Libijos beduinai sąmoningesni už Rusijos piliečius


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia sutrumpintą žymios Rusijos disidentės, žurnalistės, publicistės Valerijos Novodvorskajos interviu, rugsėjo 6-ąją duotą RTVi televizijos laidai “Osoboje mnenije”.

Kritiška, kandžia pozicija pasižyminti Valerija Novodvorskaja pateikia savo išskirtinį požiūrį į būsimuosius rinkimus Rusijoje, opozicijos vaidmenį renkant Rusijos Valstybės Dūmą ir Rusijos prezidentą.

Taip pat komentuojami kai kurie Rusijos užsienio politikos aspektai. Laidos “Osoboje mnenije” viešnią Valeriją NOVODVORSKAJĄ kalbina žurnalistė Olga Byčkova.

Olga Byčkova.

Kodėl norėtumėte savo komentarą pradėti būtent pesimistiškai?

Valerija Novodvorskaja.

Taip, tik pesimistiškai. Numanydama artimiausius įvykius, kurie nutiks Rusijoje, negaliu būti optimiste. Omenyje turiu rinkimus. Vadinamuosius, menamus Rusijos rinkimus.

Olga Byčkova.

olga_byckovaRusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas trijose federalinio pavaldumo srityse pakeitė valdžią.

Konkrečių pavardžių neminėsiu, nes plačioji visuomenė vis tiek apie juos nieko konkretaus nežino.

Tačiau specialistai, kurie žino, ką atstovavo buvusieji ir ką atstovauja naujieji, tvirtina, jog D.Medvedevas buvusius valdininkus pakeitė saviškiais, jam lojaliais valdininkais. Tad gal pakeitimai ką nors reiškia?

Valerija Novodvorskaja.

Plačioji visuomenė gal ir nežino, kas kuo buvo pakeistas, bet kadrinės rokiruotės – popierinės. Visa intriga ne dėl personalijų. D.Medvedevas neturi savų žmonių regionuose. Beje, ar D.Medvedevas pats yra žmogus? D.Medvedevas – ištikima Vladimiro Putino marionetė. Svarbus pats faktas: apskrityse vieni komisarai pakeisti kitais komisarais. Ir komisarai, sėdėdami kabinetuose, organizuoja rinkimus taip, kaip reikia centrinei valdžiai. Amerikoje tokia situacija neįmanoma. Neįmanoma įsivaizduoti, kad Amerikos prezidentas paskirtų savo žmogų vadovauti Indianos ar Luzianos valstijai. Net JAV fantastiniuose filmuose tokie siužetai neįmanomi. Taigi mes, rusai, labai žemai nusiritome, nes manome, kad prezidentas gali skirti savo įgaliotinius vadovauti apskritims.

Toks pat pasakojimas būtų ir apie sričių gubernatorius, kurie iš tiesų yra tie patys komisarai. Jie absoliučiai nesavarankiški. Pavyzdžiui, Sobianinas. Toks pilkas šešėlis, žinantis savo vietą. Toks net į Krymą nevažiuotų Sevastopolio užkariauti. O Poltavčenko žada kariauti su ledo varvekliais miestuose. Sobianinas labiausiai bijo, kad jo neišmestų iš užimamų pareigų. Taigi vaikščioja tokie pilki šešėliai, tai yra komisarai, tylūs, atsargūs, net be pistoletų. Rusija visiškai prarado savivaldos instrumentus.

Olga Byčkova.

Jeigu jie – be mauzerių, vadinasi, jie jau ne komisarai? Bet jei jie – ne komisarai, vadinasi, juos derėtų kažkaip kitaip vadinti?

Valerija Novodvorskaja.

Kodėl gi jie nepavojingi? Juos remia ištisa Vladimiro Putino chunta, visas Ketvirtasis Reichas. Todėl jie gali būti ir neginkluoti. Be to, kam jiems mauzeriai, juk mūsų duonos valgytojai – vargšiukai. Vargšais duonos valgytojais aš vadinu rinkėjus. Bet baisiausia, kad mūsų vargšai rinkėjai absoliučiai nesidomi politika, nei užsienio, nei vidaus, nieko nežino apie koncepcijas, žmogaus teises, pareigas. Juos domina tai, kas domino žmones sovietiniais laikais iki SSRS žlugimo. Kad mokyklą pastatytų, kad į mokyklos valgyklą normalius pietus atvežtų, kad gatves nuo sniego išvalytų, kad varveklius laiku numuštų nuo namų stogų. Juos domina buitis.

Olga Byčkova.

Bet ar blogai, jei žmones domina buitiniai reikalai?

Valerija Novodvorskaja.

Visas buitines geroves rusiškos duonos valgytojams gali duoti tik žmonės, esantys valdžioje. Vaizdžiai tariant, sugauta ir rankose laikoma zylutė, o ne danguje laisvai skraidanti gervė. Ką vien buitiniuose reikaluose paskendusiems rusamas gali pažadėti vargšas demokratas Borisas Nemcovas? Tik laisvę, teisingumą ir savarankiškumą likviduojant asmenines buitines negeroves. Bet rusai nenori tvarkyti gyvenimo savo rankomis. Jiems būtinai reikia, kad atvažiuotų bajoras iš Maskvos, pavyzdžiui, V.Putinas, kaip kadaise atvažiuodavo Leonidas Brežnevas. Ir atvažiavęs jiems žaliai nudažytų žolę, iškuoptų nuo šiukšlių gatves. Iš centro atvažiavęs bajoras žmonėms numeta maisto likučių nuo savo stalo. O šie – džiūgauja.

Olga Byčkova.

”Osoboje mnenije” žiūrovai domisi, už ką balsuoti, kaip elgtis rinkimuose. Ar būtina dalyvauti Valstybės Dūmos rinkimuose, o jei privalu – tai už ką balsuoti? Kaip Jūs vertinate tuos, kurie ragina boikotuoti rinkimus? Arba tuos, kurie kviečia į rinkimus, bet pataria balsavimo biuletenius sugadinti?

Valerija Novodvorskaja.

Viskas paprasta. Pradėkime nuo pamatų. Kas iš tiesų yra vadinamasis proputiniškas frontas, remiantis žulikų ir vagių partiją? Šias pamokas mes išmokome dar sovietmečiu: balsuoja audėja, virėja, plovėja. Na dar gydytojai – medikai balsuoja. Bet juk gydytojai – medikai taip pat įvairūs. O iš tiesų – galvų linkčiotojai. Kaip jiems pasakys, taip ir balsuos. Iki 1991-ųjų Sovietų Sąjungos teismai turėjo tarėjus. Tie tarėjai sėdėjo teismo posėdžiuose, mechaniškai linksėjo galvomis, teismai nesąžiningai, neteisingai bausdavo žmones, o galvų linkčiotojai vis tiek pritariamai linksėjo, su viskuo sutiko.

Šie klusnūs galvų linkčiotojai dabar sėdės Rusijos Valstybės Dūmoje. Parlamentiniuose reikaluose jie nesusigaudo. Jie reikalingi tik tam, kad balsuotų taip, kaip reikia Kremliui. Jie sukurs įvaizdį, jog Kremliaus sprendimus palaiko absoliuti deputatų dauguma. Žodžiu, daug nesuvalgys, o nauda – milžiniška. Jie sukurs masiškumo įvaizdį. Parodys, kad liaudis remia žulikų bei vagių partiją. Kremliui to tik ir tereikia.

Olga Byčkova.

O ką daryti? Kaip vertinate pasiūlymą dalyvauti rinkimuose, bet balsuoti tik už partijas, kurios neturi nieko bendro su “Vieningąja Rusija”?

Valerija Novodvorskaja.

Taip, galima balsuoti už kokią nors dirbtinai sukurtą imperialistų partiją, kuri sulipdyta tam, kad sukurtų įvaizdį, jog nėra susijusi su “Vieningosios Rusijos” ideologais. Galima balsuoti ir už dinozaurų partiją, tiksliau tariant – už Rusijos komunistus. Tarsi po tokio balsavimo Rusijoje padaugėtų laimingų žmonių. Galima balsuoti ir už neprisirpusį “Jabloko”.

Bet juk “Jabloko” sugraužtas vidinio kirmino. Demokratinį “Jabloko” ištiko pati didžiausia bėda. Jiems leista dalyvauti Dūmos rinkimuose. “Parnaso” partijai, kaip jūs visi žinote, neleista dalyvauti rinkimuose. Jų prisibijo. Kokie jie ten bebūtų, bet tarp jų yra padorių ir labai padorių žmonių. Juos iš tikro galima pavadinti realia demokratine opozicija. Bet “Parnaso” partijos neužregistravo. O “Jabloko” – užregistravo.

Paaiškinsiu, kodėl užregistravo. Ponas Arbatovas, “Jabloko” atstovas, sako, jog Rusijos armijos reforma gera, bet klaidingi būdai, kuriais įgyvendinama reforma. Sakykit, kokia ten, po velnių, reforma, jei neatsisakoma šauktinių kariuomenės, jei alternatyvioji tarnyba trunka ketverius metus ir jos niekas nepasirenka? Todėl partijai “Jabloko” ir leista dalyvauti rinkimuose. Jie kovos tik su kai kuriomis negerovėmis, tik su tomis, kurias nurodys Kremlius. Nubrėžtų ribų “Jabloko” pažadėjo neperžengti.

Rusijos rinkėjams pravartu suvokti, jog rinkimų šalyje nėra. Jie kviečiami prie urnų tik tam, kad pritartų Kremliaus politikai, o ne tam, kad prieštarautų. Rusijos rinkėjams reikia pasielgti lygiai taip pat, kaip drąsūs ir principingi žmonės elgėsi iki Perestroikos. Sovietmečiu taip pat buvo siūloma balsuoti už kosmonautus ir balerinas. O tiems, kurie nedalyvaudavo rinkimuose, atimdavo teisę keletą sykių įsigyti deficitinių prekių.

Žodžiu, nereikia eiti į rinkimus. Patarčiau skaityti Marininą Cvetajevą: “Atsakymas į tavo beprotišką pasaulį vienas – ne”. Bet boikotuoti reikia viešai, demonstratyviai. O tai daroma tokiu būdu. Rinkėjas rašo oficialų pareiškimą, kad atsisako dalyvauti rinkimuose. Ir būtinai nurodo priežastis – nenorą dalyvauti falsifikuojamuose rinkimuose. Taip pat pabrėžia, kad pareiškimas yra oficialus pilietinis protestas. Vienas egzempliorius siunčiamas Centrinei rinkimų komisijai, antrasis publikuojamas internete, trečioji kopija siunčiama į Europos parlamentą, o ketvirtasis, jei esama drąsos, į Kremlių ar FSB.

Kaip vertinu žinią, jog kažkoks Ivanas Ohlobystinas ketina dalyvauti Rusijos Prezidento rinkimuose? Blogai vertinu. Tai – negražūs Kremliaus žaidimai. Kremlius nori pademonstruoti, esą Rusijoje tiek daug demokratijos, kad net paprastas rusas iš gatvės gali kelti savo kandidatūrą į Prezidento postą. Suprask, niekas jam netrukdys. Bet šis variantas suderintas su Kremliumi. Nuo pradžios iki pabaigos. Rusijoje tikrų Rosso Pero negali būti. Tačiau mūsų žmogelis šitaip užsidirbs gražaus pinigėlio. Jam už šį vaidmenį atseikės ne vieną milijoną rublių. Jis rinkimų, žinoma, nelaimės. Bet jo pergalės Kremliui ir nereikia. Kremliui reikia demokratinės Rusijos įvaizdžio.

Beje, grupė rusų intelektualų į laikraštį “Novaja gazeta” dabar rašo graudžius laiškus. Jie prašyte prašo, kad D.Medvedevas dalyvautų Rusijos prezidento rinkimuose. Ir Dmitrijus Medvedevas paklausys rašytojų, meno, kultūros veikėjų. Vėliau D.Medvedevo elgesys bus traktuojamas kaip dar vienas faktas, demonstruojantis, jog Rusija demokratiška valstybė. Tik pamanyk: Rusijos inteligentija paprašė dabartinio šalies vadovo, kad šis antrą sykį keltų savo kandidatūrą, ir prezidentas čia pat atsižvelgė į visuomenės poreikius.

D.Medvedevas žada dalyvauti rinkiminiame šou, viena ranka agituos už save, kita – už Putiną. Sukrapštys 20 ar 30 proc. rinkėjų balsų, išeis į antrąjį turą, antrąjame ture agituos labiau už Putiną nei už save ir tokiu būdu užsitikrins labai sotų gyvenimą iki mirties. O Vakarai net kūkčios iš laimės, kokia neva demokratiška Rusija. Nors iš tiesų Kremlius šiandien prezidento rinkimuose dalyvauti neleidžia nė vienam tikrai demokratiškam ir rimtam kandidatui.

Pirmaisiais sovietų valdžios metais bolševikai dalino leidimus laivininkystei, statyboms. Kai kurie kvaili, naivūs Vakarų kapitalistai pirkdavo tuos leidimus. Paskui statydavo Rusijoje. O kai pastatydavo, bolševikai staiga panaikindavo leidimus, ir visi užsieniečių sukurti daiktai likdavo bolševikams. Apkvailinti kapitalistai kompensacijų nesulaukdavo. Dabar Kremlius dalina labai panašius leidimus – leidimus rinkimams.

Pavyzdžiui, Prohorovo kandidatūra. Kodėl tiek pinigų turintis žmogus sutiko apsimesti, jog rimtai dalyvauja rinkimuose. Nesuprantu, kodėl jis nepabėgo į Didžiąją Britaniją, jei jau bijo pasilikti Rusijoje. Geriau jau paspruktų ką nors įsimetęs į sterblę.

Olga Byčkova.

Gal jis vis tik bijo gyventi Rusijoje?

Valerija Novodvorskaja.

Nebijo. Nes daro tik tai, ką jam liepia daryti. Rinkimuose jam gali būti suteiktas alternatyvaus kandidato vaidmuo: arba D.Medvedevas, arba jis, Prohorovas. Tarsi jis būtų tikroji demokratinė alternatyva. Tokios alternatyvos neatneša jokios naudos. Kaip ir toji: reformos teisingos, tiesiog neteisingi reformų įgyvendinimo būdai, bet, pašalinus neteisingus būdus, viskas atsistotų į reikiamas vietas. Nebūtų gerai. Reikia ne tik reformų, reikia ir palankių verslui sąlygų. Palankaus klimato. O šito Rusijoje kaip tik ir nėra. Rusijoje verslininkai į biudžetą privalo įnešti tiek pinigų, kiek jiems liepia. Net jei verslas šlubuoja, verslininkams vis tiek privalu vykdyti valdžios nurodytas direktyvas. Priešingu atveju ateis uniformuotas majoras ar papulkininkis ir parodys, kokių įstatymų verslininkas piktybiškai nesilaiko. Rusijoje per 100 tūkst. verslininkų jau atsidūrė už grotų.

Jokių sąlygų verslui Rusijoje nėra ir negali būti. Nes kapitalizmas – tai laisvė. Kaptalizmas ypatingas tuo, kad įmonės savininkas turi lėktuvą, įmonės inžinierius – automobilį “Volvo”, o įmonės darbininkas – bent jau motociklu važinėja.  Rusijoje viso šito nematyti. Nei motociklų, nei darbo vietų. Baisiausia, kad rinkimuose nebus naujų žaidėjų, naujų veidų. Prohorovas, atleiskite, pasenęs variantas.

Rusija neturi naujų koncepcijų. Rusija vis dar stovi ant senos sovietinės aištelės. Rusija netūpčioja vietoje. Ji šliaužia atgal, žemyn. Atgal į saldžius sovietinius laikus. Ir rusų nacijai šis variantas tinka. Rusams užtenka apgraužtų kaulų nuo ponų stalo. Rusijos inteligentija bėga į Vakarus. Tik Vakaruose jie regi savo ateitį. O kas gelbės Rusiją? Štai partija “Parnasas” ketina gelbėti. Bet kur tie žmonės, kurie privalėtų išeiti gatves ir pareikalauti, jog tikrai demokratinė partija “Parnasas” gautų teisę dalyvauti rinkimuose? O jei neleidžiama  – štai tau streikai, protesto mitingai, kurių metu stabdomas naftos ir dujų siurbimas bei Metropoliteno veikla. Deja, tokių rusų Rusijoje dar nėra. Tokie rusai – dar tik mūsų svajonėse. Tokius principingus rusus būtina išauklėti. O tai užims laiko ir jėgų.

Olga Byčkova.

O kaip vertinate istoriją dėl krematoriumo?

Valerija Novodvorskaja.

Geriau jau rinkimus organizuokime krematoriume.

Olga Byčkova.

Kodėl krematoriume? Juk rinkimus tada galima organizuoti ir zoologijos sode.

Valerija Novodvorskaja.

Zoologijos sode – daug laisvų žvėrių, iš kurių atimta teisė laisvai gyventi. Galbūt jie nenorėtų gyventi tuose narvuose. Bet neturi pasirinkimo. Krematoriumas – kur kas geresnė vieta. Vaizdžiai tariant, krematoriumuose galima sudeginti balsavimo biuletenius, surinktus vadinamųjų rinkimų metu. Krematoriumas – tarsi demokratinių rinkimų laidotuvės. Toks tai būtų simbolis, kurį įsivaizduoju.

Nemanau, kad šiuose rinkimuose dalyvautų ypatingai daug rinkėjų. Į rinkimų apygardas nebus veržiamasi miniomis. Valdžia ne veltui sumažino kartelę, kiek būtinai privalo ateiti rinkėjų, kad rinkimai būtų traktuojami kaip įvykę. Taigi Kremliui bet kokiu atveju užteks tiek, kiek ateis.

Olga Byčkova.

Pratęskime vadinamąją dujų temą. Ukraina ir Rusija vėl ginčijasi dėl dujų kainų. Ir šį kartą susikibo labai rimtai. Ir kuo toliau – tuo blogiau. Čia jau į dvikovą įsitraukė net Europos Sąjunga. Koks variantas, Jūsų nuomone, būtų teisingiausias Rusijai? Gal vertėtų nusileisti Ukrainos reikalavimams?

Valerija Novodvorskaja.

Pats geriausias variantas Rusijai – nustot manipuliuoti dujomis kaip politinio spaudimo instrumentu. Manęs nejaudina dilema, už kiek mes pardavinėsime dujas. Mane neramina kiti dalykai: oranžiniai protestai Ukrainoje visiškai išsikvėpė. Oranžinėje revoliucijoje dalyvauja tik vienas žmogus. Tai – Julija Timošenko. Kodėl perskaičiuojamos dujų kainos? Tai tik pretekstas. Bet iš kitos pusės tai – testas, kiek gi Ukrainoje liko Oranžinės revoliucijos. Dabartinis Ukrainos prezidentas pasodino J.Timošenko į kalėjimą ir stebi, ar šalyje kils naujasis Maidanas. Paaiškėjo, jog tų, kurie J.Timošenko norėtų matyti Ukrainos prezidente, ir tų, kuriems nusispjauti, kad ji pasodinta į kalėjimą, – maždaug po lygiai. O buvusio prezidento Juščenkos parodymai J.Timošenkos teisme rodo, kad Oranžinė revoliucija ne tik išsikvėpė, bet ir išsigimė. Vienas Oranžinės revoliucijos lyderis teisme liudija prieš kitą Oranžinės revoliucijos lyderį. Duoda nepalankius parodymus teisme. Skandina savo buvusį partnerį.

Оlga Byčkova.

Bet Juščenko neliudijo prieš Timošenko.

Valerija Novodvorskaja.

Bet tai nebuvo parodymai už J.Timošenko. Juščenką kaip liudininką pasikvietė kaltintojai. Juščenka turėjo ateiti į teismą su puokšte gėlių, ją įteikti Julijai Timošenko, prisiimti ant savo pečių bent jau dalį atsakomybės ir pareikalauti buvusios partnerės išlaisvinimo. Bet jis taip nepasielgė. Jis pasielgė nepadoriai. Ne veltui į jį sviedė pomidorą.

Kas ieško sąjungininkų už krepšį naftos, visuomet paklius į nepavydėtiną situaciją. Rusija maitino Lukašenką, sulaukė iš jo tiek, kiek norėjo. Lukašenka neatsakė tuo pačiu. Lukašenka paramos neįvertino. Kadaise Maskva maitino Ševardnadzę, manė, kad bus puikus disidento Zviado Gamsachurdijos priešininkas, antipodas. O paskui turėjo problemų ir dėl Ševardnadzės elgesio. Štai Kremlius manė, kad Janukovičius – jų žmogus Havanoje. Tiksliau tariant, jų žmogus Kijeve. Bet paaiškėjo, jog ir Janukovičius nieko veltui nesiruošia atseikėti Kremliui už paramą ukrainietiškuose rinkimuose. Taigi Janukovičiaus palaikymui tiesiog be reikalo sukišta daug pinigų.

Ukrainos dabartis – niūri. Bet ir mes, rusai, nepuolame atakuoti zonų, kur sėdi Lebedevas su Chodorkovskiu. O juk rusai turėtų suvokti: ten, kur sprendžiamas Michailo Chodorkovskio likimas, ten sprendžiamas ir jų likimas.

Olga Byčkova.

O kodėl eiliniai rusai turėtų ginti Michailo Chodorkovskio interesus?

Valerija Novodvorskaja.

O todėl, kad tai – ir jų likimas. Tai – laisvasis verslas, normalus, liberalus kapitalizmas, tai žmonės, savarankiškai stovintys ant savo kojų, patys save išmaitinantys, nieko neprašantys iš valstybės. M.Chodorkovskis buvo Rusijos viltis. Visa esmė – ne dėl M.Chodorkovskio. Didžiausia bėda, kad Rusijoje pradėta iš verslo atiminėti uždirbtus pinigus. Grįžome į NEPO laikus. Bet ten, kur nėra laisvos ekonomikos, kur verslą kontroliuoja valdžia, ten nėra ir valdžios keitimo mechanizmų. Šie dalykai tarpusavyje susiję. O kai valdžia – nekeičiama, vadinasi, atsiranda Kadafis arba į jį labai panašus.

Olga Byčkova.

Atrodo, kad Muamaras Kadafis pabėgs į Nigeriją.

Valerija Novodvorskaja.

Tai mums ir pamoka, ir priekaištas. Laukiniai beduinai galų gale neiškentė ir nuvertė diktatorių pulkininką, rengusį teroro aktus prieš užsienio lėktuvus ar savo reikmėms pardavinėjusį libietišką naftą.

Olga Byčkova.

Sako, kad Kadafį nuvertė ne laisvę mylinčios beduinų gentys, o naftą mylintys amerikiečiai ir NATO vadovybė.

Valerija Novodvorskaja.

Bet juk ne amerikiečiai mojavo automatais ir granatsvaidžiais Libijos miestuose. Ne jie atakavo tai Sirtą, tai Bengazi. Amerikiečiai tuo metu skraidžiojo kažkur aukštai, kažką bombardavo, kažko nebombardavo, diskutavo konferencijose, forumuose. Vis tik laukiniai Libijos beduinai aktyviai dalyvavo savo šalies gyvenimo reikaluose. Jie buvo itin aktyvūs.

O kaip amerikiečiai ir NATO galėtų padėti mums, rusams? Niekaip. Mes nenorime laisvės. Mes nerodome aktyvumo. Libijos gyventojai pasirodė žymiai sąmoningesni už Rusijos gyventojus.

Amerikiečiai ir NATO ateina padėti tiems, kurie šito nori. Ateina padėti tiems, kurie patys sau padeda. Štai Kuba pati sau nepadėjo, nenorėjo laisvės, ir Amerika buvo bejėgė padėti. Nes jeigu žmogus nenori laisvės, jam laisvės įpiršti per prievartą neįmanoma. Puikus pavyzdys – Vietnamas. Amerikiečiai bandė padėti. Bet vietnamiečiai nenorėjo, ir dabar negyvena taip sočiai, kaip galėtų. Negyvena taip, kaip gyvena Pietų Korėja, norėjusi laisvės ir gynusi laisvę, prašiusi Amerikos pagalbos. Taivanis irgi norėjo laisvės, ir Amerika jam padėjo. Taigi nėra ko kaltinti Vakarų, jei mūsų pačių “snukis kreivas”. Politika Sirijos atžvilgiu tai tik patvirtina.

Olga Byčkova.

Beje, o kokia Rusijos pozicija Sirijos atžvilgiu? Niekas nepajėgia jos aiškiai suformuluoti?

Valerija Novodvorskaja.

Su Vakarais tiesiogiai pyktis nenorime. Bet Sirijoje Maskva pastatė savų karinių bazių, tos bazės tapo ginklų tiekėjomis palestiniečių teroristams, atakuojantiems vargšą demokratinį Izraelį. Toki karinė bazė mums vis dar reikalinga. Be kita ko, šiandieninė Rusijos valdžia prieš bet kokios spalvos revoliucijas – oranžinės, rožines, tulpių. Rusijos valdžiai terūpi, kaip neprarasti turimų pozicijų. Rusijos valdžia nenori pensijon. Ir kol mūsiškė valdžia nenori trauktis, neužleidžia savo krėslų, oficialusis Kremlius ir toliau kaišios pagalius į ratus visoms demokratijos trokštančioms tautoms. Ir kalbame, esą negražu šaudyti į savo tautą, tačiau iš tikrųjų norime, kad Sirijos prezidentas Asadas neprarastų savo galių. Kremlius teisinasi, esą nuvertus Asadą neaišku, kad jį pakeis. Neaišku. Neaiški padėtis ir Libijoje. Gal po Kadafio pasitraukimo ateis dar baisesnis. Bet Libija turi realų šansą žingsniuoti tikrai demokratiniu keliu.

Nuotraukose: žymi Rusijos disidentė, publicistė Valerija Novodvorskaja, RTVi laidos “Osoboje mnenije” žurnalistė Olga Byčkova ir laidos “Osoboje mnenije” reklaminis stendas.

osoboje_mnenije_

 

 

 

 

2011.09.08


Prisijunkite prie diskusijos