Interviu iš kalėjimo


Print

Duodamas išskirtinį interviu Prancūzijos žurnalui “Paris-Match”, Michailas Chodorkovskis papasakojo apie savo nuotaikas, patirtas kalint 7-ojoje Karelijos miesto Segeža kolonijoje.

Michailas Chodorkovskis tvirtino gyvenantis vienoje sekcijoje drauge su dar dvidešimčia kalinių. Ryte – visiems privaloma 15-os minučių trukmės mankšta. Po to – darbas ceche. Visiems tenka prisitaikyti prie kolonijoje galiojančių rašytų ir nerašytų taisyklių. Ir jis, oligarchas M.Chodorkovskis, – ne išimtis. Bet M.Chodorkovskis gyrėsi turįs geležinius nervus, todėl jis miegąs kolonijoje kietai ir ramiai. Oligarchas prisipažino laisvėje miegojęs kur kas trumpiau. Bet laisvėje jis turėjo mylinčią žmoną, mylimus vaikus ir mėgstamą užsiėmimą. Todėl ir laiko poilsiui buvo galima skirti mažiau. Taip rašoma prancūziškame žurnale “Paris-Match”.

Iš viso M.Chodorkovskio barake gyvena apie du šimtus kalinių. Dauguma nuteistųjų teturi apie 25-erius metus, jie dažniausiai teisti už vagystes, narkotikų vartojimą, platinimą bei muštynes ir chuliganizmą. Tačiau jaunieji nusikaltėliai į M.Chodorkovskį žiūri su derama pagarba – “dėl solidaus amžiaus ir žinomumo”.

Publikacijos herojus prisipažino, jog yra įspraustas į specifines sąlygas, kada “neįmanoma turėti bent kiek draugiškesnių santykių su kitais nuteistaisiais”. Prie šios tvarkos jam teko priprasti, ir jis ne tik priprato, bet ir psichologiškai prisitaikė. Tačiau sunkiausia ištverti taisyklę, leidžiančią itin retai matytis su šeima.

Dar viena detalė: minėtoje kolonijoje klimatas ir sanitarinės sąlygos “užtektinai sudėtingos”. Todėl būtina įtempti visas jėgas, kad išsilaikytum nesusirgęs. Tačiau jis – stiprios sveikatos, dar nė sykio nesirgo. Beje, jei susirgtų – būtų tikra tragedija. Nes medicininės priežiūros kolonijoje – beveik jokios. Sirgti čia nerekomenduojama niekam.

Kolonijoje kaip ir kitiems kaliniams M.Chodorkovskiui neleidžiama turėti mobilaus telefono, naudotis kompiuteriu ir interneto ryšiu. Kolonijoje tėra keli televizoriai. Šimtui kalinių tenka vos vienas televizorius. Bet ir turint televizorių negalima juo deramai džiaugtis. Mat draudžiama žiūrėti visas programas ir laidas – leidžiama žiūrėti tik Rusijos valstybines programas. Taigi jis galįs matyti tik tas laidas, kurias kontroliuoja dabartinė Kremliaus valdžia ir kuriose dirba stiprų savicenzūros jausmą išsiugdę žurnalistai. Vienintelis išsigelbėjimas – tai žurnalai ir laikraščiai, kuriuos jis užsisakęs ir kuriuos jam reguliariai atgabena į koloniją.

Pagrindinis ir svarbiausias M.Chodorkovskio tikslas – kuo greičiau išeiti į laisvę. Šiuo klausimu labai intensyviai dirba jo advokatas.

M.Chodorkovskis džiaugiasi bent jau tuo, kad kolonijoje turįs žymiai daugiau laisvo laiko įvairiems svarstymams. Na kad ir apie Rusijos ateitį. Tokios privilegijos gyvendamas laisvėje jis tikrai neturėjo. Buvęs kompanijos “Jukos” vadovas taip pat pažymėjo, jog kolonijoje sutiko daug pačių tikriausių asmenybių, kurios už grotų atsidūrė tik todėl, kad juos sužlugdė neteisinga, nežmoniška dabartinės Rusijos santvarka. Buvęs “Jukos” savininkas pažymėjo, kad nors santykiai kolonijoje tarp nuteistųjų nėra idelūs, tačiau čia kartais galima sulaukti kur kas daugiau žmoniškumo negu laisvėje.

Nelaisvėje M.Chodorkovskiui teko ginti savo garbę ir orumą fizinėmis priemonėmis tik sykį, kai kalėjo Sibiro kolonijoje netoli sienos su Kinija. Tąsyk jį užpuolė vienas kalinys, ginkluotas peiliu. M.Chodorkovskiui atrodo, kad tas kalinys priminė nepakaltinamąjį. Išeidamas į laisvę peiliu grasinęs kalinys jam šnibžtelėjo, esą taip pasielgti jis nenorėjęs – jį privertusi kolonijos administracija. Šią versiją patikrinti sunku.

Garsusis oligarchas tvirtina, jog kolonijoje negalima nė akimirkai atsipalaiduoti. Dieną naktį čia privalu kontroliuoti savo jausmus, elgesį. Jei tik leistum bent truputį atsipalaiduoti, degradacija – čia pat. Šiuos M.Chodorkovskio žodžius cituoja ir jo internetinis portalas khodorkovsky.ru. Į žurnalistės klausimą, ar jis buvo “jaunas vilkas su ilgais dantimis, dažnusyk veikęs nesąmoningai ir be jokių sąžinės graužimų įsigydamas kompaniją “Jukos”, M.Chodorkovskis atsakė vaizdingai ir įtikinamai.

Jis tikrai buvo jaunas, žiauriu plėšrūnu – labai retai. Kiti už jį būdavę žymiai žiauresni. Ambicingumo jam niekad netrūkdavę. Nesąmoningumo elementų jo veiksmuose būdavę, bet ne tiek daug, kaip kai kas įsivaizduoja. Tiesa, jis galbūt ir padarė klaidų, neperpratęs visų niuansų, kaip Rusijoje vystomas verslas. O sąžinė – tai toks dalykas, kuris niekad nesutapdavo su Rusijos realijomis, bet jis, M.Chodorkovskis, žengdamas vieną ar kitą žingsnį, visuomet svarstydavo, ar elgiasi teisingai remiantis sąžinės, o ne įstatymų kategorijomis. Todėl jo sąžinė švari.

M.Chodorkovskis pabrėžė, kad kai kurie žurnalistai neteisingai mano, kad jam pavyko įsigyti “Jukos” lengvatinėmis sąlygomis tik todėl, jog kadaise artimai bendradarbiavo su Kremliumi. M.Chodorkovskio įsitikinimu, jis tik optimaliai išnaudojo tuomet susiklosčiusias palankias sąlygas. Be to, tuomet mažai kas norėjo įsigyti “Jukos”. Vien tik todėl, kad ši kompanija buvo apleista, ir, daugumos manymu, neperspektyvi, neatgaivinama. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad “Jukos” tuo metu turėjo milžiniškų skolų. Tie, kas įsigytų “Jukos”, būtų praradę viską, jei rinkimuose tomis dienomis pergalę būtų švęntę komunistai.

M.Chodorkovskis pabrėžė: 1996-aisiais egzistavo realus pavojus, kad rinkimus didele balsų persvara laimės komunistai. Žodžiu, 1996-aisiais labai mažai rimtų verslininkų svajojo įsigyti “Jukos”. Po metų situacija pasikeitė,  o po penkerių metų – pasikeitė radikaliai. Todėl M.Chodorkovskis tvirtina, jog tuometinis Kremlius jam tikrai nepadėjo įsigyti minėtos naftos kompanijos. Be to, jis niekam niekad nepataikavo – nei Borisui Jelcinui, nei Vladimirui Putinui. Net jei būtų norėjęs pataikauti, jam tai nebūtų pavykę.

M.Chodorkovskis pridūrė: “Nereikia manyti, jog kalėjimas – ideli vieta, kur galimas žmoniškumas ir padorumas. Kalėjimas – uždara, nežmoniška, grubi teritorija, besivadovaujanti durna logika, jeigu ją iš viso galima pavadinti logika”. Buvęs naftos kompanijos “Jukos” vadovas įrodinėjo, jog Vladimiro Putino nelaiko savo asmeniniu priešu. M.Chodorkovskis tiesiog turįs savo asmeninius įsitikinimus, kuriuos gina bet kokiomis sąlygomis. Tačiau savo įsitikinimų jis netaiko konkrečioms personalijoms.

Rusijos kalėjime ne vienerius metus jau praleidęs buvęs garsiausias Rusijos milijardierius neabejoja, kad V.Putinas ir vėl taps Rusijos prezidentu. Kitokie variantai neįmanomi. Juk V.Putinas sužlugdė realią opoziciją ir nepriklausomas masines informavimo priemones. Taigi Rusijoje nėra jokių prezidentinių rinkimų. Rusijoje tiesiog galioja mechanizmas, kuris vienam klanui padės išsaugoti realią valdžią dar keliolikai metų. Šiandien akivazdu, kad nėra net alternatyvos “Vladimiras Putinas ar Dmitrijus Medvedevas”. Todėl negali būti jokios kalbos apie jokias modernizacijas. Tačiau tie 6 ar 12 metų, kada V.Putinas ir vėl valdys šalį, Rusijai taps negrįžtamai prarasti.

“Dėl savo likimo aš nebijau. Nors daugelis – bijo. Rusijos kalėjimuose kenčia tūkstančiai gabių, perspektyvių verslininkų. Daugelis verslininkų bijo tapti kriminaliniais kaliniais, ir ši baimė sukuria idealias sąlygas korupcijai”, – sakė M.Chodorkovskis.

“Vienintelė laimė, kad išsilavinęs Rusijos jaunimas nedievina V.Putino. Tačiau jaunimas masiškai bėga iš Rusijos, kad įsikurtų Amerikoje, Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje, kur galima užsiimti verslu nebijant korumpuotų valdininkų ir teisėsaugos atstovų. Tačiau tokia situacija negali tęstis amžinai. Viskas turi savo pradžią ir savo pabaigą”, – svarstė buvęs garsiausias Rusijos verslininkas.

“Esu įsitikinęs, jog Rusijoje yra labai mažai rusų, kurie manęs nekęstų. Jaunimas apie mane beveik nieko nežino, nes Rusijos spaudą ir televiziją kontroliuoja Kremlius. O vidurinioji karta jau pradeda kelti klausimus, kodėl kalėjime taip ilgai kali oligarchas, kuris niekad nesimėgavo jachtomis, prabangiais rūmais ir prabangos dirbiniais. Skirtingai nei kai kurie dabartiniai Rusijos oligarchai, nesėdintys kalėjimuose”, – retoriškai teiravosi M.Chodorkovskis.

Atsisveikindamas su “Paris Match” žurnaliste garsiausias Karelijos kolonijos kalinys pažymėjo, jog jis visąlaik Kremliui siūlė kurti tokią ekonomiką, kuri nepriklausytų nuo naftos kainų. Nuo naftos kainų nepriklausanti ekonomika Rusijoje įmanoma tik tuomet, jei šalyje – moderni visuomenė. Tačiau moderni visuomenė įmanoma tik demokratijos sąlygomis. V.Putinas su D.Medvedevu norėtų reformuoti ekonomiką, tačiau – be demokratijos įsitvirtinimo. Bet modernizuoti ekonomiką diktatūros sąlygosmis juk neįmanoma. Tokia M.Chodorkovskio nuomonė.

Nuotraukoje: buvęs naftos kompanijos „Jukos“ savininkas Michailas Chodorkovskis.

Parengta pagal “Paris Match” publikacijas.

2011.10.31


Prisijunkite prie diskusijos