Gruodžio 14-ąją iš VSD generalinio direktoriaus pareigų pasitraukė Povilas Malakauskas. Šią žinią pranešė visos pagrindinės Lietuvos masinės informacijos priemonės. Prezidentė Dalia Grybauskaitė iš karto patenkino P.Malakausko pareiškimą dėl atsistatydinimo. P.Malakausko sprendimą trauktis iš VSD vadovo posto teigiamai įvertino ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.
Kad iš šios itin svarbios institucijos traukiasi žmogus, daugiau nei vienerius metus demonstratyviai nevykdęs VSD veiklą kontroliuojančių institucijų nurodymų, – sveikintinas dalykas. Juk 12-a slaptų pažymų VSD direktorius taip ir nesiteikė pateikti Seimo NSGK. P.Malakauskas iki paskutinės akimirkos vilkino ir susikompromitavusių VSD direktoriaus pavaduotojų atleidimo procedūras.
Taip pat esama žinių, kad P.Malakauskas labai jau nenoriai bendradarbiavo su specialia parlamentine komisija, tiriančia, ar Lietuvoje po įstojimo į NATO veikė slapti Amerikos CŽV kalėjimai, kuriuose kankinti terorizmu įtariami musulmonai. Žodžiu, iš VSD vadovo posto pasitraukė žmogus, kuris keletą metų iš eilės nepaisė visoms demokratinėms valstybės būtinos nuostatos, jog slaptąsias tarnybas kontroliuoja parlamentai.
Tačiau ar galima tikėtis, jog nuo šiol VSD pradės efektyviau darbuotis? Mes juk nežinome, kas taps naujuoju VSD direktoriumi. Remiantis mūsų šalies įstatymais VSD vadovą skiria Lietuvos Prezidentas parlamento pritarimu. Tad naujoji kandidatūra daug kuo priklausys ir nuo Prezidentės D.Grybauskaitės valios. Belieka laukti, koks bus jos sprendimas. Kol kas konkrečiau apibūdinti D.Grybauskaitės vykdomą užsienio politiką keblu. Tad taip pat neaišku, kokio vyriausiojo saugumiečio, prezidentės manymu, šiandien labiausiai reikia Lietuvai. Sudėtinga geopolitinė Lietuvos padėtis nepalieka laisvės dideliems manevrams. Arba naujasis VSD vadovas koncentruos savo dėmesį į iš Rusijos kylančias grėsmes, arba naujasis VSD direktorius Lietuvai kylančius pavojus matys Vakaruose. Žinoma, Lietuva saugiausiai jaustųsi, jei būsimasis VSD lyderis kylančius pavojus matytų visur, kur tik jie egzistuoja: ir Vakaruose, ir Rytuose, ir Pietuose. Bet lietuviška specifika byloja, jog daugiaplanis kylančių grėsmių matymas mums nebūdingas. Mes linkę į kraštutinumus. Ir ne taip jau retai linkę nuvertinti Kremliaus intrigas, keliamas tiek pačioje Lietuvoje, tiek Europos Sąjungoje.
Beje, P.Malakauskas traukiasi iš posto, tačiau klausimai, susiję su jo veikla, taip ir lieka be konkrečių atsakymų. Kodėl jis nepateikė Seimo NSGK tų nelemtų 12-os pažymų ir kiek šis nepateikimas pakenkė valstybės interesams? Kodėl jis delsė atleisti susikompromitavusius VSD pareigūnus, o sąžiningai parlamentarams liudijusių saugumiečių nepriėmė atgal į tarnybą? Galų gale taip ir neaišku, kodėl P.Malakauskas tapo VSD vadovu? Juk tarnaudamas krašto apsaugos ministerijoje bei STT jis nepasižymėjo jokiais konkrečiais darbais, neturėjo jokių nuopelnų. Atvirkščiai, kai kurie buvę kariškiai pastebi, jog P.Malakauskas nuolat konfliktavo su tuometiniu karinės žvalgybos ir kontržvalgybos vadovu Kostu Mickevičiumi, tuometiniu kariuomenės vadu Jonu Kronkaičiu. Tad ne iš piršto laužti įtarimai, kad į VSD postą po susikompromitavusio Arvydo Pociaus jis buvo pasodintas tik tam, kad šioje tarnyboje kuo ilgiau išlaikytų egzistavusią netvarką.
Taip pat esama pavojų, jog naująjam VSD vadovui gali būti keliami labai panašūs uždaviniai, kurie buvo keliami ir A.Pociui, ir P.Malakauskui. Vaizdžiai tariant, naujasis VSD vadovas irgi gali surasti priežasčių, kodėl negalės vykdyti parlamentinės kontrolės sprendimų.
Tad ar bėgę nuo vilko nepakliūsime į meškos glėbį? VSD pulkininko Vytauto Pociūno žudikai vis dar neišaiškinti, neįvardinti. O tai reiškia, kad mūsų saugume iki šiol dirba sumaniai užsimaskavę vadinamieji “kurmiai”.
Gruodžio 16-ąją laikraštis „XXI amžius” išleidžia šiemet paskutinįjį „Slaptųjų takų” numerį. Norintieji įsigyti laikraštį su specializuotu priedu apie slaptąsias tarnybas gali kreiptis adresu: gilanis.gintaras@gmail.com.
2009.12.14
