Viena iš labiausiai nuliūdinusių, nustebinusių, net šokiravusių pastarojo meto publikacijų – tai brolio Astijaus svarstymai, kas nutiks jo mamai Vydmantuose, jei kur nors Švenčionyse prie lietuviškų užrašų atsirastų lenkiški pavadinimai (portalas 15min.lt).
Net nežinau, kaip derėtų vertinti šį brolio Astijaus pareiškimą. Kaip nesusipratimą, kaip nesusigaudymą, kaip naivumą? Tokius klausimus galėtų kelti nebent kosmopolitai, kuriems nusispjauti, žlugs ar išliks Lietuva.
Bet juk brolis Astijus, viliuosi, nepriklauso šiai kategorijai. Savo velykiniuose sveikinimuose jis lyg ir svarsto, kada sugriūna ir kada išlieka valstybės. Vadinasi, jam Lietuvos likimas rūpi. Jei nerūpėtų, nesvarstytų, kada valstybė žlunga, kada – stiprėja.
Bet jo rūpestis Lietuvos ateitimi – kažkoks keistas. Užuominos, kad užsispyrę lietuviai atstumia brolius lenkus, – primityvios, vienpusiškos. Kaip galima nematyti lenkiškų pastangų stiprinti polonizacijos procesus Vilniaus krašte, buvusiose Lietuvos žemėse (Suvalkai, Seinai, Punskas)?! Išdavikiška mūsų, lietuvių, atžvilgiu. Dabartinės Lenkijos siekiai labai primena Vladimiro Putino Rusijos pastangas okupuoti buvusias kolonijas, prisidengus „skriaudžiamųjų“ rusakalbių gynimu.
Brolio Astijaus filosofijai „nieko nenutiktų“ galima iškelti kontrargumentą: o kas blogo atsitiktų jo motinai Vydmantuose, jei Šalčininkuose vis tik nebūtų nė vienos lenkiškos lentelės? Vadovaujantis brolio Astijaus argumentais, irgi nenutiktų nieko blogo. Nepradėtų nei žaibuoti, nei griaudėti. Tad iš kur kyla tas prakeiktas lietuviškas nuolankumas – „nieko nenutiktų, jei mes vis tik priimtume jų reikalavimus“? Valdemaro Tomaševskio apspjaudyti, apspardyti atsukime dar ir kitą žandą? Bet juk Lenkija – taip pat katalikiška šalis, net katalikiškesnė už Lietuvą.
Į neva moralinį argumentą „nieko nenutiktų“ pažvelkime iš pačių įvairiausių pusių. Nejaugi Šalčininkų lenkai imtų prasčiau ekonomiškai verstis, jei liautųsi reikalauti lenkiškų užrašų? Šalčininkų lenkai neišgyvens be lenkiškų užrašų? Šalčininkų lenkai numirs be Lenko kortos? Šalčininkų gyventojams verkiant reikia lenkiškų užrašų lietuviškuose pasuose? Lenkiški užrašai Šalčininkų lenkams – gyvybės ar mirties klausimas?
Brolio Astijaus argumentus apverskime ir pasiteiraukime, kas blogo nutiktų, jei oficialioji Varšuva pakeistų toną santykiuose su dešimt kartų silpnesne kaimyne? Pavyzdžiui, kas blogo nutiktų Lenkijai, jei oficialioji Varšuva atsiprašytų mūsų už Vilniaus krašto okupaciją? Kokios bėdos užgriūtų Lenkiją, jei oficialioji Varšuva imtų bent minimaliai remti iš savo biudžeto lietuviškas mokyklėles Punske ir Seinuose? Kokios bėdos ištiktų Lenkiją, jei oficialioji Varšuva nebekurtų konfliktinių situacijų dėl Berznyko kapinių? Lenkija nesužlugtų net tuomet, jei paklaustų Lietuvos: gal mes norime atsiimti kadaise jų ciniškai užgrobtas Punsko, Seinų, Suvalkų žemes…
Neįmanomas dalykas. Lenkija vadovaujasi agresyviais, šovinistiniais principais mūsų atžvilgiu. Ji nė nekėtina atsiprašyti.
Keista, kad brolis Astijus nemato arba nenori matyti tikrųjų Lenkijos tikslų. Čia labai tiktų rašytojo, filosofo Vytauto Rubavičiaus pastebėjimas, jog „kalba – galingiausias geopolitikos įrankis“. Triukšmas dėl lenkiškų užrašų, lenkiškų rašmenų ir lenkiškų pavardžių nėra nekaltos pretenzijos. Jos byloja apie Lietuvai slapta reiškiamas teritorines pretenzijas.
Rašytojas, filosofas V.Rubavičius tūkstantį kartų teisus, sakydamas, jog „Lenkija nesibodi didvalstybiškai šantažuoti savo mažosios kaimynės“ (portalas ekspertai.eu). Tik aklas gali nematyti, kaip Lenkija siekia Lietuvos lenkus paversti Lenkijos valstybės atstovais.
Kodėl Lenkijai nereikia latviškojo pavardžių rašymo oficialiuose dokumentuose varianto? Nereikia tik todėl, kad Latvijai didžioji Lenkija neturi geopolitinių pretenzijų. Istorinio pagrindo latviams reikšti teritorines pretenzijas nėra. O štai Viliaus kraštas kadaise Lenkijai priklausė, buvo jos užgrobtas.
Liūdna, nes tikrųjų Lenkijos kėslų nemato ir Tomas Janeliūnas, portale 15min.lt (jo komentaras skambėjo ir per LRT, taip pat spausdintas ir portale delfi.lt) paskelbęs publikaciją „Ar turėti savo pavardę ir tapatybę Lietuvoje – privilegija?“
Jei brolio Astijaus tonas – pagarbus, tai apžvalgininko T.Janeliūno tonas – piktas, agresyvus, aršus. Atidžiai perskaičius T.Janeliūno tekstą galima susidaryti nuomonę, jog Lietuvos valstybė skriaudžia savo tautines mažumas, jog Lietuvoje gausu lietuvių kalbos konservavimo fanatikų bei „politine prasme beraščių“ politikų, kalbinikų, visuomenininkų. Tik pamanyk, „ponai kalbininkai neturi žalio supratimo nei apie pilietinę visuomenę, nei apie geopolitiką“.
Iš kur toks pasipūtimas, beapeliacinis tonas, panieka kitaip manantiems? Taip kalbėti liepia darbdavys?
2014.05.06; 10:58
