„Helsinigin Sanomat“, didžiausiu tiražu išeinantis Suomijos laikraštis, primindamas 70-ąsias sovietų – rusų Žiemos karo pabaigos metines, paskelbė galimo rusų – suomių karo scenarijų. Ši publikacija apie įsivaizduojamus štabų mokymus Rusijoje sukėlė pasipiktinimą. Straipsnyje primenama, kad 1939 metų rudenį Sovietų Sąjunga pareikalavo, kad Suomija jai „perleistų“ dalį Karelijos teritorijų. Stalinas šiuos reikalavimus aiškino tuo, kad tai esą susiję su milijonus gyventojų turinčio Leningrado saugumu. Kai Helsinkis nesutiko vykdyti šių reikalvaimų, Raudonoji armija 1939 m. lapkričio 30 d. puolė Suomiją.
Žiemos karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. Pagal Maskvoje pasirašytą sutartį Suomija neteko dalies Karelijos teritorijų, bet šalis išsaugojo nepriklausomybę. „Helsinigin Sanomat“ žurnalistai kreipėsi į vieną Aukštosios karininkų mokyklos specialistą, prašydami papasakoti, kaip atrodytų karas dabartinėmis sąlygomis.
Jo nuomone, pirmuoju raketų smūgiu rusai išvestų iš rikiuotės Helsinkio radijo ir televizijos centrą. Po to prasidėtų karo veiksmai. Nors rusai turi pranašesnes karines oro pajėgas, bet žaibo karu užimti Suomiją jiems nepavyktų. Helsinkiui galėtų padėti tik tarptautinis diplomatinis palaikymas.
Minėtoji publikacija Maskvoje esą sukėlė nepasitenkinimą. Reaguodamas į suomių straipsnį, Maskvos bulvarinis laikraštis „Komsomolskaja pravda” rašė, jog suomiams šitaip bandoma įkalti į galvą, kad Rusija kelia pavojų tarptautiniam saugumui ir jog siekiama, kad šalis įstotų į NATO.
„Helsinigin Sanomat“ redakcija paneigė visus straipsniui skirtus priekaištus. Vyriausiasis redaktorius JanneVirkunen pasakė: „Mes jokiu būdu nenorėjome paveikti suomių požiūrio į Rusiją ar Suomiją pastūmėti link NATO. Mes iš karto paaiškinome, jog visa mūsų publikacijos medžiaga – fantazijos kūrinys.”
Beje, rašiniuose apie rusų – suomių karą prisimenamas vienas žinomiausių suomių išradimų. Krintant į Suomijos žemę rusų bomboms, Molotovas per radiją skelbė, jog lakūnai badaujantiems suomiams numeta duonos ir kitų maisto produktų. Todėl suomiai rusų bombas veikiai ėmė vadinti „duonos krepšiais“ ir šiai „užkandai“ nusprendė sukurti „gėrimą“: valstybinė firma Oy Alkoholiliike Ab, kurios įpėdinė šiandien vadinasi „Alko“, ėmė pramoniniu būdu gaminti ginklą, susidedantį iš benzino pripilto butelio ir padegamosios virvutės – iš viso į frontą buvo pasiųsta 450 tūkstančių vienetų (ir atitinkamas kiekis degtukų), netrukus jiems prigijo „Molotovo kokteilio“ pavadinimas.
Internetinėje spaudoje neteko skaityti, kad buvę užkariautojai 70-ųjų Maskvos taikos sutarties pasirašymo metinių proga prašytų leidimo žygiuoti centrine Helsinkio gatve, nors rusai ir Suomijoje bandė sukurti marionetinę vyriausybę. Lietuvoje, užuot suomių pavyzdžiu sukūrus priešnuodį okupcijos dvasiai, pardavinėjamos įvairaus kalibro „tarybinės“ dešrelės, užkandžiaujama „tarybine“ duona ir „tarybiniais“ batonais. O Lietuvos širdyje Vilniuje (kitų miestų merai išsaugojo sveiką protą) netrukus galėsime „pasigrožėti“ žygiuojančiomis uniformomis, kurias vilkintys vyrai ant Lietuvos miestų mėtė bombas, tankais šlavė sodybas, kelis dešimtmečius kėlė siaubą Lietuvos gyventojams, vykdė komunistinį lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų elito naikinimą, dalyvavo masinėse Lietuvos ir Mažosios Lietuvos civilių gyventojų žudynėse.
P.S. Šių eilučių autorės šešių asmenų šeimą 1947 m. gruodžio mėn. 29 d., palydėti lietuvių stribų, iš gimtųjų namų visiems laikams išplėšė raudonarmiečių uniformomis vilkintys jauni vyrai. Tad ne tik ant lietuviškųjų kolaborantų, bet ir ant trėmimus vykdžiusių okupacinės kariuomenės eilinių sąžinės, be kitų, taip pat ir dešimčių tūkstančių ešelonų kūrikių ir vaikų likimai. Išgyvenusieji vaikai, kaip ir šių eilučių autorė, buvo reabilituoti tik 1990 metais.
Nuotraukoje: suomių nacionalinis didvyris maršalas Karlas Gustavas Emilis Manerheimas, sulaukęs sovietų invaziją į Suomiją.
2010.05.01
