Leonas Jurša. Kuo „Putino virėjas“ vaišina Rusijos liberalus (2)


Print
Jevgenijus Prigožinas (dešinėje) ir Vladimiras Putinas (centre). vitalidrobishev.livejournal.com

Spektaklis po spetaklio. Dėmesio: scenoje pasirodo tarakonai.

Atsiradęs pradingėlis niekuo nesiskundė

Naktį į spalio 25-ąją Sankt Peterburgo internetinis leidinys „Fontanka“ pranešė: „kaip tapo žinoma“ leidiniui, išvakarėse į miesto 64-tą policijos skyrių atėjo ieškomasis Valerijus Amelčenka. Ten jis, dalyvaujant jo advokatui, pareiškė, kad „nusikaltimo jo atžvilgiu nebuvo padaryta“. „Fontanka“ priminė, kad dėl informatoriaus dingimo į policiją kreipėsi žurnalistas Denisas Korotkovas. Ir trumpai papasakojo apie jį bei išpuolius prieš jį. Žurnalisto darbo ėmėsi 2011 metais, dar neseniai dirbo „Fontankoje“. Anksčiau tarnavo teisėsaugos organuose, didelės kompanijos saugumo tarnyboje. „Informacinė ataka“ prieš jį prasidėjo dar gerokai prieš Amelčenkos dingimą, o itin sustiprėjo jo tyrimo paskelbimo „Novaja gazeta“ išvakarėse. Dešimtys internetinių šaltinių jį apšaukė „tėvynės išdaviku“. Iš tikrųjų jam dirbant „Fontankoje“ leidinys neatskleidė nei vieno Sirijoje žuvusio Gynybos ministerijai pavaldaus asmens duomenų – išskyrus tuos, kuriuos ši žinyba pati paskelbė.

Iš ryto žurnalistai ėmė skambinti į Vidaus reikalų ministerijos ir Tyrimų komiteto miesto padalinius: ar tikrai atsirado? Ten nuo komentarų atsisakė. Dar tą pačią naktį internete „išniro“ (kaip parašė vienas leidinys) Amelčenkos „pareiškimas policijos skyriaus viršininkui“ dėl jo paieškos nutraukimo – aštuoni su puse puslapio, prirašyti palyginti smulkiomis raidėmis. Jame pasakojama, kaip pareiškėjas susipažino su žurnalistu, kaip šis jam duodavo tekstus, kuriuos jis turėdavęs išmokti ir paskui atpasakoti (žurnalistas greičiausiai tai įrašinėjo), kiek šimtų tūkstančių rublių už tai gavęs ir kiek buvo pažadėta ateityje.

Štai kas, anot pareiškėjo, įvyko paskutinio jo susitikimo su žurnalistu metu ir vėliau. Korotkovas jam esą pasakęs: tau reikia išvažiuoti iš miesto kelioms savaitėms, daugiausia mėnesiui. Grįžęs papasakota patvirtinsi vaizdo įraše, atlygis – 20 000 eurų. Jis sutikęs. Tada žurnalistas pasakęs: prie tavo gyvenamo namo lauks du mano žmonės, kurie nuveš tave į saugią vietą; palik namie telefonus, kad pagal juos tavęs negalėtų rasti. Pareiškėjui atsiradus prie namo, prisistatę du vyrukai: mes nuo Korotkovo, eik namo reikalingų daiktų ir dokumentų, būtinai paimk antrą porą avalynės ir išnešk telefonus. Jam tai padarius, vyrukai paprašę paskambinti Korotkovui ir sunerimusiu balsu pranešti, kad jį seka. Po to pareiškėjas atidavęs jiems telefonus ir persiavęs. Korotkovo žmonės išvežė jį už miesto (automobilio spalva ir markė).

Pirmą naktį pareiškėjas praleido miške, palapinėje, kurią vairuotojas ištraukė iš automobilio bagažinės. Kai pasiskundė rytą atvažiavusiam Korotkovo žmogui sušalęs, vakarop apgyvendino name artimiausioje gyvenvietėje. Ten jam kartą per dvi dienas atveždavo vandens, maisto, cigarečių. Spalio 23 d. atvažiavo dviese (tie patys, kurie buvo prie jo daugiabučio Peterburge) ir paklojo ant stalo laikraštį „Novaja gazeta“: viskas,  Korotkovui tu daugiau nereikalingas, gali daryti ką nori. Ir išvažiavo. Atvertęs laikraštį rado 200 tūkstančių rublių. Pamatė Korotkovo straipsnį ir viską suprato. Praleido naktį toje pačioje vietoje, o rytą nusprendė grįžti namo. Pasitaikė taksistas ir parvežė į miestą. Namie sužinojo, kad paskelbta jo paieška ir kad policijai apie dingimą pranešęs pats Korotkovas. Paskambino pažįstamam teisininkui ir pasikonsultavo… „Prašau nutraukti paiešką, jeigu informacija apie tai atitinka tikrovę.“

Atsargiai – melas

Vyriausybinis docentas: karas!

Jevgenijui Prigožinui priklausančio „medijų fabriko“ leidiniai puolė ant „Novaja gazeta“ ir žurnalisto Deniso Korotkovo it nuo grandinės nutrūkę (ar kieno siundomi?). „Ekonomika segodnia“ lapkričio 26 d. parašė informatorių papasakojus žurnalistams „apie darbą kažin kokiose struktūrose, kur jam pavesdavo užduotis, susijusias su žalos padarymu užsakovui nepatinkantiems žmonėms“. Šis leidinys pavartojo ir „jeigu“, tai yra pripažino pareiškėjo žodžius dar nesant įrodytus. „Kol tyrimas nebaigtas, viską tamsioje istorijoje su „Novaja gazeta“ ir jos informatoriumi reikia svarstyti su žodeliu „jeigu“, – pasakė leidiniui politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas Leonidas Krutakovas. „Jeigu žurnalistas tikrai mokėjo už paties išgalvotus parodymus ir kruopščiai planavo žmogaus „pagrobimą“ atgarsiui visuomenėje sukelti, – tęsė docentas, – tai šio įvykio kitaip, nei ideologine provokacija, nepavadinsi. Tai suplanuota akcija paveikti Rusijos gyventojus ir visuomenės nuomonę.“

Toliau docentas pamiršta nekaltumo prezumpciją ir rėžia iš peties. Su tokiais dalykais, girdi, jau teko susidurti. Prieš kelerius metus Vokietijoje sukūrė filmą su kažin kokiu Donbase kariavusiu separatistu, kuris pasirodė esąs aktorius iš Kaliningrado. Arba „baltieji šalmai“ Sirijoje. Incidentas su „Novaja gazeta“ parodė, kad tokie inscenizavimai jau daromi Rusijoje. Panaudojami klasikiniai propagandinio karo metodai. Tačiau vienas dalykas, kai tai daro užsienio žiniasklaida – BBC ar „Laisvės radijas“. Šiuo atveju taip daro Rusijoje įregistruotas leidinys  – tai iš tikrųjų netelpa galvoje, tai tiesiog ideologinė diversija. „Aš pats ilgai dirbau žurnalistu ir mačiau visko, tačiau ši istorija tokia pasibaisėtina (настолько чудовищна), kad net negali ja tikėti, – piktinasi docentas. – Kad taip įžūliai, atvirai rengtum provokaciją – reikia būti arba idiotu, arba gauti už tokią operaciją labai didelius pinigus (слишком большие деньги). Operacijos rengėjai, suprantama, turėjo ne šimtus tūkstančių rublių, kuriuos pamėtėjo „informatoriui“, o nepalyginti didesnes sumas. O pinigų „Novaja gazeta“ gauna iš įvairių šaltinių nemažai.“

Dar ne viskas. „Nenustebsiu, – varė toliau šis docentas, – jeigu žurnalistas, kuris vykdė ideologines diversijas Rusijoje, dabar dar ir bus ginamas Vakarų bendrijoje Olego Sencovo pavyzdžiu.“ Esą iš šio nuteistojo už terorizmą Vakarai lipdo kovotoją dėl žmogaus teisių, o iš provokacijas rengiančio žurnalisto padarys kovotoją už teisybę. Rusijos viduje jau vyksta propagandinis karas, tai reikia pripažinti ir atitinkamai atsikirsti. Dar kartą „jeigu“: net jeigu žurnalistas apgavo „Novaja gazeta“ vadovybę, tai leidinys vis viena turi atsakyti. Redakcija privalo tikrinti ir pertikrinti informaciją. Šis leidinys jau ne kartą buvo įtartas šališkumu. Kad ir kaip būtų, laikraščio reputacija suglamžyta ir išmesta į išvietę (практически спущена в нужник). Tai – galas, net neįmanoma įsivaizduoti atsitinkant dar blogiau. Tai reiškia visiems skaitytojams pasakyti: galite užmiršti, kad leidiniu galima bent kiek pasitikėti. „Istorija pasibaisėtina ir ciniška iki kraštutinumo“ (История чудовищна и цинична до крайности).

Greičiau, greičiau į teismą!

Daugelis žurnalistą užsipuolusių leidinių (ne tik „patriotinio medijų fabriko“) nė neprasižiojo apie tai, ką tas parašė, – suprask, informatoriaus „pareiškimas“ liudija žurnalistą viską paėmus iš lubų. „Federalinei naujienų tarnybai“ vienas apžvalgininkas pasakė, jog „Novaja gazeta“ turi žinoti ribas – leidinio po viso šito negalima palikti nenubausto, tačiau uždaryti jo neverta. Esą išsaugokime jį kaip „goblinų draustinį“ (goblinais anglų pasakų kūrėjas Džordžas Makdonaldas pavadino daugelį amžių po žemėmis lindėjusių žmonių bendruomenę). Antai žmonės vaikšto į serpentariumus nuodingųjų gyvačių pažiūrėti. „Žmonės turi matyti, kokia būna liberalioji spauda, kaip jai viskas leidžiama.“ Geriausia agitacija prieš liberalus esą pačių liberalų veiksmai, kai jiems leidžiama laisvai veikti. Denisas Korotkovas tikrai bus patrauktas atsakomybėn už sukčiavimą ir šmeižtą.

Tas apžvalgininkas yra tinklarašys Romanas Nosikovas, kuriam, kaip jį apibūdina bendražygiai, „artima rusiškojo nacionalizmo idėja“, išgarsėjo kadaise įskundęs prokuratūrai „rusofobą“ Borisą Stomachiną – šį vėliau nuteisė už ekstremizmą; rašinėja į internetinį leidinį „PolitRussia“, kuris, kaip jį apibūdina šalininkai, „linksta į patriotinį toną ir tematiką“. Spalio 31 d. kaip tik „PolitRussia“ kreipėsi į Sankt Peterburgo prokuratūrą: tokie visuomeninio-politinio leidinio „Novaja gazeta“ žurnalisto Deniso Korotkovo veiksmai užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal Rusijos baudžiamojo kodekso straipsnį „Žinomai melagingas pranešimas“ (bausmė priklauso nuo nusikaltimo sunkumo laipsnio, didžiausia – iki 6 metų nelaisvės). Apie tai pranešusi naujienų tarnyba „Rex“ pridūrė: „Leidinio „PolitRussia“ įkūrėjas Ruslanas Ostaška įrašytame video smarkiai pakedeno Korotkovą, „kuriam pinigai svarbiau už asmeninę garbę ir orumą“. 40-ties dar nesulaukęs Ostaška – iš tų, kurie Rusijos TV propagandinėse laidose „Rusijos nacionalinių interesų idėją“ gina ir kumščiais.

Melagingos žinios (fake news)

Randame ir dar pikčiau pasakyta. Trokšdamas šlovės ir, gali būti, dar vienos premijos iš Vakarų, „žurnalistas“ sufabrikavo ne tik tyrimą, bet inscenizavo ir pagrobimą. Ši detektyvinė istorija geriausiai atskleidžia būdus, kuriais veikia Denisas Korotkovas. Po to, kas išaiškėjo paskelbus Amelčenkos pareiškimą, galima drąsiai manyti, kad gedulo vainiką prie „Novaja gazeta“ redakcijos Korotkovas atnešė pats arba jo pasamdyti kokie išsigimėliai (отморозки). Šiam leidiniui, ir šiaip žvaigždžių neraškančiam, reikėtų atidžiau pasidomėti savo „tyrėjais“. Juk jeigu Korotkovas įstengė sufabrikuoti tokią istoriją ir išdrįso pranešti policijai apie dingimą, tai kas gali būti tikras, kad kitą kartą jis dėl  pagarsėjimo nesurengs dar kruvinesnės, negu avino galva, provokacijos?

Tai parašė internetinis leidinys „Gosnovosti“ („Журналист – расследователь Денис Коротков придумал расследование, подкупил информатора и обманул «Новую газету»). Šis leidinys, kaip jis pats prisistato, „tai Rusijos ir kitų šalių valstybinės naujienos, svarbiausia apie Rusiją ir apie viską, kas reikšminga mūsų Tėvynei, tai svarbiausios regioninių ir federalinių valdžios organų naujienos“. Šis leidinys nepainiotinas su kita panašiai pavadinta svetaine (госновости.рф), kuri skelbia oficialias Rusijos federacijos valstybės organų, valstybinių įstaigų, žinybų, korporacijų, kompanijų ir projektų naujienas ir publikacijas. Šis yra Specialiųjų tyrimų centro informacinė tarnyba, įkurta informacijai tarp Rusijos valstybinės valdžios visų šakų organų ir žiniasklaidos keistis. Kiekvienoje Rusijos federalinėje apygardoje valdininkas atsiverčia savo regiono naujienas ir (negali būti kitaip) pasidomi, kuo gyvas prezidentas, ir iš viso, kokios svarbiausios šalies ir pasaulio naujienos – o čia ir „Novaja gazeta“, Korotkovas, provokacija.

Spalio 29 d. nežinomi asmenys prie pastato, kur įsikūrusi „Novaja gazeta“ redakcija, paliko tris narvus su trimis avimis kiekviename. Ant avių buvo užmautos liemenės su užrašais „Press“ ir „Novaja gazeta“… Iš tikrųjų – tai, kas parašyta Amelčenkos „pareiškime“, perša išvadą, kad jį kalbinęs žurnalistas yra „kvailas, kaip avies galva“. Tikras „idiotas“ (kas juo dabar pasitikės) arba „už labai didelius pinigus“, kaip pasakė politologas, Finansų universiteto prie Rusijos vyriausybės docentas. Tikra gėda žmogui, kuris sakosi „didesnę savo sąmoningo gyvenimo dalį išdirbęs kriminalinėje paieškoje“. O „pareiškime“ atsakoma į visus galinčius kilti klausimus: skambutis apie sekimą, pamesti telefonai ir batas… Viską darė savo valia… Tiesą sakant, pareiškėjas apie tai, kad yra ieškomas, galėjo sužinoti iš laikraščio, kurį jam paliko žurnalisto parankiniai, tačiau ką mes žinome – gal nebuvo pasiėmęs akinių. Dar įdomiau: kodėl rašo, kad „tuo metu aš nustojau bendravęs su Michailovu, todėl nežinau ar jis bendradarbiavo su Korotkovu, ar ne“?

Peterburgo tarakonai Samarai

Lapkričio 8 d. Denisas Korotkovas vėl iššovė – leidinyje „Novaja gazeta“ pasirodė jo pokalbis su Andrejumi Michailovu. Su tuo pačiu, apie kurį savo „Pareiškime“ pasakoja Valerijus Amelčenka ir kuris 2012–2013 metais vykdė kompanijos „Konkord“ saugumo tarnybos užduotis. Jo paslaugų atsisakė kilus užsakovų ir vykdytojų piniginiams nesutarimams. 2017 metų pavasarį „trolių fabriko“ kūrėjas kreipėsi į policiją su pareiškimu, kad kažin kokie vyrai nuvežę jį į mišką, sumušę ir privertę pasirašyti 3 milijonų rublių skolos raštelį bei atsisakymą nuo akcijų. Pagrobėjams vadovavęs žmogus, kurį jis „Prigožino struktūrose“ pažinojo kaip teisininką. Pokalbio pabaigoje jis paaiškina, kodėl sutiko papasakoti apie „Konkord“ saugumo tarnybos vykdytas provokacijas ir kita: jo skriaudikai neturi likti nenubausti. Michailovas nenori spėlioti, ko dabar imsis Prigožinas, tačiau patirtis rodanti: „tyliai sėdėti po kelmu – blogiausias gynybos būdas“.

Daugelis Michailovo papasakotų dalykų nėra naujiena, tačiau dar plačiau praskleidžia „Prigožino struktūrų“ veiklos užkulisius. Pavyzdžiui, daugiau sužinome apie tai, kaip buvo dorojamasi su „Konkord“ konkurentais. 2012 metų vasaros pradžioje kai kuriuose Perterburgo lediniuose pasirdodė pranešimų apie tai, kad mieste vykusios verslininkų konferencijos metu šeši asmenys apsinuodijo maistu, o jį patiekė tokia ir tokia kompanija. Dabar sužinome, kad visa tai nuo pradžios iki pabaigos buvo „Konkord“ saugumiečių sumanytas spektaklis. Šiuo būdu „Prigožino struktūros“ pakišo koją kompanijai, kuri irgi pretendavo būti netrukus įvyksiančio Tarptautinio ekonomikos forumo dalyvių maitintoja…

Kitą kartą reikėjo, kad kontraktas ligoniams maitinti tektų „Prigožino struktūroms“, ir iš Peterburgo į Samaros miestą vežė… tarakonus – pasamdyti mitinguotojai piktinosi blogu maitinimu ir nešvara miesto ligoninėse. Rašė plakatus apie badaujančius ligonius, rinko tokia netvarka pasipiktinusių piliečių parašus, prie miesto administracijos pastato atgabeno ligonių likimą simbolizuojantį karstą… Visa tai filmavo ir nešė Prigožinui, o šis rodė kam reikia. (Kaip žinoma, „Konkord“ iki 2012 metų tiekė maistą Rusijos kariuomenei kartu su kita kompanija, priklausančia Samaros verslininkui. 2013-aisiais Peterburgo kompanija nustūmė konkurentus ir tapo, galima sakyti, monopoliste šioje rinkoje.)

Dar. Esą viena ponia priešinosi Prigožino sumanymui dėl restorano ar dėl kažin kokio panašaus dalyko. Netrukus po jos automobiliu pateko pėsčiasis ir moteris turėjo nemalonumų. Avarija buvo irgi „Konkord“ saugumo tarnybos inscenizacija: surado žmogų, kuris sutiko tapti nukentėjusiuoju, sekė verslininkės automobilį… Filmavo ataskaitai – vaizdo įrašė matyti ir skubantis „partrenktajam“ padėti Valerijus Amelčenka…

Milijonas iš Jevgenijaus Viktorovičiaus seifo

Michailovas papasakojo žurnalistui, jog su su pačiu Prigožinu buvo susitikęs „tris ar keturis kartus, gali būti, penkis“. Pirmą kartą jį nuvedė „pas mūsų vadovą Jevgenijų Viktorovičių“ tam, kad pristatytų „Laikraščio apie laikraščius“ projektą. „Reikėjo, kad leidiniai spausdintų iš piršto laužtus pranešimus ir paimtų už tai grynaisiais.“ Prigožinui projektas labai patiko ir jis „tuoj pat davė iš seifo pinigus keturiems numeriams – apie pusantro milijono rublių“. Vėliau kelis kartus teikė premijas ir kalbėjo apie naujas užduotis. „Nestandartinių akcijų“ scenarijai būdavo nešami Prigožinui ir šis pats duodavo reikiamus pinigus arba dėdavo ant sąmatos spaudą “Suderinta“ ir pinigus išduodavo buhalterija.  Michailovo tvirtinimu, „trolių fabrikas“ – paties Prigožino sumanymas, jis ir pastatą pats parinko – pakeliui į savo apartamentus „Šiaurės Venecijos“ rajone.

Kiek sveria milijonas JAV dolerių?

Michailovas siuntė savo parankinius su išgalvotas pranešimais (išvedė naują šunų veislę ir panašiai) ir į valstybinę naujienų tarnybą „Novosti“ – jam tada susidarė įspūdis Prigožiną norint parodyti, kad didžiausia naujienų tarnyba netikrina gaunamų žinių ir skelbia jas už pinigus. Tai liudijančius slapta darytus vaizdo įrašus saugumo tarnybos viršininkas nešdavo Prigožinui. Ką šis darydavo su jais, nežinia, tačiau atsistatydino 2013-ųjų pabaigoje „Novosti“ vyriausioji redaktorė Svetlana Mironiuk vėliau neteko pareigų, ko ir siekė, Michailovo galva, Prigožinas… (Putino įsaku vietoj likviduotos naujienų tarnybos „Novosti“ buvo įkurta „Rosija segodnia“. Jos generaliniu direktoriumi tapo dabar gerai žinomas Dmitrijus Kiseliovas, savo ruožtu vyriausiąja redaktore paskyręs Margaritą Simonian – irgi pagarsėjusią Kremliaus propagandistę. Pirmo susitikimo su žurnalistais metu Kiseliovas pasakė žiniasklaidą negalint likti nuošalyje nuo valstybės interesų: „Rusijai reikia meilės, o ne objektyvumo“.)

Michailovas pokalbyje su žurnalistu  patvirtino atvedęs į „Konkord“ saugumo tarnybą Valerijų Amelčenką. „Reikalas tas, kad Jevgenijų Viktorovičių nuolat supykdydavo kokie nors žmonės ir su šiais žmonėmis buvo pavedama kaip nors išsiaiškinti. O Valera – tai žmogus, kuris pirmo susitikimo metu pasakė: aš pasirengęs viskam, tik mokėkite man pinigus.“ Amelčenka su bendrininku vyko į Sočį, kur per nagus gavo (tiesiogine prasme – geležiniu strypu) vietinis tiklarašys, itin skaudžiai įgėlęs prezidentui Putinui (jau buvo sekami internete neigiami atsiliepimai).  Šį „klientą“ nurodęs pats Prigožinas ir buvo prisakyta griežtai su juo pasikalbėti – kad daugiau to nedarytų. Ir vyrukas iš tikrųjų liovėsi rašinėjęs.

Amelčenka tikrai buvojo Ukrainoje 2013 metų pabaigoje. Vienas iš Michailovui žinomų jo darbų ten – išmokėti pinigus prieš „Euromaidaną“ einančių mitingų organizatoriams ir kalbėtojams. Tada Ukrainoje buvo įsteigta tuzinas nekomercinių organizacijų, tačiau ką jos veikė – Michailovui nežinoma. (Pats Amelčenka žurnalistui sakė, kad jų buvojimo Ukrainoje metu Luhanske, devynaukščio namo laiptinėje, buvo nušautas „svarbus veikėjas“. Žurnalistas spėjo: gal tai „respublikos vadovo“ Plotnickio padėjėjas, kurio kūną su šautinėmis žaizdomis rado būtent laiptinėje 2016 metų pavasarį.)

Aferistas su dokumentais

Lapkričio 9 d. pasirodė atsiliepimai į naują Deniso Korotkovo publikaciją „Novaja gazeta“. Vėl „Gosnovosti“(«Стань соучастником лжи»: «Новая газета» раздает деньги читателей мошенникам и маргиналам) – tiesa, su nuoroda į keturiomis valandomis anksčiau parašyta Rusijos naujienų agentūros „Novyj den“(„Новая Газета“ штампует материалы, приглашая мошенников и фриков“). Spalio mėnesį Denisas Korotkovas už 300 tūkstančius rublių redakcijos pinigų papirko „informatorių“ Valerijų Amelčenką, tačiau šis pensininkas išsigando pasekmių ir vėliau kreipėsi į policiją. Dabar skandalingajam žurnalistui redakcija skyrė 2 milijonus iš rėmėjų ir skaitytojų suaukotų pinigų, kurie galiausiai atiteko Peterburge žinomam aferistui Amdrejui Michailovui. „Keistu“ sutapimu Michailovas rimtiems žmonėms buvo skolingas kaip tik du milijonus rublių. Apie tai papasakojo buvęs aferisto pažįstamas, pridūręs, kad tvirti vyrukai jau ne kartą lankėsi jo namuose.

„Gosnovosti“ rašo: ar verta tikėti tokio „informatoriaus“ žodžiais – retorinis klausimas. Kiaurai prasiskolinęs Michailovas lengva ranka galėjo sutikti dalyvauti Korotkovo aferoje, kaip anksčiau padarė kitas lengvų pinigų mėgėjas, Amelčenka. Tuo tarpu „Novaja“ visiškai nesibjaurėdama bruka masėms kliedesį mieste žinomų neadekvačių žmonių, kuriems vieta beprotnamyje“ („Новая“ нисколько не брезгует продвижением в массы бредаизвестных в городе неадекватов, место которым в психушке“)…

Šį kartą – „kaip pasakė vienas pažįstamas“… O apie tai, kad Michailovas turi skolų, jau kadaise parašė jo provokacijas tyrę žurnalistai. Jiems seniai žinoma, kas tai per paukštis. 2013-ųjų vasaros pradžioje NTV laidoje dalyvavęs Andrejus Michailovas prisipažino išsiuntinėjęs keturioms dešimtims leidinių suklastotą pasakojimą apie verslininką tam, kad įrodytų „žiniasklaidos parsidavėliškumą“. Kai vėliau „Laikraščio apie laikraščius“ sukviestoje konferencijoje „Fontanka“ korespondentas Denisas Korotkovas paklausė jo apie Prigožiną, „Rusijos pilietis“ (taip jis prisistatė žurnalistams) atsakė: „Pavardę, kuria jūs pasakėte – Jevgenijus Prigožinas – girdžiu tik dabar iš jūsų“. O pinigus leidiniams apmokėti jis ėmęs iš kreditų. („Laikraštis apie laikraščius tebegyvuoja internete ir toliau skelbia leidinių „nepasitikėjimo reitingą“.)

Novaja gazeta

Tą pačią dieną su Denisas Korotkovas radijo stoties „Echo Moskvy“ žurnalistei pasakė Michailovą stovėjus prie pačių „trolių fabriko“ ištakų. Jau tada žurnalistai išsiaiškino, kad provokacijos prieš leidinius „Novaja gazeta“, „Fontanka“, „Argumenty i fakty“ ir kitus, tą pačią „Echo Moskvy“ buvo vykdomos jam dalyvaujant, o gal – ir vadovaujant. „Jis yra žmogus, kuris turi dokumentus, – pasakė Korotkovas. – Tai ne tik raštai su spaudais – tai ir nuotraukos, vaizdo įrašai, iš kurių aiškiai matyti, kaip jis visa tai darė.“ Pasak žurnalisto, Valerijaus Amelčenkos atveju ne visa jo papasakota galima tiesiogiai patvirtinti, o dėl Andrejaus Michailovo abejonių nekyla. Žmogaus pasakojimu galima netikėti, o dokumentinių liudijimų – nepaneigsi.

Tą pačią dieną „Novaja gazeta“ paskelbė Libijos karinių pajėgų vyriausiosios vadovybės informacijos biuro vaizdo įrašą apie prieš dvi dienas Maskvoje įvykusį Rusijos gynybos ministro susitikimą su Libijos maršalu. Tarp Rusijos generolų, sėdinčių prie derybų stalo, matyti… Jevgenijus Prigožinas. Vadinasi, ir jis svartė padėtį Artimuosiuose Rytuose bei Šiaurės Afrikoje ir kovos su terorizmu reikalus?

(Bus tęsinys)

2018.11.22; 06:00