Jau esame paskelbę Nepriklausomybės Akto signataro dr. Vlado Terlecko knygos “Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai” leidėjo Petro Jonušo “Leidėjo žodį” (“Lietuvos istorijos stribai”). Dabar skaitykite sutrumpintą knygos autoriaus “Pratarmę”.
Ši knyga – tai ilgamečio viešo “susirašinėjimo” su istorikais, dažniausiai matomais, girdimais, duodančiais toną Lietuvos istorijos mokslui, rinkinys. Iki šio dialogo su istorikais buvo ilgas sunkių vidinių apmąstymų laikotarpis. Iš pradžių buvau apžavėtas “Būtovės slėpinių” televizijos laidos dueto (A.Bumblausko ir E.Gudavičiaus) pokalbių naujoviškumo, žaismingumo. Vėliau apniko abejonės, kilo klausimų, vardan ko pokštaujama, po to prasidėjo jų teiginių atmetimo reakcija, atsakymų ieškojimas šaltiniuose, literatūroje, kol galop neliko abejonių, jog kryptingai ir nuosekliai klastojama Lietuvos istorija, savo užmoju pralenkianti istorijos klastojimo etalonu laikytą Juozo Žiugždos redaguotą “Lietuvos TSR istoriją”.
Joje privalomai buvo įrodinėjama amžina lietuvių ir rusų tautų draugystė, istoriniai įvykiai vertinti iš “klasių kovos” pozicijų, Lietuvos istorija tebuvo tik Rusijos istorijos priedas. Tačiau joje nebuvo tyčiojamasi iš mūsų tautos, jos senųjų vadovų, kas dabar tampa minėtų ir kitų veikėjų peršama mada, atseit, novatoriškumo, modernumo ženklu.
Knygoje kritikuojami kai kurie istorikai už tai, kad daugelį praeities įvykių vertina ne iš Lietuvos pozicijų, kad prie išankstinių nuostatų tendencingai “prikabinėja” vienpusiškai parinktus faktus, kronikų žinias, užsiima politinėmis deklaracijomis, netaiko istorizmo, priežastingumo, komparatyvizmo metodų. Žodžiu, polemizuojama dėl vertybių ir teiginių pagrįstumo. Autorius nesiekia pagražintos, romantizuotos mūsų istorijos, o nori skaityti tikroviškus tekstus apie praeitį.
Straipsniuose dėstomi teiginiai pagrįsti daugelio mokslininkų išaiškintais faktais ir padarytomis išvadomis, dokumentais, statistiniais duomenimis, mano paties per 35-erius metus sukaupta tiriamojo darbo medžiaga ir asmenine patirtimi. Kartais į istorikų elementarias klaidas, banalybes ir bulvarybes reaguojama replikomis, ironija. …
Rašiniais siekta įspėti skaitytojus apie susidariusią pavojingą, antilietuvišką padėtį Lietuvos istorijos moksle. Apie tai byloja visa ši knyga. Galbūt ne vienas skaitytojas nepatikės, kad taip galėjo nutikti Lietuvos nepriklausomybės laikais. Kol autoritetingas istorikas, daugelio fundamentalių veikalų autorius akad. Vytautas Merkys neprabilo apie lietuviškąją istorijografiją ištikusią krizę, kai kurių istorikų galimus įsipareigojimus kaimyninių valstybių fondams ir institucijoms (1, p.10), autoriui taip pat iki galo nebuvo aišku, kas nutiko Lietuvos istorijos mokslui. Iš jo beliko antilietuviška propaganda, jis pavirto svetimųjų politinių interesų gynimo priemone, linkusia į isteriją, pigių politinių sensacijų lauku, pramogų verslu, nepagarba mokslui, bulvarine istorine literatūra (istoriko Tomo Baranausko žodžiais tariant), mistifikacija, savireklamos ir išsiaukštinimo priemone. Pamiršta, kad istorijos mokslas vis tik yra mokslas. Lietuvos istorijos mokslo krizei būdingas vertybinių kriterijų atsisakymas ir neprofesionalumas… Tuo tarpu Lietuvos istorijos instituto direktorius A.Nikžentaitis tikina, kad per 15 pastarųjų metų Lietuvos istorijos mokslas išgyvena aukso amžių. Iš tikrųjų taip, jeigu kalbėtume apie neregėtą jos klastojimą. Tautiečių sąmone manipuliuojama kryptingai, apgalvotai ir laipsniškai. Iš pradžių buvo nusitaikyta į romantinę T.Narbuto ir S.Daukanto istoriografiją, nes ji ilgą laiką buvo tautinės savimonės ir savigarbos žadintoja bei stiprintoja Po to nusitaikoma į Jono Basanavičiaus pažiūras mūsų istorijos klausimais ir tarpukario istorikus, ypač į A.Šapoką.
Ryškiausi prosovietinės istoriosofijos atstovai – L.Truska, Č.Laurinavičius, A.Nikžentaitis. Pastarasis, rašydamas kai kuriomis temomis, sovietizmą “sukergia” su germanofilija. Kosmopolitizmą žymus mūsų filosofas Juozas Grinius vadina tautos moraliniu genocidu. K.Skrupskelio nuomone, kosmopolitai skelbiasi žiną absoliučią tiesą, patriotus vertina vien neigiamai, jų kalbėjimo tonas pamokslaujantis, manipuliacinis (11, p.153). E.Kriščiūnas pelnytai kuriamą Lietuvos istorijos modelį vadina antilietuvišku, o fanatiškiausiu kosmopolitizmo reiškėju – A.Bumblauską, kadangi jis deklaruoja, kad mūsų tauta neturinti savosios kultūros, jos vertybių prisirankiojusi iš Europos, todėl negalinti būti savos istorijos kūrėja, esanti antrarūšis Europos istorijos priedas (4). Sovietmečiu buvome įtaigojami, kad Lietuvos istorija tėra Rusijos istorijos priedas. Kosmopolitai (išskyrus nebent E.Gudavičių) reikalauja iš istorijos išmesti “etnocentrizmą” ir kurti naują tapatybę, t.y. kuo greičiau atsisakyti lietuviškumo, susieuropietinti. Istorikų suvažiavime D.Staliūnas kvietė atsisakyti sąvokos “lietuvių tauta”, nes tokios iš viso nesą (4). Jo viršininkas A.Nikžentaitis pamokslauja: “Europoje patriotizmo temos aptarinėjimas tapo visuomenės prasto skonio požymiu, daugiau imta kalbėti apie integracijos problemas” (12, p.14). Kad spėriau taptume gimtosios žemės praeiviais, prireikė sukurti Lietuvos, lietuvių tautos karikatūras – baidykles, juoduosius mitus. Vienas būdingiausių pavyzdžių galėtų būti E.Gudavičiaus ši frazė: “Visa Lietuvos istorija yra ubagiška”< …>.
Kai kurie dabarties kosmopolitai iškelia nulietuvėjimo “idealą”. A.Bumblauskas jau gan tiesmukiškai skelbia, kad mūsų protėvių priešinimasis polonizacijai buvo klaida, nes tai buvęs mūsų pažangėjimo, europėjimo būdas, ragina puoselėti unijines tradicijas, kurti aristokratiškąjį Lietuvos ir LDK idėjos sąjūdį, į savo atmintį susigrąžinti J.Pilsudskį ir L.Želigovskį (Vilniaus krašto užgrobėjus), dėkoti lenkams už jų pastatytą ir išpuoštą Vilnių (15, p.105). Apskritai, prisidengus skraiste apie neva ankstenėje istoriografijoje pamirštas Lietuvos tautines mažumas, dabar jos paverstos vos ne pagrindinėmis mūsų istorijos kūrėjomis, jų interesai iškeliami aukščiau lietuvių tautos interesų, dažnas istorikas prikiša mūsų protėviams, kad jie veikė pagal savus interesus, kad formavosi mūsų nacija. Jau nesivaržoma skelbti mūsų tautos mitu, naująja religija Molotovo-Ribentropo paktą, prikišti kančių ir aukos sindromą. Kad greičiau pamirštume sovietinį terorą, paskleidžiamas toks “motyvas”: visos SSRS tautos, ypač rusų, nukentėjo, nereikia gręžiotis atgal. Pikta veidmainystė – tarsi lietuviai būtų kalti dėl rusų kančių, žudynių. 2004 m. L.Truska ir H.Šadžius buvo sumanę nušluostyti tautai ašaras, surengdami konferenciją “Lietuva tarybiniais metais: pasiekimai ir praradimai”. Neabejotina, kad būtų surasta daugiau “pasiekimų”. Sveiku protu nesuvokiama, kaip galima kalbėti apie okupuotos šalies laimėjimus. Šie istorikai surado pritarėjų, kaip antai: MA prezidentą A.Gaižutį, Seimo narius K.Bobelį, J.Karosą, A.Kunčiną, K.Prunskienę, J.Kubilių, J.Požėlą, kitus veikėjus…
Kosmopolitai iš esmės atmeta istorinę tiesą, dažnas jos net neieško. Tai labai aiškiai deklaruoja D.Kuolys. Pasirėmęs JAV istoriko H.Vaito nuostata apie laisvę suprasti istoriją, ją kurti kaip patinka, kokios norime. D.Kuolys išvredžioja, kad plati laisvių visuma leidžia atsisakyti tiesos sąvokos kaip nereikalingos metafizinės liekanos, kad istorijos procesų negalima įsprausti į dėsningumų rėmus, nes tuomet nelieka vietos asmenybės laisvės raiškai (17). Paprasčiau sakant, kas bešautų istoriko galvon – ir bus istorinė tikrovė, tiesa. Toliau matysime, kad D.Baronui nėra skirtumo tarp žiaurių agresorių kryžiuočių ir nuo jų besigynusių mūsų protėvių, kiti išplauna ribas tarp pasipriešinimo okupantams ir kolaboravimo, treti neigia kovų dėl tautos laisvės prasmingumą ir t.t…
Faktų atmetimo pozicija labai paranki administraciniu darbu, paskaitomis, valdžios dvaro aptarnavimu, dalyvavimu televizijos ir radijo laidose, skandalingų politinių akcijų kėlimu užimtiems, rimto mokslinio darbo nedirbantiems istorikams. Jie pasirinko lengvesį būdą – “faktų” kūrimo, piešimo. Net E.Gudavičiaus “Lietuvos istorija” parašyta be šaltinių ir literatūros nuorodų. Jis pamėgo sakyti: “Nevarginsiu skaitytojų nuorodomis”. Bet be jų pagal tradiciją ir metodiką toks darbas nelaikomas moksliniu. Faktų selekcija dangstoma teze “Pasimokyti galima tik iš kritiškai suvoktos istorijos” (L.Truska), kuri šių istorikų rašiniuose pavirtusi vien neigiamybių paieška, LDK ir tarpukario vadovų, politikos kritika…
Kita rafinuota priemonė mūsų praeičiai ir tautai niekinti yra Lietuvos ūkio ir kultūros deklaratyvus (pagal svetimas knygines schemas) lyginimas su Europos civilizacija. Iš esmės nutylima tokio lyginimo nemoksliškumas, nepasakoma, kad viduramžiais Vakarų civilizaciją faktiškai atstovavo Vokietija, kurios kultūra, anot K.Markso, buvo gyvulinė, kurią kalaviju ir ugnimi nešė baltų pasauliui kryžiuočiai. Žymi mūsų emigracijos mokslininkė M.Gimbutienė rašė: “Kryžiuočiai buvo žiaurūs žudikai ir žemių grobikai, jų eilėse buvo nemažai kriminalinio elemento, surinkto iš visos Europos. Prūsų, labiausiai kultūringų baltų, nuteriojimas ir išžudymas yra nusikaltimas prieš žmoniją “(18, p.104). Kokią civilizaciją nešė Lietuvai vokiečiai ir jų talkininkai, aiškiai galime suprasti iš XII a. suformuluotos nuostatos: “Pagonio mirtimi krikščionis didžiuojasi, nes ja Kristus pašlovinamas”.
Dar baisiau, kad pradedama pateisinti mokslo profanuotojus, jų daromas elementariausias dalykų klaidas. Štai Vilniaus universiteto (VU) prof. Z. Norkus gynė A.Bumblauską nuo jo knygos recenzentų priekaištų už begalę klaidų ir bandė įtikinti, kad tai – niekis, esą svarbiau teisingos šio istoriko nuostatos (23, p.84). Akad. Z.Zinkevičius suvertė kaltę už daugybę kalbos mokslo klaidų ne A.Bumblauskui, bet jam talkinusiems studentams. Užvis baisiausia, kad VU pristatė jį kandidatu, regis, Lietuvos mokslo premijai gauti.
Didelę grėsmę kelia tai, kad kosmopolitai monopolizavo istorijos mokslą, kuris labaiusiai veikia tautos savimonės formavimąsi, nes teiginiai tampa žmonių intelektualine savastimi. Šitai jiems pasiekti padėjo paslaugi atitinkamos orientacijos spauda, o ypač vadinamasis nacionalinis radijo ir televizijos transliuotojas. Paprastai “modernistams” suteikiama ir Seimo tribūna, apskritai jie yra tapę valdžios dvaro istorikais. Jie skaito paskaitas būsimiems istorijos mokytojams, vadovauja, recenzuoja, oponuoja mokslinius darbus, atlieka vadovėlių ekspertizes. Jie – aktyvūs, agresyvūs, kai tradicinės istoriografijos atstovai tyliai dirba mokslinį darbą, deja, retas reaguoja į kosmopolitų “atradimus”, matyt, iš baimės būti viešai išjuoktas, netekti darbo, sugadinti karjerą. Ką jau ką, o nutildyti kritikus “modernistai” moka, priemonių nesirenka, tiesiog liguistai nepakenčia jokios kitokios nuomonės.
Plačiai kalbama, kad T.Baranauskas neapgynė daktaro disertacijos vien dėl Lietuvos valstybės susidarymo ankstesnio datavimo negu teigia E.Gudavičius. Ką bekalbėti apie jauną, principingą istoriką, jeigu net nesivaržyta nebūtomis nuodėmėmis apkaltinti ir nutildyti akad. V.Merkį. Ne iš dyko buvimo literatūrologas A.Bučys pamatė kosmopolitų istorijos “darže” “tautinės segregacijos sklypelių” su bauginančiais užrašais ant paskubom supintų tvorelių: “Baltofilai – lauk iš mūsų dienų istoriografijos” (25).
Istoriją pavertusieji politika gavo išskirtinę galimybę manipuliuoti istorine atmintimi, ją valdyti. Tam ypač pasitarnauja švietimo sistemos vadinamasis depolitizavimas. Labai aktualiai nuskamba tarsi mums parašytas G.Orvelo perspėjimas: “ Tas, kuris kontroliuoja praeitį, kontroliuoja ir ateitį, ir tas, kuris kontroliuoja dabartį, kontroliuoja praeitį”.
Būtų naivu apeliuoti į Lietuvos istoriją, į tautos interesus išdavinėjančiuosius, kad jie yra akademiškai ir pilietiškai atsakingi už tai, ko jie moko jaunimą, kokius parengia mokytojus, už viešai pasakytus žodžius. Jau spėta parengti “kritiškai mąstančių” (faktiškai – mankurtų) istorijos mokytojų kartą, “iškepti” ne vieną istorijos tyrinėtoją, epigoniškai mėgdžiojantį savo “dvasinius” vadovus. Prie vadovėlių ir mokytojų rengimo “solidžiai” prisidėjo Atviros Lietuvos fondas, kurį žymus mūsų išeivijos veikėjas B.Nainys apkaltino subtiliu lietuvių tautos naikinimo plano rėmėju (29).
Prieš mūsų protus, sielas naudojamos klastotės, praeities niekinimas veikia paraližiuojančiai kaip neutroninė bomba ar nuodai. Iškilusi didelė grėsmė Tautos ir Valstybės egzistencijai. Kaip krikščionis, mokslininkas ir Kovo 11-osios Akto signataras tylėti neįstengiau. Mūsų istorijos ir tautos niekinimą priėmiau kaip įaitrinantį asmenišką įžeidimą.
Ši knyga – tai mūsų istorijos klastočių, mūsų tautos niekinimų registras, kuris, tikiuosi, padės Jums, gerbiamieji skaitytojai, surasti savąjį atsakymą į rašytoją Joną Mikelinską kankinusį klausimą: “Tad kas tau svarbiau, Jonai, ramus miegas kape ar tavo tautos neapginta garbė?” Taip pat aiškiai suvokti šias rašytojo Rimanto Vanago mintis: “Mes patys, ir niekas daugiau, turime ir privalome nuspręsti, kas buvome, esame, būsime: tik Lietuvos žiedadulkės, sėklos kitų kraštų sodams ir laukams apvaisinti, patręšti?”
Guodžiuosi tuo, kad daugėja išsilaisvinančiųjų iš kosmopolitų niekinamųjų apžavų, kad V.Landsbergis suteikė Lietuvos istorijos institutui tikroviškesnį vardą – “Lietuvos istorijos revizavimo institutas”, kad T.Baranauskas viešai pasakė jaučiąs gėdą prisipažinti, jog dirba tame institute.
Vytauto Visocko nuotraukoje: knygos autorius Vladas Terleckas.
2009.12.14
