Visi žinome paprotį sutikti svečius su duona ir druska. Mūsų laikais šioms apeigoms teikiama vaišingumo reikšmė. O juk seniau čia įžvelgdavo visai ką kitą: apginti šeimininkus nuo svečių piktų užmačių, jeigu tie ką nors negero sugalvotų. Įteikiant svečiams duoną ir druską, reikėdavo šeimininkams patiems paragauti, kad parodytų, jog jie džiaugiasi svečiais ir linki jiems gero.
Staptelėkime atskirai prie duonos ir druskos. Druska – unikalus gamtos produktas, žmonijos istorijoje užėmęs išties garbingą vietą. Druska buvo žinoma žmonėms dar priešistoriniais laikais. Archeologiniai tyrimai rodo, kad Vakarų Europoje druska buvo kasama jau bronzos amžiuje. /3000-1200 m.pr.m.e./. Ilgainiui ji įgijo ir simbolinės prasmės. Nuo žilos senovės dalijimasis druska – vienu būtiniausių, brangiausių, gal net šventu daiktu – reiškia draugystę ir ištikimybę.
Arabų šalyse, Persijoje ir Turkijoje genčių vadai, sudarydami tarpusavyje sutartis, iš vienos druskinės turėdavo suvalgyti po keletą žiupsnelių druskos. Įvairiuose Europos šalyse, norėdami įrodyti ištikimybę savo valdovui, jo akivaizdoje pavaldiniai druską valgydavo. Romėnai druskos duodavo kiekvienam svečiui draugystės ženklan. Romos mokslininkas ir rašytojas Plinijus Jaunesnysis /63-113/ įtikinėjo, kad aukojant aukas, negali būti apsieita be druskos.
Druska buvo laikoma amžinybės ir nemirtingumo simboliu, nes ji negenda ir nepūva. Visų tautų kultūrose druska vienaip ar kitaip atsispindi tautosakoje bei kasdieninio gyvenimo papročiuose, posakiuose, prietaruose. Egipte ir kituose Afrikos šalyse druska buvo amuletu, apsaugančiu nuo nelaimių. Senegaliečiai galvojo, kad nelaimė iš tolo aplenkia tą žmogų, kuris ištaria žodžius „mes valgome druską“.
„Aš valgiau su juo druską“, – šiais žodžiais senovės Rytuose buvo išreiškiama draugystė. „Druska, – ir dabar sako prancūzai, – vienintelis daiktas, kurio negali įveikti raganos“. Ją nešiodavosi su savimi, o nuo balandžio pirmosios ja iš visų pusių barstydavo ganyklas. Graikijoje vaikai maišelį su druska nešiodavosi ant kaklo. Šiaurinėje Vokietijoje druskos dėdavo ant naujagimio liežuvio, berdavo ant ką tik gimusių veršiukų ir kumelaičių nugarų.
Pirėnuose jaunikis, prieš išvykdamas į bažnyčią, dėdavosi druskos į kairiąją kišenę, kad apsisaugotų nuo impotencijos. Venecijoje manė, kad su druska galima nuginti raganas. Kai kurios tautos laikosi papročio pasūdyti vandenį, kuriame maudomas naujagimis. Egipte druską pildavo į ugnį, saugodamiesi blogos akies.
Viduramžių alchemikai ir filosofai vartojo išsireiškimą „kvintesencija“ /“penktoji esmė“/ – smulkiausias elementas, tariamai sudarantis daiktų esmę. Sakydami kvintesencija, jie turėdavo omenyje druską ir skyrė jai penktą vietą iš svarbiausių /jų požiūriu/ medžiagų.
Japonijoje išskirtinę druskos svarbą ir pagarbą rodo dievybių panteone esantis druskos dievas, kuris garbinamas ir šiuolaikinių technologijų amžiuje. Japonų šeimininkės, nusipirkusios druską, kiekvieną kartą žiupsnelį įberia į ugnį.
Lietuvoje druska nuo seno po duonos buvo antras šventas valgis. Tą liudija kad ir pasakymas apie seną, tikrą draugą: kartu suvalgėme pūdą druskos.
Didelės reikšmės senuoliai teikdavo ir duonai.
Švedijoje nuotaka vestuvių dieną pasiimdavo duonos ir dalindavo vargšams, sutiktiems pakeliui į bažnyčią. Buvo manoma, kad visos būsimos nelaimės užgrius kaip tik tuos, kurie suvalgys tą duoną, galvodami padaryti ką nors piktą jaunavedžiams.
Anglijoje duonos minkštimą dėdavo po pagalve, o ant jos nešiodavo duoną ir sūrį. Čia naujagimiui į rankovę įkišdavo gabalėlį rugių duonos. Vekfordo grafystėje saulei nusileidus vaikams į kišenes dėdavo po gabalą duonos, jeigu tuo metu jiems reikėdavo išeiti iš namų. Bohemijoje, Silezijoje, Tirolyje motinos kabindavo vaikams ant kaklo duonos, manydamos, kad tai yra Dievo dovana, kuri iš raganų atima burtų galią.
Vasario 5 lietuviai nuo seno pagerbdavo Duoną ir jos kepėją, ugnies ir židinio deivę Gabiją /katalikų bažnyčia tai šventei pritaikė šventos Agotos dieną/.
Duonos dieną Lietuvoje nuo seniausių laikų būdavo kepama šventa duona, atliekamos apeigos Žemynai ir Žemėpačiui /vėliau, įvedus krikščionybę, duona ir pyragus imta šventinti bažnyčioje/. Tikėta, jog apeigose pašventinta ji apsaugo namus nuo nelaimės ir netgi gesina gaisrus: ją apnešus aplink gaisravietę, ugnis esą toliau neplintanti. Bet jeigu įmetęs nueisi šalin, tai ugnis seks iš paskos, degindama viską pakeliui. Šventos duonos dėdavo statomo trobesio kertėn ar pamatuosna.
Keletas minčių apie svečius
Jeigu svečiuose laikysiesi etiketo, išeisi alkanas, blaivas ir piktas.
Jeigu ne svečiai, kiekvienas namas taptų kapu.
Svečias visada mielas, jei neatvykdamas, tai išvykdamas.
Kviečiant svečius, reikia būti tikram, kad jie išeis.
Koks keistas padaras yra svečias! Jį kvieti, ragini valgyti, gerti ir dar dėkoji, kad teikėsi tave aplankyti.
Nesuprantu, koks džiaugsmas eiti į svečius, jeigu tau sako: „Jauskitės kaip namie“.
Jeigu į svečius einate tuščiomis rankomis, tai eikite bent su pilnu skilviu.
Jeigu savo namuose dažnai turi svečių, tai neturi namų.
Jeigu su svečiais elgsiesi kaip su šeimos nariais, jie neužsisėdės.
Jeigu žemėje laikai save svečiu, tai ir elkis kaip dera svečiui.
Kad ir kiek svečią maitinsi, jis vis tiek nusigers.
Mes į svečius ateiname, svečiai pas mus – atsivelka.
Nesvarbu, ką neši eidamas į svečius, svarbu, kaip įteiki.
Svečiui nepakanka pasakyti „Sudie“ – reikia dar ir išeiti.
Žmoniją galima suskirstyti į dvi didžiules dalis: į šeimininkus ir svečius.
2012.04.19
