Mūsų skaitytojams Viliaus Bražėno pristatyti nereikia. Apie šį žymų publicistą, antiglobalistą, antikomunistą ne sykį rašėme. Ne vieną kartą pasakojome apie jo susitikimus su jaunuomene, informavome apie jo diskusijas su visuomeninių organizacijų, politinių partijų atstovais. Išsamiai kalbėjome ir apie išvykas į provinciją, kur V.Bražėnas susitikdavo su nedidelių miestelių bendruomenėmis. Visur, ir sostinėje, ir mažesniuose miestuose, V.Bražėnas būdavo labai populiarus. Jo politinių pasisakymų noriai klausydavosi ir didelis, ir mažas. Be kita ko, visuomenės nuomonių portalas Slaptai.lt yra paskelbęs ne vieną dešimtį V.Bražėno straipsnių, komentarų, įžvalgų, kurios, be kita ko, susilaukdavo nemažai komentarų. Ir teigiamų, ir neigiamų. Susilaukdavo pastabų dar ir dėl to, kad skelbėme pačius aštriausius, skandalingiausius, kritiškiausius V.Bražėno tekstus, kurių nedrįsdavo skelbti kiti leidiniai.
Šiandien savo skaitytojus informuojame, kad V.Bražėnas išleido dar vieną savo knygą. Naujausias straipsnių rinkinys pavadintas “Priminimai bendražygiams”. Jame sudėta apie septyniasdešimt, paties V.Bražėno žodžiais tariant, aktualiausių rašinių. Štai tik keletas pavadinimų: “Mintys apie spaudą ir laisvę”, “Nekaltų civilių” klaustukas”, “Istorikų “1926 metų” isterija”, “Politinės tylos mados”, “Daugiasėdynė valdžia”, “Kovojama dėl galios, o ne dėl religijos”, “Sorosą nušviečiant papildoma šviesa”, “Globalizmas globalizacijos miglose”, “Mitai apie antiglobalistus”, “A.Šliogerio filosofiją plunksna pabakščius”, “Molotovo – Ribentropo” vamzdis Baltijoje”, “Lenkų reikalavimai dvelkia nacizmu”, “Demokratija” ir “kapitalizmas” – pagal KGB planą”, “Ar kompiuteriai sustabdys Lukašenkos žygį į Valdovų rūmus” ir daugelis kitų.
Norintieji įsigyti V.Bražėno straipsnių rinkinį “Priminimai bendražygiams” turėtų apie tai pranešti elektroniniu paštu: gilanis.gintaras@gmail.com. O kad skaitytojai galėtų susidarytų kuo išsamesnį vaizdą, kas tai per knyga, pridedame specialiai šia proga parašytą V.Bražėno įžanginį žodį.
XXX
Vilius BRAŽĖNAS
Šis vieno iš lemtingų laikotarpių straipsnių ir pokalbių rinkinys sudarytas priminti kovą bendražygiams ir kitiems Lietuvių Tautos ir Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės nuo sunaikinimo apsaugoti besisielojantiems tautiečiams. Tikiuosi, kad idėjų ir sėkmingos kovos būdų visur ieškantieji šiame rinkinyje ras naudingų receptų.
Labai nusivils tie, kurie ieškos pateisinimų savam abuojumui dalyvauti dvasinėje ir politinėje kovoje už Laisvę, už šeimą, tautą ir valstybę. Tokie čia neras užtikrinimo, jog kas nors kitas, gal kaimynas, gal kuri partija, gal valdžia atliks jo patriotinę ir pilietinę pareigą.
Tad grįžkime prie bendražygių. Jiems pirmiausia pakartosiu, ką esu ne kartą sakęs, kad kiekvienas savo širdyje žino, kodėl jis įpareigotas atsidėkoti Dievui ir Tautos Didvyriams ir Didmoterėms. Aš pats bandau “mokėti nuomą” už Dievo man išnuomotus papildomus metus.
Anot kunigo Stasio Ylos, su blogiu kova tęsiasi be perstojo. “Kas liaujasi kovojęs, miršta”, – sakė jis. Išeitų, kad ir šiandieninėje Lietuvoje yra nemaža vaikščiojančių lavonų. Tačiau ir tokiems praverstų įsidėmėti vieno išminčiaus įspėjimą: “Jei pamatęs blogį neisi jo sunaikinti, jis ateis ir sunaikins tave”.
Tad atrodo, jog niekas, ir norėdamas, negali pasitraukti iš kovos prieš blogį. Tą mintį skleidė partizanai, kariai savanoriai ir rezistentai. Dabar, laimei, kovoje už Laisvę ir Tiesą, skleidžia nemažai šių dienų Lietuvos patriočių ir patriotų.
Brangūs skaitytojai. Jūs brangūs tuomi, kad būdami skaitytojais tokios knygos kaip ši, įrodėte esą mąstančiais tautiečiais. Tai priverčia straipsnius ir knygas rašančius per daug nenuvilti keblių klausimų sprendimų ir tiesos ieškotojų apskritai. Šiuo atveju turime reikalą su pokalbių ir straipsnių junginiu knygoje. Jie sudėlioti chronologine tvarka.
Labai klystų, jei kas pagalvotų, jog manau, kad toje ar kurioje kitoje, kad ir didelių išminčių, knygoje galima atrasti Tiesą. Palieku tai filosofams ir teologams.
Tarp kitų girdėtų minčių mane yra paveikęs, berods, Šv. Augustino, posakis: “Dieve, koks Tu būtum menkas, jei aš galėčiau Tave suprasti”. O tai primena vieną priešingos rūšies, ko gero – liaudies išminties, sukurtą posakį: “Ir tarė kvailys didybėje savo: nėra Dievo”. Tai gilūs vandenys.
Savoje galvosenoje ir raštuose braidau daug seklesniuose vandenyse: Lietuvių Tautos ir Nepriklausomos Lietuvos išlikimo klausimuose. Tačiau tie vandenys man, kaip ir daugeliui mano bendražygių, yra šiltesni už bet kuriuos šilčiausių kraštų vandenis. Praėjusios žiemos šalčių metu vienas mano bičiulis paklausė: “Kodėl grįžai Lietuvon iš šiltos Floridos?” “Kadangi čia šilčiau”, – atsakiau. Ir klausėjui buvo viskas aišku. Matyt, jis naudojasi tuo pačiu “termometru”.
Berods, pakanka įrodymų, kad pasaulio tolimiausi įvykiai ir gal blankiausios idėjos dažnai paveikia ir mūsų tautą. Vienok tvirtai tikiu, jog Lietuvos partizaninis karas, Baltijos kelias, Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji paveikė ir pasaulio įvykių eigą. Tolygiai tikiu, kad ir nedidelės Lietuvos patriotų ryžtingos veiklos grupės gali ir privalo stiprinti mūsų tautos dvasią. Dvasiniai, tautiniai, patriotiškai stipri tauta atsilaikys prieš visokius bandymus ją susilpninti ir sunaikinti sutrinant ją kosmopolitinėmis girnomis globalizmo maltuvėje. Esu matęs, kaip mažos, ryžtingai ir planingai veikiančios grupės politikoje “pajudina žemę”.
Kadangi pats, dar nesusivokdamas, kas vyksta pasaulyje, pridariau juokingų klaidų (nežiūrint gerų norų), bandau dalintis savo patirtimi su visais, kas ieško būdų ir priemonių darbuose Tėvynės labui. Nerašau istorijai, rašau šiam metui, kada mes visi, veikdami ir net niekuo neprisidėdami Lietuvos padėties gerinimui, teigiamai ar neigiamai kuriame “istoriją”. Priklauso nuo kiekvieno lietuvio, nuo jauniausio ir seniausio, kokią “istoriją” sukursime, kokia bus Lietuvos ateitis.
Savo straipsniuose bandau nušviesti man žinomus kelius ir pastatyti įspėjimo kelženklius ties politinių šunkelių vilionėmis. Vienok kiekvienas to karo prieš blogį karys pasirenka jam parankiausią ginklą, jo kojoms patogiausią kelią ir žygio kryptį. Džiaugčiausi, jei kas nors tame minčių rinkinyje padėtų tiems, kurie kovoja ir ieško kelių, ginklų ir geresnių naudojimo būdų.
O tokių radęs, kad jų neslėptų po savo pilietinio švarko skvernu, kad pasidalintų radiniais su kitais tautiečiais, kurie kaip tik to ir ieško. Panašus mano bendražygių politinis dosnumas praturtino mano patirties lobį.
Ši knyga yra daug plonesnė, negu galėtų būti į ją sudedant visus Neprikjlausomybės metuose rašytus straipsnius. Pasidairęs knygų pasaulyje priėjau išvados, jog tos rūšies ir to tikslo knyga neturėtų būti apsunkinta nei per dideliu popieriaus svoriu, nei per brangia leidyba, nei daugeliui neprieinama kaina.
Skaitytojai pastebės, kad mano straipsnių rinkinį paspalvina keletas spaudos atstovų pokalbių, žymiai praplečia manąjį to meto dėmesio akiratį. Tam padeda, skaitytojo laimei, ant žinių uolos stovėdami ir į patirties ąžuolą atsirėmę pokalbių vadovai. Jie iškelia opiausius to meto klausimus tokiais būdais, kurie man šiaip jau nekiltų.
Tad nekantriai laukiu dienos, kada šis leidinys susitiks su skaitytojais. Ypač su tokiais, kuriuos tebeveikia Baltijos kelio dvasia”.
XXX
Gintaro Visocko nuotr.
2009.11.15
