizija, laikraščiai, radijas juk priklausė tai pačiai valstybei. Komunistai tikrai nelinkdavo kritikuoti patys savęs. Todėl visos rimtesnės problemos būdavo slepiamos, kaip ir Černobilio atominės elektrinės sprogimas. Korupcija buvo Sovietų Sąjungoje, tik dėka valstybinės masinės žiniasklaidos priemonių to negalima buvo pamatyti tiesiogiai. O dabar korumpuoti buvę komunistai ir tos sistemos gyventojai labai prisideda prie korupcijos skatinimo.
Didelė problema susijusi su jau minėtu požiūriu, kad individas negalėjo tapti kapitalistu. Todėl jam buvo nematomi dideli pinigų srautai, jis negalėjo pats galvoti, kaip jam elgtis su tais pinigų srautais. Negalėjo turėti fabriko, didelio ūkio. Privati nuosavybė priklausė valstybei. Todėl verslumas nebuvo skatinamas. Ką šiandien ir galime stebėti: Lietuvoje – daug ne verslių, o tik vogti mokančių žmonių.
Komunistai manė, kad socializmo revoliucija ateis į Vakarų valstybes, kuri buvo išsivysčiusi kapitalistinė santvarka. Tačiau atsitiko priešingai. Revoliucija įvyko Kinijoje, Rusijoje – atsilikusiose agrarinėse valstybėse. Kodėl taip atsitiko? Galima pamanyti, kad dėl to, jog atsilikusioje valstybėje apskritai lengviau bet kokią revoliuciją įvykdyti, nes yra daugybė problemų. Gyventojų dauguma palaikys pasikeitimus, kad ir kokie jie bebūtų.
Kapitalistas individas, veikdamas privačiai, visada pagalvos, ką ir kodėl jam reikia daryti su savo įmone. Jeigu jis sugalvos, kad jo įmonė nebegali daugiau dirbti, nes gamina netinkamą produkciją, tai jis bankrutuos. Sovietų Sąjungoje to nebuvo, nes visi nuostoliai buvo padengiami iš valstybės biudžeto. Jeigu Sovietų Sąjungoje įmonė bankrutuotų, tai visas planavimo mechanizmas griūtų, o to negalėjo būti.
Komunistai nenumatė, kad Vakarų kapitalistinėse valstybėse tuos pačius gyventojus ir darbuotojus galima paremti per didelius mokesčius. Sovietų Sąjungoje mokesčiai nebuvo dideli, bet ir atlyginimai nebuvo dideli. Pajamų negalėjai turėti daug, o jei ir turėjai, nebuvo pasirinkimo ką pirkti. Todėl tai tarsi apgaulė, kad viskas buvo nemokamai, kad sąskaitos už komunalines paslaugas mažos. Valstybės gyventojai vis tiek už viską sumokėdavo, tik per kitur, galbūt negaudami normalių algų, tinkamų prekių, galbūt negalėdami gyventi nuosavose namuose, neturėdami naujų technologijų kasdieniniame gyvenime.
Sovietų Sąjungoje buvo didžiuojamasi, kad vyravo visuotinė nulinė bedarbystė. Kitaip sakant, visi dirbo. Tačiau tai irgi skatino sistemos irimą. Nes visada visose visuomenėse yra dalis žmonių, kurie yra tinginiai ir netinkami darbui. Tokį žmogų galima motyvuoti darbui, tačiau visi nedirbs vienodai gerai. Žmonės skiriasi pagal genus, norus, mentalitetą. Skirtingi charakteriai atveda prie to, kad vienam pabosta vieni dalykai anksčiau negu kiti. Tuo tarpu kitas žmogus gali būti kantrus ir dirbti ilgai. Įstatymiškai žmogaus nepriversti dirbti kokybiškai, nes prie kiekvieno potencialaus netinkamo darbuotojo reikės pastatyti po prižiūrėtoją, kad tikrintų. kaip jis dirba. O tai kainuos didelius pinigus, kurie niekaip neatpirks naudos iš to darbuotojo darbo rezultatų. Tik motyvuojant žmogų geru atlyginimu ir tuo, kad jis turės ką pirkti už jį, galima pasiekti puikių rezultatų.
2010.08.04
