Jau seniai ir daug kalbėta apie lietuvių ilgesį sovietmečiui. Vis dar daugelis galvoja, kad tada gyventi buvo geriau, – spalvos buvo ryškesnės, visi jaunesni buvo, o svarbiausia, kad visi vienodai gyveno.
Na, buvo lygesni – tai partijos nomenklatūra, tačiau apie pusdievių gyvenimą tada niekas nediskutavo, nes labai greitai galėjo sulaukti sankcijų.
Tai nieko naujo – lygiai taip pat galvojo ir mūsų protėviai, paleisti iš baudžiavos. Istoriniai šaltiniai patikimai liudija, kad žmonės plačiai pasakodavo, jog baudžiavos laikais visi buvo linksmesni, žmonės geresni, ponas, nors ir pamušdavo, tačiau pasirūpindavo nederlingais metais.
Skirtumas tarp prieškario ir dabartinės Lietuvos yra milžiniškas, nes tuometinę Lietuvą kūrė žmonės, kurie nematė baudžiavos. Jau buvo susiformavusi ūkininkų, gydytojų, kunigų karta, kuri jautė atsakomybę už save.
Tik atakingi žmonės gali jausti atsakomybę ir už kitus. Mums gi teko likimas iš karto kurti savo valstybę palikus vergovę, t.y. sovietinę sistemą, kuri daugeliu požiūrių buvo panaši į baudžiavą.
Ir vienas didžiausių sovietinio mąstymo reliktų – absurdiškas lygiavos supratimas. Kartais susidaro įspūdis, kad daugelis lietuvių nori ne kad visi kuo geriau gyventų, bet kad visi kuo blogiau gyventų. Nors ir mažai, bet po lygiai gautų. Lygiai taip pat kaip sovietmečiu – visi po mažai gavo, bet beveik po lygiai.
Tiesa, gal tai reikia laikyti bendražmogiška savybe, nes psichologijos tyrimai jau yra parodę, kad žmogus geriau rinksis per mėnesį gauti 2000 litų, jei kiti gaus po tūkstantį, bet ne 3000 tūkstančius, jei kiti gaus po keturis tūkstančius.
Ir štai visai neseni BNS užsakymu atlikti RAIT tyrimai parodė, kad net 66 proc. Lietuvos gyventojų pritartų progresinių mokesčių įvedimui, tuo tarpu 23 proc. jiems iš viso nepritartų.
Ir nesvarbu kad skandinavai juda prie plokščių mokesčių, kad tie patys skandinavai kritikuoja progresinių mokesčių idėją.
Jei galvojama apie menkai uždirbančius, kodėl negalima jiems sumažinti mokesčių, kad jiems liktų daugiau pinigų? Argi toks požiūris nepadėtų žmonėms šiek tiek geriau gyventi? O kartu parodytų ir valdžios norą matyti savo piliečius turtingesnius, o ne vargingesnius.
Taip pat reikia galvoti apie tai, kad Lietuva artėtų prie ES uždarbio vidurkio. Juk monopolininkai – šilumininkai, elektros tiekėjai – sako, kad gyvename Europos Sąjungoje, bendroje rinkoje, tad ir pas mus šiluma turi kainuoti tiek, kiek Suomijoje. Tačiau kodėl nerūpi tai, kad uždirbami atlyginimai toli atsilieka nuo suomių.
Ekonomistas Stasys Jakeliūnas ne kartą sakė, kad jei palyginsime mokesčių tarifus, tai jie tikrai nėra patys mažiausi Europoje. O problema yra ta, kad valstybė nesurenka mokesčių. Štai kodėl reikalingi kasos aparatai turguose – ir ne vien tik pardavinėjant mėsą, bet ir drabužius, kitas prekes. Vyriausybė, jei kelia akcizą degalams ir cigaretėms, tai privalo užtikrinti, kad kontrabanda nedidėtų. Dabar atrodo, kad kas antras žmogus pilasi baltarusišką benziną.
Paskelbti visuotinio gyventojų surašymo rezultatai rodo, kad mūsų beliko vos trys milijonai penkiasdešimt trys tūkstančiai. Nukraujuojame dėl emigracijos. O juk išvažiuoja darbingi žmonės. Kas lieka Lietuvoje? Pensininkai, ligoniai, valdininkai? Kiek žmonių gauna vienokių ar kitokių išmokų iš valstybės. Atsakykime į klausimą, ar valstybė pajėgi tokioms išmokoms?
Nereikia pesimistiškai galvoti, tačiau verkiant ko reikia, tai pagarbos kuriantiems žmonėms. Visi žmonės savo prigimtimi yra lygūs, tačiau kiekvienas yra unikalus ir skirtingas nuo kitų. Tad neteisinga iš tų, kurie savo pastangomis ir protu uždirba daugiau, paimti mokesčių daugiau. Galbūt priešingai, reikia rūpintis tais, kurie sugeba kurti ir sukurti?
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: komentaro autorius LRT žurnalistas Virginijus Savukynas.
Informacijos šaltinis – www.galatum.lt
2013.05.12
