Prieš 14 metų Lietuvą šokiravusios reketininkų žudynės iki šiol kupinos paslapčių.
Kriminalinį pasaulį sudrebinusias panevėžiečio verslininko Rimo Okuličiaus sukeltas skerdynes 1996-ųjų Kalėdų išvakarėse galbūt dar ilgai gaubs nežinios skraistė.
Tais lietuviško reketo aukso amžiaus metais Panevėžys buvo vadinamas „Čikaga šalia Nevėžio“.
Tų metų gruodžio 24 dienos vakarą „Svainijos“ parduotuvėje tarp kraujo ir aimanų paskutines minutes skaičiavo keturi tvirto sudėjimo vyrai – Vitalijus Tuzovas, Marius Kalvelis, pagarsėję Psicho ir Kriušos pravardėmis, Darius Augustavičius ir Kęstutis Barbaraušas.
Su kai kuriais jų buvo susidorota tipišku mafijos papročiu – kontroliniais šūviais į galvą.
Taip pat nešlovingai, tačiau lengvesniais sužeidimais atsipirkę tą vakarą savo dienas Panevėžio banditų pasaulyje baigė ir Audrius Lazauskas-Lazeris, Vidmantas Kirklys-Mutka, Kęstutis Vaitiekūnas-Kęstorius, Virgis Rakauskas-Pingvinas.
Demonstratyvaus spektaklio herojus?
Šiandien vargu ar kas iš reketininkų spaudžiamų Lietuvos verslininkų galėtų pakartoti anuomet su savigynai skirtu pistoletu „Beretta“ šėliojusio R. Okuličiaus žygdarbį.
„Liūdna pripažinti, bet šių dienų abejotinos reputacijos verslininkus mums, pareigūnams, daug sunkiau įkalbėti duoti parodymus prieš juos spaudžiančius jaunuosius banditus nei prieš nuo savų nukentėjusius „žulikėlius“, – taip dabartines verslininkų ir nusikaltėlių dvikovas „Balsas.lt savaitės“ žurnalistui apibūdino Kriminalinės policijos biuro viršininkas Algirdas Matonis.
Kadaise R. Okuličius turėjo daug draugų ir, tiesą sakant, nesuskaičiuojama daugybė šalies gyventojų garbino jį laikydami neramių laikų auka.
Po tuometėje šalies spaudoje plačiai nušviesto incidento „Svainijoje“ R. Okuličius teigė, kad pradėjus nuosavą verslą jam ne kartą buvo grasinama, prievartaujamas turtas – reikalaujama mokėti atitinkamas sumas ar suteikti nemokamas vaišes įžūliems kriminalinio pasaulio atstovams.
Į Rusiją paklausias prekes reguliariai gabendavęs verslininkas atsisakė paklusti nusikaltėliams ir sulaukė keršto.
Iš pradžių įžūliai nusiteikę banditai susprogdino R. Okuličiui priklausančią sovietinę „Volgą“, o netrukus nuvarė ir vakarietiškąjį „Volkswageną Passatą“.
Jis patyrė per keliasdešimtį tūkstančių JAV dolerių nuostolių. Verslininko turtas buvo nedraustas. Galiausiai šalyje plačiai nuskambėjo kruvinieji įvykiai R. Okuličiaus įkurtoje „Svainijos“ parduotuvėje.
Skleidžia pikantiškus gandus
Praėjus keturiolikai metų po žudynių „Svainijoje“ R. Okuličius atsitvėrė tylos siena. Nors jo aplinka pažeria naujų netikėtų faktų iš anuomet šaltakraujišką mafijos veikėjų valymą surengusios Panevėžio verslo garsenybės gyvenimo.
Šiandien R. Okuličius vengia bet kokio viešumo, slapstosi atokioje sodyboje ir kategoriškai atsisako kalbėtis su žiniasklaida apie to meto įvykius.
„Pastarąjį kartą R. Okuličiaus pavardė nuskambėjo, kai jis aršiai konfliktavo su Panevėžio pašonėje esančios sodų bendrijos pirmininke. Ko jie ten neišsiteko – iki šiol neaišku. Iš aplinkinių kalbų teko girdėti, kad jis dabar gyvena Panevėžio mieste“, – šių eilučių autoriui sakė vietos žurnalistai.
Mįslinga svainio savižudybė
Praėjus keletui savaičių po garsiojo reketininkų likvidavimo, Panevėžyje, Molainių gatvėje, netoli „Svainijos“ parduotuvės iš savigynai skirto ginklo nusišovė Arūnas Stumbris, R. Okuličiaus svainis ir gangsterių mirties vieta tapusios parduotuvės bendraturtis.
Tarp panevėžiečių sklido kalbos, kad kai kurios netikėtos A. Stumbrio mirties aplinkybės atrodo įtartinai ne tik artimiesiems, bet ir daugeliui jo bičiulių.
Paskutinėmis gyvenimo dienomis vyras nė žodžiu neužsimindavęs nei apie reketininkų žudynes, nei apie „Svainijos“ parduotuvės verslo reikalus, tačiau kai kurie žmonės iš užuominų supratę, kad žūties išvakarėse ten dėjosi reikšmingi įvykiai.
Kalbėta, kad prieš mirtį A. Stumbris sulaukęs skambučių iš anonimų, klausiusių, kodėl jis nenorįs atskleisti, kas iš tiesų dėjosi tą lemtingą Kūčių vakarą „Svainijos“ parduotuvės trečiame aukšte įrengtame poilsio kambaryje.
„Negalėčiau R. Okuličiaus laikyti didvyriu, nes, kai kurių policijos pareigūnų surinktais duomenimis, jis buvo pelnęs ir tamsiosios visuomenės pusės pagarbą.
Kaip manoma, lemtingą Kūčių vakarą „Svainijoje“ jis su vėliau nužudytais bei apšaudytais panevėžiečių banditais galėjo susitikti dėl bendrai prasuktų pinigų. Kai kurios šios istorijos aplinkybės verčia spėti, kad R. Okuličiaus išpuolis buvo tik vienas epizodų dramatiškuose audringų 90-ųjų gyvenimo užkulisiuose, kuriame susidūrė pusiau legalaus verslo ir kriminalinės veiklos dalyviai“, – „Balsas.lt savaitei“ kalbėjo savo vardo nenorėjęs skelbti garsus teisėsaugos veteranas.
Nepavyko apsigyventi užsienyje
Praėjus kuriam laikui po kruvinųjų įvykių, R. Okuličiaus šeimą keletą metų saugojo net trys valstybės skirtų sargybinių pamainos – Valstybės apsaugos departamento, policijos ir „Aro“ pareigūnai.
Jiems verslininko šeima buvo suteikusi vieną savo keturių kambarių buto kambarį.
Po kurio laiko jo visi trys vaikai buvo išgabenti tęsti mokslų į Vokietijos Vasario 16-osios gimnaziją.
Pats R. Okuličius ne kartą žurnalistams pareiškė, kad padedamas valstybės norėtų persikelti gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas arba Australiją.
Tačiau tuometė šalies valdžia panevėžiečio šeimai nepadėjo įveikti biurokratinių kliūčių, kurios leistų jiems ištrūkti iš Lietuvos.
„Prokurorai, tardytojai dėl rožinių pažadų išaiškina rezonansinius nusikaltimus ir dedasi naujus antpečius, o skurstanti valstybė realių apsaugos priemonių nesugeba įvykdyti“, – prieš keletą metų kalbėdamas su „Akistatos“ žurnaliste mūsų teisėsaugai karčių žodžių nepagailėjo R. Okuličius.
Dauguma ryškių asmenybių iš įvairių šalies nusikalstamų grupių, nepaisydami didžiulį susidomėjimą sukėlusių įvykių „Svainijoje“, vėliau iš reketo susikrovė nemažai pinigų, nors didžioji dalis dabar jau yra negyvi.
Laukinio kapitalizmo metais suklestėjęs reketo verslas, savaime aišku, tęsiasi iki šiol.
TIK FAKTAI
1998 metų pavasarį R. Okuličiui dėl „Svainijos“ įvykių buvo panaikinti visi įtarimai ir kaltinimai.
Po žudynių išsigandę teisingumo V. Kirklys, A. Lazauskas ir V. Rakauskas dingo iš ligoninės Vilniuje.
A. Lazauską ir V. Kirklį pavyko sulaikyti tik 2002 metais.
A. Lazauskas įkliuvo Ispanijoje, o V. Kirklys – Prancūzijoje.
Išduoti Lietuvai, jie stojo prieš Panevėžio apygardos teismą ir 2004-ųjų vasarį buvo nuteisti.
Įsimintinus „Svainijos“ įvykius R. Okuličius vėl buvo priverstas prisiminti 2006 metais dalyvaujant šiame išpuolyje minimo V. Rakausko teisme.
V. Rakauskas 2005 metų rugsėjį po devynerių slapstymosi metų prisistatė prokurorams pats.
Galiausiai Panevėžio apygardos teisme parodymus ėmė keisti ir pats R. Okuličius. Netrukus jis susitaikė su V. Rakausku.
K. Vaitiekūnas – vienintelis „Svainijos“ kaltinamųjų, kuris dėl konflikto su R. Okuličiumi ryžosi kreiptis į Europos Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre. Tačiau jo skundas nepriimtas nagrinėti, nes neišnaudotos teisinės galimybės Lietuvoje.
Nuotraukoje: Rimas Okuličius. Keletą metų R. Okuličių saugodavo vienas ar keli apsaugininkai. Tada mėgautis ramybe vienam verslininkui netekdavo.
„Akistatos“ nuotr.
2010.12.24
