Politikas yra patenkintas tol, kol žurnalistai apie jį rašo ar rodo teigiamai ir pozityviai. Tačiau vos tik pajutęs, kad žurnalistas nori atskleisti kažką neigiamo, o gal ir kompromituojančio, politikas jį pradeda vertinti kaip varžovą.
Politikos ir žiniasklaidos santykį tyrinėjantis politilogas Lauras Bielinis LTV laidoje “Įžvalgos” su Virginijumi Savukynu kalbėjosi apie įtampos kupiną viešąjį lauką, kuriame kasdien susiduria politikai ir žurnalistai, interesai ir asmeninės ambicijos.
– Jūs seniai tyrinėjate žiniasklaidos ir politikos santykius, buvote ir pats politikoje, labai dažnai rašote komentarus, turite betarpiškos patirties. Kaip apskritai politikai žiūri į žurnalistus?
– Klausimas tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas, tačiau pažvelgus giliau, matome, kad tas požiūris į žurnalistus yra keliasluoksnis. Iš vienos pusės politikai žurnalistuose mato tam tikrą pavojų sau. Nes toje srityje dirbantys žurnalistai susitelkia ties politikų blogybėmis ir silpnybėmis, bando jas parodyti visuomenei. Su laiku politikams žurnalistinis darbas, skirtas nušviesti gerąsias ir blogąsias puses, tampa tuo, kas jiems pradeda kenkti. Tai yra silpnina jų įdirbį, įvaizdį. Taiga šioje vietoje jie mato pavojų. Kita vertus, suvokiama ir tai, kad žurnalistika yra specifinė profesija, kuriai nepritaikysi gamyklinių kriterijų. Bendraudamas su žurnalistu neišvengiamai tampi viešojo lauko veikėju. Nesvarbu, kaip kalbi – gerai ar blogai, jei komunikuoji su žurnalistais – įsiterpi į viešąjį lauką.
– Teigiate, kad politikai į žurnalistus žiūri kaip į priešininkus. Ar ne iš čia kyla ir žurnalistų demonizavimas? Juk jei tik sukritikuoji kokio nors politico idėjas, sulauki kaltinimo dėl neobjektyvumo. Tačiau juk žiniasklaidos užduotis yra kritiškai pažvelgti į politikų veiksmus, jų idėjas, darbus.
– Iš tiesų taip ir yra. Užtenka vos vieno karto, kad žurnalistas sukritikuotų politiką ir tas politikas į žurnalistą jau žiūrės kitaip, manydamas, kad tas žurnalistas yra užsakytas jo priešininkų arba manydamas, kad tas žurnalistas pernelyg siaurai žvelgia į situaciją. Be abejo, žurnalistas turėtų būtų natūraliai objektyvus, tačiau dabar nekalbėkime apie objektyvumą, nes tai labai sudėtingas dalykas. Siekdamas būti objektyviu žurnalistas turi giliai pažvelgti į problemą.
Žvelgdamas giliau jis tą mato subjektyviai, t. y. taip, kaip jis supranta ir kaip jam pavyksta pamatyti. Todėl tas jo subjektyvumas yra objektyvizuotas, tačiau vis dėl to išlieka subjektyvus. Todėl žurnalistui tas dalykas tampa kliūtimi manant, kad jis visuomet yra objektyvus. Tas objektyvumas apibrėžiamas labai formaliai. Iš esmės tai reiškia, kad kiekvienas faktas turi būti patikrintas. Tuo ir užsibaigia objektyvumo supratimas. Tačiau realiai kalbėdamas apie faktą, jį plačiau interpretuodamas žurnalistas įdeda save, savo vertybes ir pasaulėžiūrą. Šioje vietoje jis ir tampa subjektyvus. Bet tai ir gerai, nes rodoma pozicija, o savo poziciją turintis žurnalistas tampa realiu konkurentu politikui, turinčiam savo politinę poziciją.
– Norite pasakyti, kad žurnalistas, ypač susijęs su politinėmis aktualijomis ir jų analize, lyg ir pats tampa politiku?
– Žurnalistas, neturėdamas politinių įgaliojimų, iš tiesų veikia politiniame lauke ir, nori to ar nenori, daro įtaką tam politiniam laukui kalbėdamas, interpretuodamas arba teikdamas faktus.
– Ar tai yra gerai ar blogai?
– Tai yra gerai.
– Bet kodėl? Juk žurnalistų niekas nerenka, skirtingai nuo politikų.
– Visiškai teisingai. Iš vienos pusės, žurnalistai nėra renkami. Iš kitos pusės, žurnalistai neturi teisinių įgaliojimų daryti politinius sprendimus. Jie neturi tos formaliosios galios. Tačiau jie turi realią galią viešajame lauke. Čia žurnalistas gali viską, nes iš jo reikalauja ne kažkokių formalių galių turėjimo, o tiesiog žinojimo ir gebėjimo tą savo žinojimą perteikti visuomenei.
– Savo tyrinėjimuose jūs rašote apie virtualius objektus politikoje. Paaiškinkite, kas tai yra?
– Virtualūs objektai politikoje iš esmės dar tik atranda savo vietą Lietuvoje. Tiesa, jau galima tokių dalykų pamatyti. Iš tikrųjų tai yra fantominės partijos. Pasižiūrėkime į Teisingumo ministerijoje formaliai įregistruotų partijų sąrašą. Jų yra apie keturiasdešimt. Tačiau jei pasižiūrėtume realiai, Seime ar savivaldybėse aktyviai veikiančių partijų yra tik kokios dešimt ar penkiolika. Visos likusios yra tik pavadinimai. Tačiau jų vardu staiga kažkas pasako žodį, jų vardu galbūt kažkas gauna paramą, skiriamą politinėms partijoms, galiausiai dalyvauja viešuose forumuose pasaulinėje erdvėje. Bet realiai tų partijų nėra. Jos tarsi ir egzistuoja, bet tuo pačiu jų ir nėra…
– O, pavyzdžiui, Tautos prisikėlimo partija – fantominė ar reali?
– Tol, kol ši partija buvo rinkiminiame procese, ji buvo absoliutus fantomas. Nebuvo jokios aiškios struktūros, tik kažkoks formalizuotas suvažiavimas, kuriame patvirtinta, kad susikūrė nauja politinė partija. Tai tebuvo formalus reikalavimas pagal įstatymas ir tas reikalavimas buvo realizuotas. Tačiau realiai tuo metu nebuvo nieko, tiktai grupė draugų, suinteresuotų pralaužti rinkiminę sieną. Jie ją pralaužė savo šou autoriteto pagalba ir tapo realūs. Ta realybė jiems smogė, nes virtualus pasaulis yra visai kas kita. Ten jie galėjo daryti, ką nori, o realybėje viskas išvirto į atsakomybę.
– Ar dabar, artėjant Seimo rinkimams, matote kuriamas naujas virtualias partijas?
– Iš dalies galime įtarti, kad, pavyzdžiui, “Drąsos kelio” partija yra labai arti to virtualumo. Apie tai daug kalbama, nors šios formuojamos partijos turinyje nėra jokių ryškių politinių akcentų, programinių žingsnių ir argumentų, kurie leistų įžeminti partiją ir paverstų ją realia politine struktūra. Šiuo atveju matome arba populistinius šūkius, kuriuos turi visi arba atsietą emocinių argumentų srautą, susijusį su Drąsiaus Kedžio problematika.
– Savo darbuose jūs taip pat sakote, kad politinė realybė yra konstruojama ir formuojama. Ką jūs turite omenyje – tai, kad žurnalistai kartu su politikais nuslepia tikrąją realybę, pateikia virtualius objektus, tam tikrą sukonstruotą realybę?
– Na, niekas nieko neslepia. Štai ir mes dabar kalbamės, samprotaujame apie politiką, politines partijas ir tie, kurie mūsų klausosi, savotiškai tai įvertins, įsidės į galvą ir tą politinę realybę jau matys kitu kampu, į kurią dar vakar žvelgė kitaip. Kiekvienas žurnalistinis kalbėjimas, rodymas iš tikrųjų kuria tam tikrą vaizdą. Kas yra žurnalistas? Tai yra tarpininkas tarp realybės ir tos vaizduotės kitoje ekrano pusėje, žmogaus – konkretaus žiūrovo. Tas žiūrovas negali paliesti nei prezidentės, nei Seimo narių, Jis mato Seimo rūmus, Seimo narius žurnalisto akimis, kamerų akimis. O tos akys yra subjektyvios. Jos fiksuoja objektyviai, tačiau fiksuoja tam tikru aspektu ir rakursu. Ir tas rakursas turi savo politines vertybines įtampas.
– Kaip jūs manote, ar Lietuvoje žiniasklaida yra per daug politizuota?
– Nemanau, kad žiniasklaida yra per daug politizuota. Tiesiog žiniasklaida yra labai aktyvi ir savotiškai agresyvi.
– Tai gerai ar blogai?
– Matyt, tokią situaciją iššaukė labai didelė konkurencija tarp žiniasklaidos priemonių. Net televizijos kanalų yra tiek daug, kad netelpa į komercinius išskaičiavimus. Tokiai nedidelei šaliai, kurioje gyvena apie tris milijonus žmonių, užtektų pusantro televizijos kanalo. Tuo tarpu mes turime penkis šešis nacionalinius kanalus, kurie visą parą transliuoja žmonėms savo programas. Pridėkime dar visus regioninius, specializuotus kanalus ir pan. Tai yra labai daug, todėl konkurencija didžiulė ir tas agresyvumas neišvengiamas, tuo pačiu ir politiniame lauke.
– Dėkoju už pokalbį.
Nuotraukoje: Lauras Bielinis, politikos ir žiniasklaidos santykį tyrinėjantis politologas.
Parengė Stasys Vaitonis.
2011.10.22
