Šiandien Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ir laikraštis „XXI amžius” pradeda domėtis terorizmu įtariamos Eglės Kusaitės byla. Šios temos imtis paskatino kai kurie į akis krentantys panašumai su čečėnų Gatajevų sulaikymo bei įkalinimo byla. Tiksliau tariant, kaip ir Gatajevų, taip ir Eglės Kusaitės byla atrodo dirbtinai sukurpta. Bet apie šiuos panašumus – kiek vėliau. Pirmiausiai perteiksime oficialius mūsų teisėsaugos ir slaptųjų tarnybų surinktus duomenis, kurie nepalankūs sulaikytai merginai. Eglė Kusaitė įtariama tuo, kad nuo 2009 metų birželio iki 2009-ųjų spalio 24-osios, veikdama kartu su Rusijos Federacijoje esančiais islamistinių teroristinių grupuočių nariais, kaip savižudė teroristė ruošėsi įvykdyti teroro aktą Rusijos sostinėje Maskvoje. Remiantis mūsų teisėsaugos kaltinimais, mergina siekė susisprogdinti dėl visuomenės įbauginimo ir dėl religinių įsitikinimų.
Savo veiksmais ji norėjo sukelti pavojų daugelio žmonių gyvybei ir sveikatai, vykdė parengiamuosius veiksmus šio sunkaus nusikaltimo padarymui. Pavyzdžiui, mokėsi gaminti sprogmenis ir juos detonuoti, o 2009-ųjų rugpjūtį buvo gavusi 500 JAV dolerių perlaidą iš Magmadovo kelionei į Maskvą teroro aktui vykdyti, gavo Rusijos Federacijos vizą ir ruošėsi išvažiuoti į Maskvą. Taip tvirtinta Vilniaus apygardos teisme šių metų balandžio 22-ąją.
Šio teismo teisėjos Audronės Kartanienės teigimu, E.Kusaitei skirta kardomoji priemonė “suėmimas” pagrįsta ir teisėta. Dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų sudėtingumo bei gausos byla – didelės apimties. Prokuroras yra nurodęs, jog įtariamajai pratęstina būtent kardomoji priemonė “suėmimas”, nes švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 str. numatytų tikslų, t.y. užtikrinti įtariamosios dalyvavimo teismo posėdžiuose ir užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.
Prokuroro manymu, įtariamoji turi ryšių užsienyje, yra jauna, be šeimos, be darbo, nesimoko, neturi turto Lietuvoje, gyvena pas motiną, su kuria nebendrauja ir pastoviai konfliktuoja, taigi nėra siejama tvirtais socialiniais ryšiais. Be to, E.Kusaitė yra įtariama sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė (iki 10 metų). Šios aplinkybės, prokuroro manymu, leidžia pagrįstai manyti, kad įtariamoji, būdama laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Prokuroras taip pat pažymėjo, kad E.Kusaitė nusikalstamų kėslų neįgyvendino vien dėl to, kad jiems kelią užkirto Lietuvos VSD pareigūnai, sulaikydami merginą.
Taigi kaltinimai – sunkūs. Bet ar pagrįsti? Itin didelis slaptumas, gaubiantis šią bylą, leidžia įtarti, jog rimtų įrodymų, esą E.Kusaitė tikrai norėjo susisprogdinti, – nėra. Nebent įrodymais derėtų laikyti aplinkybę, kad pas į Maskvą susiruošusią merginą, pavyzdžiui, rastas Maskvos metro žemėlapis. Viešas žemėlapis. Prieinamas visiems. Tad kai kurie Lietuvos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro Justo Lauciaus sprendimai – keisti, abejotini.
Pirma, prokuroras J.Laucius neleido artimiesiems pasimatyti su suimta E.Kusaite. Jis aiškino, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 22-asis straipsnis numato tyrimą atliekančio prokuroro teisę, bet ne pareigą leisti kaltinamajam pasimatyti su artimaisiais. Pasak prokuroro, sutikimą pasimatyti prokuroras gali duoti tik įvertinęs, ar toks pasimatymas nekenks sėkmingam ikiteisminio tyrimo atlikimui. Pasak prokuroro, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes manytina, kad egzistuoja reali tikimybė, jog po pasimatymų su E.Kusaite bylos ikiteisminis tyrimas bus apsunkintas. Todėl leidimas pasimatyti su suimtąja šiuo metu negali būti išduotas.
Antra, prokuroras J.Laucius neleido E.Kusaitę ginantiems advokatams daryti baudžiamosios medžiagos kopijų ir išrašų. Terorizmu kaltinamos merginos gynėjai įsitikinę, jog draudimas daryti kopijas ir išrašus yra akivaizdžiai nepagrįstas ir neteisėtas, tuo pačiu pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6-ąjį straipsnį, kuris įtvirtina ginamojo teisę į rungtynišką procesą.
E.Kusaitės gynėjai itin keistais vadina ir prokuroro argumentus, esą ši ikiteisminio tyrimo byla turi didelį rezonansą visuomenėje, todėl ir neleidžiama daryti kopijų bei išrašų. Šis argumentas nesudaro jokio teisinio pagrindo neleisti deramai susipažinti su baudžiamosios bylos medžiaga. Tokio pagrindo nesudaro ir prokuroro argumentai, esą byla teisme gali būti nagrinėjama neviešai. Juk procesinį sprendimą dėl uždaro bylos pobūdžio gali priimti tik bylą nagrinėjantis teismas.
Trečia keista aplinkybė. Remiantis tyrimo metu surinktais duomenimis, iš tarptautinės teroristų organizacijos lietuvė buvo gavusi užduotį nuvykti į Rusiją ir susisprogdinti karinės paskirties objekte. Šią frazę įsidėmėkime. E.Kusaitė ruošėsi, jei iš tikrųjų ruošėsi, susisprogdinti ne civiliniame, o būtent kariniame objekte. Vadinasi, ji – ne teroristė. Žmonės, kurie sprogdina arba ketina sprogdinti karinius objektus, tarptautinėje teisėje traktuojami kiek kitaip nei tie, kurie sprogdina teatrus, ligonines ar tramvajus. Tad Lietuvos specialiųjų tarnybų uolumas rūpinantis Maskvos karinių objektų saugumu – keistokas. Jei E.Kusaitė būtų sumaniusi susiprogdinti NATO aljansui priklausančiame kariniame objekte, – ši informacija išties būtų verta didelio dėmesio. Dabar gi mūsų generalinei prokuratūrai bei analitikams iš VSD derėtų priminti: Rusija nėra nei NATO, nei Europos Sąjungos narė. Rusijos saugumu mums rūpintis tikrai nepriklauso.
Galų gale mūsų teisėsaugos ekspertai turėtų paaiškinti Lietuvos visuomenei, jog nepastebėtam prieiti prie karinio objekto Maskvoje – neįmanoma. Apie tai byloja paskutiniųjų keliolikos metų patirtis. Rusijai užpuolus Čečėniją Rusijos Federacijoje buvo surengta daug teroro aktų. Bet visi sprogdinimai surengti išskirtinai civilių objektuose. Atkreipkite dėmesį: nuo 1994-ųjų nė vienam čečėnui, nė vienam musulmonui, net labiausiai patyrusiam, nepavyko susprogdinti nė vieno karinio objekto nei Maskvoje, nei Sankt Peterburge ar Pskove. Tad mūsų saugumiečiams bei prokurorams būtų tikslinga surengti ekskursiją į Maskvą ir pasižvalgyti po rajonus, kuriuose esama karinių objektų. Po tokios eksursijos jie, be jokios abejonės, būtų priversti pripažinti: teiginys, esą E.Kusaitė siekė susisprogdinti prie karinės paskirties objekto – absurdiškas. Šitaip tvirtinu remdamasis dar ir asmenine patirtimi. 1984 – 1986 metais tarnavau sovietinės armijos dalinyje Nr. 55210 pačioje Maskvoje. Todėl sunkiai suvokiu, kaip E.Kusaitė nepastebėta galėtų prisiartinti prie karinio dalinio Rusijos sostinės centre ar net Maskvos pakraštyje. Neįmanoma.
Šioje byloje esama ir daugiau suklusti verčiančių aplinkybių. Kodėl E.Kusaitės artimiesiems nebuvo leista net šešetą mėnesių viešinti ne tik bylos pobūdžio, bet ir paties suėmimo fakto? Ir kodėl šią tylą pirmasis nutraukė būtent dienraštis “Lietuvos rytas”, 2010 metų balandžio 17-ąją paskelbęs E.Kusaitei labai nepalankų straipsnį. “Šiame laikraštyje išspausdinta medžiaga visiškai neatitinka tikrovės. Straipsnio autorius arba neturėjo duomenų, arba tyčia iškraipė faktus. Tą medžiagą pasigavo ne tik kiti Lietuvos leidiniai, bet ir užsienio žiniasklaida. Taip buvo apjuodintas ne tik Eglės ir jos artimųjų vardas, bet ir Lietuva buvo minima negatyviame kontekste.” Šios eilutės – iš vieno E.Kusaitės artimųjų laiško.
E.Kusaitės artimieji pasipiktinę, jog prokuroras J.Laucius piešia Eglės kaip lengvabūdės, iš namų begiojančios merginos įvaizdį, nors ji iki pat savo pilnametystės buvo rami, jautri mergaitė. Kaip byloje atsirado prokuroro J.Lauciaus teiginys, esą Eglė pirmą kartą pabėgo iš namų 2005-aisiais? Ar pabėgimu prokuroras laiko nuotykį, kai ji su dviem draugėm buvo nuvažiavusi vienai dienai į Vilnių ir tą pačią dieną sugrįžo?
Problemų kilo tik tada, kai, sulaukusi pilnametystės, Eglė buvo įviliota į painų tinklą, iš kurio pati savo jėgomis ištrūkti nepajėgė. Prisidengdamas islamu vienas asmuo siekė ją įtraukti į radikalių musulmonų ratą, atriboti nuo šeimos, pabloginti santykius su tėvais, kad būtų galima jai daryti įtaką. Tai atsitiko, matyt, po to, kai Eglė paauglystėje susipažino su mergaite čečėne ir Eglei pradėjo nuoširdžiai patikti čečėniški, musulmoniški papročiai. Pasak Eglės artimųjų, “tas įtartinas žmogus greičiausiai buvo susijęs su saugumu ir turėjo blogų ketinimų”. Būtent dėl to Eglė buvo išvykusi ir į Vokietiją. Nenorėdami, kad dukra gyventų kažkur Vokietijoje, jos artimieji pabandė ją susigrąžinti. Artimieji tvirtina, jog 2007-ųjų lapkričio mėnesį jie kreipėsi pagalbos pirmiausiai į policiją, paskui – į VSD Klaipėdos skyriaus viršininką Dainių Noreiką. Eglė buvo sugrąžinta į Lietuvą. Tėvai prašė, kad mūsų saugumiečiai ištirtų tą vokišką epizodą. Tų dalykų VSD, sprendžiant iš artimųjų parodymų, netyrė. Kitaip tariant, tyrė labai savotiškai. Eglė buvo apgyvendinta saugumiečių parūpintame bute, ją supažindino su musulmone prisistatančia mergina…
Artimųjų įsitikinimu, po sugrįžimo iš Vokietijos dukra buvo globojama Lietuvos VSD darbuotojų, kurie jai net patardavo, su kokiais žmonėmis bendrauti, o su kokiais – nesusitikti. Kam viso to prireikė mūsų VSD? Juk E.Kusaitė, kaip dabar aiškėja, buvo itin jautri, silpnos sveikatos, jai net kartais reikėdavo psichologo pagalbos. Tad sugrįžusią iš Vokietijos E.Kusaitę mūsų saugumas globojo maždaug dvejis metus. Todėl jai inkriminuojamas kaltinimas siekiant susprogdinti karines bazes Maskvoje – absurdiškas. Tėvai tikėjosi, jog Eglė, kontroliuojama Lietuvos VSD, – yra visiškai saugi, patikimose rankose. Kaip ji be VSD žinios galėjo nutart vykti į Maskvą ir sprogdinti rusiškus karinius objektus?
Priekaištų Lietuvos saugumui E.Kusaitės artimieji turi ir daugiau. Kodėl neatliktas Eglės sveikatos tyrimas, jai grįžus iš Vokietijos? Kodėl mūsų saugumas nebandė išsiaiškinti, kas iš tikrųjų yra A.Saidžilajevas, Arnas ir kiti žmonės, kurie ilgokai bendravo su Egle? Kodėl mūsų saugumiečiai Eglei nė sykio nepaaiškino, kokių pasekmių gali turėti jos bendravimas su įtartinais asmenimis? Kodėl per pirmąją apklausą naudojo psichologinį spaudimą, už prisipažinimą žadėdami lengvesnę bausmę? Kodėl vaišino saldainiais, po kurių pašlijo Eglės sveikata? Kodėl Eglei nuomavo butą, tačiau neapsaugojo nuo “draugų”, propaguojančių radikalias islamistines pažiūras? Kodėl mūsų slaptosios tarnybos neišsiaiškino, kas yra Abdul ir Aiša, raginę Eglę vykti į Azerbaidžaną ar Egiptą? Juk šie žmonės labai supyko, kai Eglė atsisakė vykti į nurodytas šalis.
Eglės artimiesiems visą laiką kėlė įtarimų, jog Klaipėdoje – tiek daug agresyvių musulmonų. Apie tai jie bandė kalbėtis su VSD Klaipėdos skyriaus vadovu D.Noreika. Artimieji manė, kad VSD visas šias aplinkybes išsiaiškins ir kaltuosius suims. Tačiau kai jie klausdavo D.Noreikos, kodėl Eglei vis dar reikia gyventi jų parūpintame bute, sulaukdavo atsakymo, esą “viskas klostosi gerai, esą Eglė niekur nesivelia”.
Susipažinęs su E.Kusaitei pateiktais kaltinimais ir jos artimųjų kontrargumentais negaliu nei patvirtinti, nei paneigti, jog klaipėdietė susijusi su teroristinėmis organizacijomis ir ketino susisprogdinti Maskvoje. Tokiais atvejais visuomet apsidraudžiu pabrėždamas – neatmetu galimybės, jog esu specialiai klaidinamas ar tiesiog netyčia stumiamas nagrinėti klaidingą versiją.
Tačiau E.Kusaitės istorija negali nepriminti Maliko ir Hadižat Gatajevų bylos. Čečėnų vaikų globos namus Kaune įkūrę Gatajevai irgi neįtiko mūsų slaptosioms tarnyboms. Lietuvos VSD nusprendė juos sužlugdyti remiantis absurdiškais kaltinimais, esą šie skriaudžia įvaikintus našlaičius iš Čečėnijos. Pagrindinė Lietuvos slaptoji tarnyba Gatajevų nekaltino nei terorizmu, nei ryšiais su Rusijos FSB. Gatajevai už grotų buvo pasodinti tik už tai, kad neva per griežtai auklėjo savo globotinius, kuriuos, kaip vėliau paaiškėjo, VSD agentai pačiomis nepadoriausiomis priemonėmis skatino duoti neigiamus parodymus apie įtėvius. O tiems čečėnų jaunuoliams, kurie atsisakė apie juos įvaikinusius tėvus pateikti blogų parodymų, – grasinta deportacijomis.
Gatajevų istorijos baigtis – nemaloni Lietuvai. Sutuoktiniai Gatajevai nūnai gyvena Suomijoje, kur jiems suteikiamas politinis prieglobstis. Suomijos teisėsauga nusprendė, jog lietuviškoji Temidė, analizuodama Gatajevų “nusikaltimus”, elgėsi tendencingai. Tiksliau sakant, antidemokratiškai. Tad dabar belieka išsiaiškinti, kam buvo naudingas Gatajevų žlugdymas. Bet mūsų politikai šios temos neanalizuoja. Niekas iš oficialių politikų nedrįsta net retoriškai paklausti, ar tik Gatajevų eliminavimas iš Lietuvos nebuvo naudingas Rusijos slaptosioms tarnyboms.
Taigi Lietuva dar nespėjo ištaisyti Gatajevų bylos klaidų, o mūsų teisėsauga kurpia dar vieną keistą bylą, kurioje vėl įpainioti čečėnai, VSD bei Rusijos slaptosios tarnybos. Tik šį kartą byla sudėtingesnė. Į ją įtraukta dar ir lietuvė Eglė Kusaitė. Taip, ši mergina iš Klaipėdos bendravo su žmonėmis, kurie laikė save musulmonais, čečėnais. Taip, ji buvo keistoko charakterio. Taip, ji greičiausiai buvo įsimylėjusi musulmoną. Taip, čečėnų gyvenimo būdą pamėgusi mergina negalėjo mylėti Rusijos. Taip, ji greičiausiai skaitė Koraną. Bet ar tai – nusikaltimai?
Klausantis E.Kusaitės artimųjų parodymų, akivaizdu, kad mūsų slaptosios tarnybos, užuot iškart išardžiusios tokią draugystę, iš tiesų pynė tik joms žinomas naujas sudėtingas intrigas. Galbūt net skatino E.Kusaitę bendrauti su įtartinais musulmonais, tarp kurių galėjo būti ir įvairiausio plauko provokatorių, įskaitant VSD ar FSB agentus. Neatmestina versija, kad E.Kusaitės pagalba norėta sukaupti informacijos apie kai kuriuos žmones iš musulmoniškos aplinkos. Taip pat neatmestina versija, jog Lietuvos slaptosios tarnybos ją specialiai norėjo paversti teroriste, kad paskui galėtų suimti ir apkaltinti terorizmu. Tokius žaidimus mėgsta visos slaptosios tarnybos. Tik šiose intrigose neįžvelgiu Lietuvos interesų. Nebent Lietuvos interesu derėtų laikyti VSD antiteroristinio padalinio siekį iš Vakarų struktūrų sulaukti kuo didesnės finansinės paramos.
Nuotraukoje: įtariamoji Eglė Kusaitė.
2010.05.31
