Pastaruoju metu visuomenės ir dėmesio centre dažnai atsiduria teismai. Teismuose nuo gegužės pradžios buvo svarstoma D.Kedžio dukrelės globos byla. Šioje byloje galutinis taškas dar nepadėtas.
Tai, kad pasinaudojant Lietuvos teismais, yra vykdomas puolimas prieš pažangius politikus, žurnalistus ir visuomenės veikėjus, jau tampa pastoviu reiškiniu. Štai skandalingai pagarsėjęs profesorius J.Kostinas (jis buvo nelegalios aukštosios mokyklos – Tarptautinės Baltijos Akademijos steigėjas) 2004 metais padavė į teismą profesorių V.Daujotį, kaltindamas jį šmeižtu. V. Daujotis daugiau nei du metus tampytas po teismus, kol galų gale teismas jį išteisino.
Pastaruoju metu teismuose priimami keisti sprendimai. Štai didelį spaudimą šiandien patiria „XXI amžiaus“ laikraščio žurnalistas Gintaras Visockas, kurį bandoma nutildyti pačiomis įvairiausiomis priemonėmis. Dabar jau pareigūnų didelį nepasitenkinimą sukėlė ir tai, kad G.Visockas vis tiek nesiliauja domėtis čečėnų Gatajevų, Šarūno Paberaliaus, Eglės Kusaitės ir buvusio Rygos OMON būrio milicininko K.Nikulino – Michailovo bylomis.
Rusišką praktiką fabrikuoti bylas primena ir pastaruoju metu Lietuvoje plačiai nuskambėjusios kai kurios bylos. Visų pirma – E.Kusaitės byla. Lietuvos pareigūnai, tirdami šią byla, bendradarbiavo su Rusijos FSB pareigūnais. Moraliniu požiūriu elgiamasi labai neteisingai, nes net jei E. Kusaitė išties norėjo padėti čečėnų laisvės kovotojams, tokius žmones reikėtų ne persekioti ir bausti, o gerbti. Kaip galima remtis FSB pareigūnų duomenimis, tikėti tais, kurie nužudė Čečėnijos prezidentus Džocharą Dugajevą, Aslaną Maschadovą ir Abdulą Saidulajevą, Londone nunuodijo Aleksandrą FSB pulkininką, žurnalistą Aleksandrą Litvinenką, kurie įkalino žinomą žmogaus teisių gynėją, advokatą, buvusį FSB pulkininką Michailą Trepaškiną, žurnalistą Ireką Murtaziną (beje, šis žurnalistas kalinamas iki šiol), kurie organizuoja Rusijos opozicijos aktyvistų prievartinį uždarymą į psichiatrijos ligonines.
Nors atidžiau pažvelgus į kai kurių prokurorų biografijas, tokia padėtis – nestebina. Juk Generalinėje prokuratūroje darbuojasi A.Stepučinskas, sovietmečiu persekiojęs disidentus. Kovo 11-osios Akto signataras Algirdas Patackas patvirtino, kad A.Stepučinskas aktyviai prisidėjo prie disidentų persekiojimo: dalyvaudavo tardymuose, kratose, faktiškai veikė kaip politinių represijų organizatorius. O štai buvusių VSD vadovų asmenybės tikrai specifinės. Juk A.Pocius buvo KGB rezervistas, dar keli buvę aukšto rango VSD pareigūnai sovietmečiu dalyvaudavo šmeižto kampanijose prieš disidentus, o 2004-2007 metais vykdė „Dujotekanos“ bosų nurodymus. Jei kolegos iš Vakarų valstybių paklaustų Generalinės prokuratūros pareigūnų, kokias rezonansines bylas per kelerius metus jie ištyrė, ką jie galėtų atsakyti? Gal jie pasigirtų, kad ištyrė A.Petrusevičiaus, Gatajevų, E.Kusaitės bylas? Tai skandalinga. Pasak Generalinės prokuratūros, didžiausi Lietuvos priešai yra pagyvenęs disidentas, sovietmečiu daugelį metų kalintas tolimuose lageriuose, politiniai pabėgėliai iš Čečėnijos, jauna studentė iš Klaipėdos.
Pažvelkime na kad ir į rezonansinių bylų tyrimą. Juk neištirtos nei EBSW, nei „Draugystės“, nei „Alytaus tekstilės“ aferos. Nėra skiriama tinkamo dėmesio vis dar veikiantiems ir su kai kurių politikų finansavimu susijusiems įtakingiems kriminaliniams klanams – „delfinų“, „sportininkų“, „fantomų“ gaujoms. Ilgą laiką sabotuotas pulkininko Vytauto Pociūno nužudymo tyrimas. Tik šių metų gegužės mėnesį pagaliau pripažinta, kad V.Pociūnas nužudytas, nutrauktas absurdiškų nesąmonių skleidimas, kad neva Lietuvos pareigūnas buvo girtuoklis ir pats iškrito pro langą. Tačiau šiuo metu vyksta kitas apgailėtinas spektaklis – atkakliai teigiama, kad šių metų balandį kovotojas su pedofilija Drąsius Kedys neva mirė savo mirtimi, nors ant jo kūno rasta daugybė smurto pėdsakų. Tai patvirtino ir nepriklausomi ekspertai, tai regima Kedžio artimųjų turimose nuotraukose, kuriose ant D.Kedžio kūno matomos smurto ir kankinimų žymės. Kas gali siekti akivaizdaus bylų fabrikavimo? Tai naudinga korumpuotiems pareigūnams ir užsienio šalių įtakos agentams.
JAV plačiai nuskambėjusiame šnipų skandale pastebimi ne tik šnipų, bet ir kitokio pobūdžio agentų pėdsakai. Štai viena iš sulaikytų vienuolikos asmenų grupės žurnalistė Viki Peleaes faktiškai buvo įtakos agente. Ir Lietuvoje yra daug įtakos agentų: tiek Rusijos, tiek kitų pasaulio šalių slaptosioms tarnyboms dirbančių žurnalistų, politikų, teisėjų, visuomenės veikėjų. Tačiau įtakos agentai veikia ir kitose pasaulio šalyse. Štai Prancūzijoje veikia daug Rusijos įtakos agentų. Žinomas prancūzų žurnalistas Bernaras – Anri Levis neseniai pareiškė, kad Rusijos įtakos agentų yra įvairių pakraipų partijose, įvairiose valdžios įstaigose ir laikraščiuose.
Ko labiausiai trūksta Lietuvoje? Tvarkos ir teisingumo. Betvarkė klesti ir mokyklose, kur atvirai siautėja chuliganai, ir gatvėse, kur klesti chuliganų ir plėšikų gaujos. Narkotikais jau prekiaujama ant kiekvieno kampo, o su narkotikų prekeiviais ir cigarečių kontrabandininkais susiję politikai ir pareigūnai toliau tęsia savo veiklą ir dar organizuoja ciniškas šmeižto kampanijas prieš pažangius politikus bei visuomenės veikėjus.
Pirmiausia reikia pradėti nuo viršaus – nuo teismų ir ministerijų. Juk teisingai sakoma: „žuvis pūva nuo galvos“. Lietuvoje įsigalėjusią kleptokratijos santvarką sukūrė Kremliaus „kurmiai“ – kirkilo ir jagmino tipo politikai, pociaus ir stepučinsko tipo teisėsaugos pareigūnai.
Keista, kad praėjus 20-čiai metų nuo nepriklausomos valstybės atkūrimo, Lietuvoje vis dar dirba ,,raudonųjų stribų“ tradicijas tęsiantys prokurorai. Džiugu tik tai, kad aktyvūs piliečiai priešinasi tokiai ciniškai „teisei“. Tokiu būdu vadinamoji neteisėta minia gegužės mėnesį Garliavoje apgynė teisingumą. Kertinės krikščioniškos tiesos vertybės – tai laisvė, meilė, viltis, tiesa. Tokiomis vertybėmis besivadovaujantys piliečiai gynė Drąsiaus Kedžio dukrelę nuo pedofilų klano ir pareigūnų kėslų, neleido jos pagrobti. Garliavoje dažnai budėdavo ir keli kunigai, o kunigas Jonas Varkala ten būdavo kiekvieną dieną, organizuodavo maldas ir morališkai palaikė ten susirinkusius žmones.
Katalikų teologai ir Katalikų bažnyčios hierarchai visada pasisakydavo už teisingą visuomeninę santvarką ir solidarumo principų įgyvendinimą. Popiežius Jonas Paulius II dar prieš keliolika metų rašė: „Kiekvienoje visuomenėje solidarumas tik tuomet visiškai priimtinas, kai jos nariai laiko vieni kitus asmenybėmis. Įtakingesnieji, kurie valdo didesnę dalį bendrų gėrybių bei tarnybų, privalėtų jaustis atsakingesni už silpnesniuosius ir būti pasirengę dalintis su jais tuo, ką turi. Savo ruožtu silpnesnieji dėl to paties solidarumo neturėtų būti pasyvūs arba ardyti visuomeninį audinį – jie turėtų ginti pagrįstas savo teises ir dirbti ką galėdami dėl visų gerovės. Savo ruožtu įtakingųjų grupės neturėtų teikti pirmenybės egoistiniams savo interesams, joms derėtų atsižvelgti į kitų interesus“.
„XXI amžius”
2010.07.23
