Slaptai.lt biblioteka. PROVOKACIJOS IR DIVERSIJOS
Nacionalsocialistų propaganda 1939 m. rugsėjo 3 d. įvykius Bydgošče pavadino Bromberger Blutsonntag (Kruvinasis sekmadienis), visais balsais teigdama, jog lenkų kareiviai ir miesto gyventojai lenkai masiškai žudė nekaltus vietinius vokiečius.
Egzekucijos
Rugsėjo 5 d. antradienį, prieš vidurdienį, į lenkų kariuomenės paliktą Bydgoščą įžengė pirmi vermachto daliniai. Juos ugnimi iš slaptaviečių pasitiko Pilietinės apsaugos savanoriai ir kiti miesto gynėjai. Švederovo rajone lenkai nukovė vermachto jaunesnįjį leitenantą ir paėmė į nelaisvę majorą.
Po derybų su vokiečių vadovybe gynėjai paleido belaisvį mainais į tai, kad Pilietinė apsaugos nariai būtų laikomi lenkų reguliariosios kariuomenės kovotojais, o ne partizanais. Vokiečiai sutiko, bet šio susitarimo nė neketino laikytis ir tuoj pradėjo susidorojimą su Pilietinės apsaugos nariais ir miesto gyventojais lenkais.
Miesto gynėjai nesudėjo ginklų, ir vokiečiai griebėsi netrukus jiems įprastu tapsiančio bauginimo būdo – įkaitų ėmimo. Tarp sulaikytųjų dauguma buvo lenkai, folksdoičų įtarti šaudę į jų tautiečius. Vieną vokietė iš trijų šimtų lenkų nurodė 20 vyrų, kurie dalyvavo nužudant jos senelį; su jais sušaudė ir moterį, kuri pati pasirinko vieną su savo vyru lemtį.
Per pirmąsias keturias dienas vokiečiai (jų pačių žiniomis) sušaudė apie 400 lenkų; Senajojo turgaus aikštėje, pagrindinėje viešų egzekucijų vietoje, sušaudytas būrys 12-16 metų paauglių – harcerių organizacijos narių ir kunigas, kuris mėgino juos užsistoti. Pirmą savaitę vermachto ir SS operatyvinės grupės (Einsatzgruppe) baudėjai sušaudė 600-600 lenkų. Per kelis paskesnius mėnesius vietinės vokiečių savigynos (Selbstshutz) ir SS būriai Mirties slėnyje nužudė nuo 1 200 iki 3 000 lenkų ir žydų.
Keršijant už volksdoičų žudynes sušaudyta 50 paimtų nelaisvėn Bydgoščo liaudies gynybos bataliono karių, nors tomis dienomis šio bataliono nė nebuvo mieste… Rugsėjo 9 d. Bydgošče pradėjo veikti Ypatingasis teismas (Sondergericht Bromberg), turėjęs oficialiai įrodyti lenkų kaltę dėl vietinių vokiečių persekiojimo ir žudymo; po dviejų dienų paskelbti pirmieji trys mirties nuosprendžiai. Iki karo pabaigos prieš šį teismą stojo 545 dalyvavimu žudynėse kaltinami asmenys, iš kurių 243 (tarp jų ir vienas vokietis), buvo nuteisti myriop.
Rugsėjo 9-15 dienomis tyrimą vykdę vermachto kvotėjai nustatė, kad rugsėjo 3 d. nuo 12 val. iki 15 val. lenkų kareiviai krėtė folksdoičų būstus, įtarę, kad iš jų buvo šaudoma į kariuomenę; sulaikytus vokiečius (13-60 metų amžiaus) žvėriškai žudė…
Vėliau, nuo rugsėjo vidurio iki gruodžio pabaigos, mieste veikusi paties SS reichsfiurerio Heinricho Himlerio sumanyta specialioji kriminalinė-policinė komisija lenkų nusikaltimams tirti (Mordkommission) priėjo išvadą, kad rugsėjo 3-4 d. įvykiuose dauguma aukų krito nuo lenkų kariuomenės ginklų ir kad tai buvo iš anksto suderinti lenkų kareivių veiksmai.
Propaganda
Vokiečiams pradėjus tyrimą, Reicho švietimo ir propagandos ministras Jozefas Gebelsas rugsėjo 7 d. surengė būreliui užsienio žurnalistų (iš JAV, Švedijos, Vengrijos, Ispanijos, Italijos, Danijos ir Norvegijos) kelionę į Bydgoščą, kur jie savo akimis pamatė aukas.
Pamanius, kad žurnalistams parodytos aštuonios lenkų žiaurybių aukos nepatvirtina buvus masines folksdoičų žudynes, vokiečiai surinko daugiau lavonų ir po savaitės dar kartą atvežė žurnalistus. (Jau po karo kai kurie lenkai paliudijo, kad juos vertė atkasinėti senus lenkų ir žydų kapus ir iš karstų ištrauktus lavonus vežti į Bydgoščą.)
Laikraščiuose pasirodė propagandinė nuotrauka, nuo tol keliaujanti per spaudą ir pasiekusi internetą: vokiečiai rodo užsienio žurnalistams lenkų nužudytus folksdoičus. Gebelso kanceliarija išsiuntinėjo nacionalsocialistinės propapagandos redaktoriams instrukciją, kurioje nurodė būtinybę nušviesti naujienose lenkų barbariškus veiksmus Bromberge, nuolat pabrėžti žodžių junginį Bromberger Blutsonntag tam, kad jis visuotinai prigytų.
Vermachto tyrimo išvados buvo paskelbtos leidinyje apie lenkų piktadarybes prieš folksdoičus Lenkijoje (Die polnischen Gräueltaten an den Volksdeutschen in Polen), kuris pasirodė tų pačių metų lapkritį Reicho užsienio reikalų ministerijos pastangomis. Daugiausia vietos buvo skirta Bydgoščo įvykiams; liudijimai ir nuotraukos skaitytojams turėjo sudaryti šiurpų folksdoičių patirtų kančių vaizdą; nurodyta Lenkijoje esant nužudytus 5437 vokiečius (toks pat aukų skaičius nurodomas ir tos pačios ministerijos užsakytame dokumentiniame filme). 1940 metų pradžioje išėjo antras šios brošiūros leidimas, kur pranešama apie 58 tūkstančius nužudytųjų (toks skaičius turėjo būti nurodomas užsienio naujienų agentūroms pagal Reicho vadovybės instrukciją).
Leidinyje kaltė dėl vokiečių žudynių verčiama lenkų valdžiai ir kariuomenei. 1941 metais Berlyne pasirodė dar vienas leidinys apie lenkų piktadarybes (Die polnischen Gräueltaten. Kriminal-polizeiliche Ermittlungsergebnisse).
Vis dėlto pasaulis girdėjo ne vien vokiečių propagandą trimituojant apie kruvinąją sekmadienį. Lenkijos vyriausybė emigracijoje draugiškų valstybių vadovams ir pasiuntinybėms pateikė pranešimą Tiesa apie Bydgoščą, pagrįsta daugiausia kariškių raportais: objektyvių liudijimų akivaizdoje visa ši akcija, kuria siekiama apjuodinant pasaulio akyse lenkus paslėpti savuosius nusikaltimus, yra vienas didelis melas; rugsėjo 3 d. Bydgošče buvo ginklu numalšinta organizuota, iš išorės vadovaujama vokiečių diversija; nukauta 160 vokiečių diversantų.
Vėliau šį pranešimą patvirtino liudytojai, kuriems pavyko ištrūkti iš vokiečių okupuotos Lenkijos. Kunigas Hieronimas Goždzievičius 1939 metų pabaigoje pasiekė Romą ir susitiko su savo kardinolais, o kitų metų pradžioje jį priėmė ir išklausė popiežius Pijus XII. Po kelių dienų Vatikano radijas perdavė pirmą tiesioginio liudytojo pranešimą apie įvykius Lenkijoje.
Esesininkus kaltina patys vokiečiai
Vokiečių propagandos lavinoje skyrium paminėtina knyga Der Tod in Polen (Mirtis Lenkijoje), kurią parašė Edvinas Erichas Dvingeris propagandos ministro Gebelso užsakymu. Ši knyga su šiurpiais Bydgoščo vokiečių kančių aprašymais išleista 1940 metais 150 tūkst. egzempliorių tiražu. Dvingeris Vokietijoje jau buvo pagarsėjęs savo prisiminimais iš rusų nelaisvės Pirmajame pasauliniame kare (Armija už spygliuotos vielos), kitomis knygomis, tarp jų nacionalsocializmo dvasia persmelktais (nukreiptais prieš žydus ir komunistus) romanais. Jo knygas gerai pirko. Dabar tūkstančius skaitytojų pasiekė populiaraus rašytojo pakurstymas: Lenkų tauta savo piktadarybėmis nusipelno sunaikinimo!
Vis dėlto nacionalsocialistų partijos narys ir SS karininkas Dvingeris nebuvo aklas naujosios pasaulinės tvarkos liaupsintojas ir susilaukė Reicho vadovybės nemalonės, kai ėmė šiauštis prieš Rusijos pavergimą. Kai kas nauja Der Tod in Polen autoriui buvo paaiškėję ir dėl Bydgoščo įvykių, tačiau apie tai jis prabilo tik po trijų dešimčių metų. Buvęs Gebelso parankinis 1968 metais išleido knygą Dvylika pokalbių. 1933-1945. Paskutinį vakarą prieš Vokietijai užpuolant SSRS jis kalbėjosi su 17-osios tankų divizijos vadu Arnimanu.
Generolą domino, kokias užduotis prasidėjus kariniams veiksmams vykdys specialiosios grupės (Einsatzgruppen). Dvingeris atsakė generolui, kad šis tikrai turėtų atsiminti baisųjį sekmadienį Bydgošče. Jis, Dvingeris, apie tai išleidęs knygą ir aprašęs įvykius objektyviai, kaip viską savo knygose. Paminėjęs, aukštų veikėjų nepasitenkinimui, kaip lenkų karininkų grandinė gynė miesto vokiečius nuo ginkluotų gaujų – ordų.
Bet apie tai, iš kur tos įniršusios ordos atsirado, sužinojęs, deja, per vėlai, jau po knygos pasirodymo. SS kontržvalgyba dar prieš karo pradžią pasiuntė savo žmones į Lenkiją, kad dėdamiesi lenkais vykdytų diversijas. Suprantama, įtarimai dėl sprogimų, kariuomenės apšaudymų krito antfolksdoičų. Prieš juos ir atsigręžė lenkų kerštas – tai esanti viena iš Blomberger Blutsonntag paslapčių. Dėl atsiųstų diversantų turėjo žūti 3 000 vokiečių.
1989-aisiais, praėjus pusei amžiaus nuo Bydgoščo įvykių, Vokietijoje, Kiolne, pasirodė istoriko ir publicisto Giunterio Šuberto knyga Das Unternehmen Bromberger Blutsonntag. Tod einer Legende (Kruvinasis sekmadienis Bydgošče. Legendos pabaiga). Priešingai nuo Gebelso laikų vokiečių istoriografijoje vyraujančiai nuomonei autorius teigė, jog 1939 m. rugsėjo 3 d. Bydgošče įvyko sukilimas, kurį sukurstė SS saugumo tarnyba (SD).
Prie SS agentų, atvykusių į Bydgoščą iš Gdansko, prisidėjo kai kurie vietiniai vokiečiai, diversantai sudarė nedideles grupeles, kurios išsislapstė įvairiose miesto vietose ir šaudė į lenkų kariuomenės dalinius. Šubertas nustatė Pamaryje veikus slaptą grupę ypatingoms SS reichsfiurerio užduotims vykdyti ir spėjo būtent ją organizavus diversiją Bydgošče.
Šubertas 1997 metų pavasarį lankėsi Bydgošče, dalyvavo čia mokslinėje konferencijoje ir jos dalyviams priminė Dvingerio prisipažinimą. Be to, papasakojo, kad prieš trejus metus kalbėjosi apie kruvinąjį sekmadienį su Klausu fon Bismarku; šis kultūros veikėjas kelis dešimtmečius ėjo atsakingas pareigas (vadovavo Vakarų Vokietijos radijui, rūpinosi Gėtės užsienio institutais) ir jo žodžiais galima pasitikėti.1941 metais, dar prieš užpuolant SSRS, vermachto dalinys, kuriame tarnavo Bismarkas, buvo apsistojęs Pamaryje, ir jis, norėdamas geriau pažinti kraštą, aplankė ir Bydgoščą.
Po miestą Bismarką lydėjęs vietinis vokietis papasakojo apie kruvinąjį sekmadienį, bet visiškai priešingai negu skelbė vokiečių propaganda. Folksdoičas tiesiai šviesiai savam sakė, kad į lenkų kareivius šaudė iš Gdansko atsiųsti SS agentai ir daugelis jų buvo nukauti.
Nuo 1988 metų Federatyvinėje Vokietijoje gyvenantis lenkas istorikas Albertas Kotovskis ten apgynė daktaro disertaciją apie Lenkijos prieškarinę politiką vokiečių mažumos atžvilgiu, kurioje, lenkų kolegų tvirtinimu, pirmą kartą įrodoma, jog Lenkijoje prieš karą veikė vokiečių penktoji kolona. Ką dar galėjo turėti galvoje Hitleris, kai prieš užpuldamas Lenkiją ragino: Būtina padedant šalies viduje veikiančiai agentūrai kelti sumaištį ir netikrumą, sėti paniką negailestingu teroru ir atsisakius bet kokio žmoniškumo. Sunkiai tikėtina vokiečių slaptosioms tarnyboms Bydgoščą aplenkus.
(Bus tęsinys)
2014.10.31; 05:18
