Latviai išsirinko mėgstamiausią knygą


Print

Nuo sausio iki lapkričio balsavo apie 40 tūkstančių skaitytojų. Latvijos nepriklausomybės dienos išvakarėse paaiškėjo: mėgstamiausia latvių knyga – Karlio Skalbės pasaka „Katinėlio malūnas“.

Lapkričio 16 dienos vakarą tiesiogine transliacija iš Latvijos nacionalinės bibliotekos arba Šviesos rūmų baigėsi visus metus vykęs Latvijos televizijos (LTV) projektas „Didysis skaitymas“. Patriotinės nuostatos Metų pradžioje žiūrovai sudarė mėgstamų knygų Top 100. Buvo nemažai diskutuojama apie šias knygas ir apskritai skaitymą.

Rugsėjį susumavę balsavimo rezultatus rengėjai paskelbė Top 21. „Katinėlio malūnas“ išrinktas iš geriausiųjų penketuko (Top 5). Balsavusieji internetu pirmenybę atidavė Imanto Zieduonio „Epifanijoms“. „Didysis skaitymas“ – LTV adaptuotas BBC projektas.

Prieš dešimtmetį britai, australai ir netgi vokiečiai mėgstamiausia knyga išrinko J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovą“. Po kelerių metų vengrai ir bulgarai buvo nusiteikę patriotiškiau – pirmąsias vietas užėmė jų autorių kūriniai.

Patriotiškai nusiteikę buvo ir latviai. Geriausiųjų penketuke tik viena knyga – verstinė. Tai Ericho Maria Remarque’o „Trys draugai“. Po galutinio balsavimo ji atsidūrė penktoje vietoje. Antras – televizijos serialo itin išpopuliarintas Vladimiro Kaijako romanų ciklas „Likimo kirtėjai“; trečios – I. Zieduonio „Epifanijos“, garsaus latvių rašytojo savito žanro kūrinys; ketvirtas – sovietų nužudyto Aleksandro Gryno romanas apie latvių šaulių kovas per Pirmąjį pasaulinį karą „Sielų pūga“.

Į Top 21 pateko septynios latvių autorių knygos, tarp jų – Anos Saksės „Pasakos apie gėles“ (galutinėje įskaitoje jos užėmė garbingą šeštą vietą), taip pat du pasakojimai apie vaikystę: Janio Klydzėjo „Žmogaus vaikas“ ir Vizmos Belševicos „Bilė“. "Katinėlio malūnas" latvių kalba. Iliustracijų autorius – Indulis Zvagūzis.

Šimtuko margumynai Šimtuke mirga įvairūs pavadinimai, tiek laiko patikrinta pasaulinė klasika, tiek pastarųjų metų bestseleriai ar tiesiog rinkodaros fenomenai. Šalia „Mažojo princo“, „Džeinės Eir“, „Grafo Montekristo“, „Forsaitų sagos“, „Meistro ir Margaritos“, „Anos Kareninos“, „Vargdienių“, „Kristinos, Lauranso duktės“, „Knygos apie San Mikelę“, „Šimto metų vienatvės“, „Rugiuose prie bedugnės“ atsidūrė „Da Vinčio kodas“, „Mergina su drakono tatuiruote“, „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, „Alchemikas“, „Bado žaidynės“, „Nevykėlio dienoraštis“, „Vienuolis, kuris pardavė „Ferrarį“, „Trobelė“, „Haris Poteris ir mirties relikvijos“, „Sostų žaidimas“ ir kt.

93 vietoje – neseniai Latvijoje išleistas lietuvių autorės Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“. Kai kurių rašytojų net kelios knygos pateko į dešimtuką. E. M. Remarque’o netgi keturios. Žemiau už „Tris draugus“ – „Vakarų fronte nieko naujo“, „Triumfo arka“, „Juodasis obeliskas“. Astridos Lindgren – trys knygos: „Pepė Ilgakojinė“, „Ronja plėšiko duktė“, „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Tarp pasakų knygų – I. Zieduonio „Spalvotos pasakos“, K. Skalbės „Pasakos“, Margaritos Starastės „Giliukas“. Tarp pasakojimų apie vaikystę – Janio Jaunsudrabinio „Baltoji knyga“, Anos Brigaderės „Dievas. Gamta. Darbas“, Valdžio „Staburago vaikai“ ir neseniai išleistas Maros Zalytės romanas „Penki pirštai“.

Iš latvių literatūros klasikos į šimtuką pakliuvo brolių Kaudzyčių romanas „Matininkų laikai“, Andrėjo Pumpuro poema „Lačplėsis“, Rūdolfo Blaumanio „Novelės“, J. Jaunsudrabinio „Aija“, Ilonos Leimanės „Vilkačių paveldėtoja“, Reginos Ezeros romanai „Šulinys“ ir „Neregima ugnis“.

Lietuvių skaitytojams gerai žinomas Vilio Lacio „Žvejo sūnus“ – trisdešimt ketvirtas, Ilzės Indranės „Lazdynų lieptas“ – šešiasdešimt septintas. Kitų tautų taip mėgstamas „Žiedų valdovas“ Latvijoje buvo keturiasdešimt penktas. Su ramia meile Poetas, prozininkas Karlis Skalbė (1879-1945) vadinamas latviškiausiu rašytoju. Jis nemažai prisidėjo prie Latvijos Respublikos kūrimo ir stiprinimo darbų. 1944 metų kovo 17 dieną kartu su kitais pasirašė Latvijos centrinės tarybos memorandumą, kuriame deklaruojama būtinybė nedelsiant atkurti Latvijos Respublikos suverenitetą ir formuoti Latvijos vyriausybę.

Tais pačiais metais buvo priverstas emigruoti į Švediją, kur netrukus mirė. „Mes nesame svetimi, – rašė K. Skalbė pratarmėje savo pasakų lietuviškajam leidimui („Aukso obelis“, 1938). – Lietuvių ir latvių dainų gėlė senovėje pražydo po bendru šventuoju ąžuolu, vienos sielos saulėje.“ O pabaigos žodyje „Aukso obeliai“ garsus poetas Aleksandras Čakas nurodo kolegos K. Skalbės uždarumą, atsiskyrimą nuo pasaulio. Taip esą todėl, kad jis „atrastų daiktų esmę, įsižiūrėtų į pasaulio žmonių širdis“, atsijotų „gera ir tikra nuo bereikalinga ir paviršutiniška“.

Pasak A. Čako, K. Skalbė prie visų smulkmenų prisiliečia su ramia meile, jaučia visus skausmus, kančias ir džiaugsmus. Latvių pasakininkas galėtų rungtis nebent su Hansu Christianu Andersenu – paprastumu, aiškumu ir su Oscaru Wilde’u – estetizmu. Tačiau K. Skalbės pranašumas tas, kad jis „arčiau gamtos ir visų daiktų“. Nors uždaras, rašytojas „turi įtakos latvių liaudžiai“.

Tą parodė ir pastarojo balsavimo rezultatai. Mėgstamiausia latvių knyga – pasaka. Kam dauginti skausmą? K. Skalbės pasaka „Katinėlio malūnas“, teigianti, kad nereikia už bloga atsimokėti blogu, į lietuvių kalbą versta net tris kartus. 1935 metais ji pasirodė Kosto Korsako sudarytame latvių vaikų prozos rinkinyje „Katinėlio malūnas“. Ji yra ir 1959 metais išleistoje K. Skalbės pasakų knygoje „Paparčio žiedas“ (vertė Kazys Boruta).

2007 metais K. Skalbės „Pasakas“, išverstas Renatos Zajančkauskaitės, išleido „Alma littera“. Juodasis katinas iš katinėlio atima malūną, dukros išvaro jį iš namų, klaidžiojant sutikti vaikėzai kankina, tačiau jis viską prisimena be pykčio, neapykantos ir skausmo, netrokšta keršto. Jo pasakojimo klausydamas nuo savo sielvartų išgyja karalius. „Aš blogo neatsimenu, – sako katinėlis. – Lig valios patyriau skausmo. Kam dar jį dauginti? Geriau tegu džiaugsmo būna daugiau.“

Prieš 101 metus parašytas „Katinėlio malūnas“ skelbia, kad dvasios jėga gali įveikti smurtą ir prievartą ir šitaip perkurti pasaulį. „Jos išgano mūsų apkartusias sielas“, – apie K. Skalbės pasakas sakė A. Čakas. O čia – K. Skalbės „konkurento“ rinkimuose I. Zieduonio žodžiai, ištarti 1992 metų birželį perlaidojant K. Skalbės ir jo žmonos palaikus rašytojo gimtinėje: „Kalbu apie nykstančias stebuklingas savybes – romumą ir nuolankumą. Kas šiandien išdrįstų teigti, kad iš viso reikalingas vyriškas švelnumas? Mūsų tauta miršta nuo brutalumo. Ne vien nuo vyriško, ir nuo moteriško. Spauda brutali ir televizija brutali, ir žmonių šnekos brutaliai ironiškos. Stinga Skalbės meilingumo. Štai tikrasis turtas. (…) Jie yra mūsų mitiniai žmonės, mitinė gyvastis, kuri kartkarčiais išnyra ir neleidžia tautos vitališkumui nuslopti. Skalbę mums reikia saugoti kaip savo gyvybę. „Skalbiškumą“, tą subtilumą.“

Pasakos „Katinėlio malūnas“ garbei bus kuriama skulptūra. Mėgstamiausia latvių knyga – pasaka. Įdomu, ką išsirinktume mes?

(http://www.lzinios.lt/

 

 

2014.11.19; 04:41

 

 


Prisijunkite prie diskusijos