Lietuvoje – pats kalbėjimo įkarštis. Prieš rinkimus postringauja visi – ir tie, kurie nori patekti į Seimą, ir tie, kurie nenori trauktis iš Seimo. Savo privalumus bei nuopelnus sureikšminti linkę visi. Klaidos arba nutylimos, arba suklydimus bandoma permesti ant oponento pečių. Parlamentaro kėdės trokštantys save liaupsina visur, kur tik įmanoma. Net ir autobusų, troleibusų stotelėse jau puikuojasi plakatai su akį rėžiančiais šūkiais: “mes žinome, mes galime, mes mokame”.
Atvirai kalbant, visai netraukia vakarais sėdėti prie televizijos ekrano ir klausytis priešrinkiminių ginčų, nes tokiose diskusijose tiesos – mažiausiai. Tačiau ignoruoti vangios, nuobodokos rinkiminės kampanijos – taip pat lyg ir nedera susipratusiam piliečiui. Juk netrukus, po kelių savaičių, reikės dalyvauti rinkimuose. Tad valstybės reikalams neabejingiems piliečiams, nori jie to ar nenori, tenka stebėti “politines muilo operas”. Vis neapleidžia mintis, jog staiga ims ir paaiškės, už kokią partiją balsuoti – prasmingiausia.
Deja, kuo daugiau valandų praleidžiama stebint priešrinkimines batalijas, tuo labiau tokia viltis blėsta. Ir vėl lietuviai verčiami rinktis ne pačius geriausius iš geriausiųjų, o tik mažesniąją blogybę iš visų įmanomų bei nuspėjamų šunkelių ir klystkelių. Sąmokslo teorijų gerbėjai čia galėtų kelti rimtas versijas, ar tik tokios žaidimo taisyklės mums nėra specialiai primestos?
Jei reikėtų prisiminti vieną iš keisčiausių priešrinkiminių laidų, tikriausiai įvardinčiau LRT laidą “Savaitė”, kurioje žurnalistė Nemira Pumprickaitė kalbino Seimo pirmininkę Ireną Degutienę. Skubu pabrėžti, jog žurnalistė dėl to keistumo – mažiausiai kalta. Dviprasmišką įspūdį paliko ne žurnalistės klausimai, o Seimo vadovės atsakymai.
Kas be ko, konservatorius – krikščionis demokratus atstovaujanti Seimo lyderė pateikė minčių, kurioms nepritarti būtų tiesiog kvaila. Štai kad ir dėl parlamentarų atšaukimo mechanizmo, kurį kai kurios politinės jėgos norėtų įteisinti Lietuvoje. Be abejo, Lietuvos parlamente esama vyrų ir moterų, iš kurių Seimo nario mandatą derėtų atimti kuo skubiau.
Tačiau atšaukimo mechanizmas sukeltų dar didesnį politinį chaosą Lietuvoje. Šį vaistą siūlantys pamiršta, jog atšaukimo mechanizmą bus galima naudoti ir prieš tuos Seimo narius, kurie principingai nepasiduoda antivalstybinių grupuočių spaudimui. Karti gyvenimiška patirtis leidžia manyti, jog atšaukimo mechanizmai bus kur kas dažniau naudojami būtent prieš dorus, sąžiningus, principingus parlamentarus. Todėl Seimo pirmininkė teisi, abejodama tokios nuostatos įteisinimo reikalingumu.
Seimo pirmininkė teisi ir tuomet, kai tvirtina, jog šilumos ūkio ir pensijų reformos – sudėtingas dalykas, kurio protingai neišnarpliosi keliuose plenariniuose posėdžiuose. Gal kai kuriems tokio sudėtingumo įstatymams tikrai neužtenka vienos kadencijos – ketverių metų. Juk priežodis, esą skubią naudą velniai gaudo, – ne iš piršto laužtas.
Tačiau ponios Seimo pirmininkės nuoširdumu sunku patikėti, kai ji tvirtina nežinanti, iš kur ir kodėl sklinda kalbos, esą Seimas – tai tarsi lovys, prie kurio visi nori kuo arčiau prieiti. “Visiškai nežinau, iš kur tokios kalbos, ir kur tas labai dosnus lovys Seime”, – maždaug taip visai Lietuvai tvirtino Seimo vadovė. Ji greičiausiai tik apsimeta nežinanti, kodėl visuomenė parlamentaro darbą prilygina pelningam, ramiam, didelės atsakomybės nereikalaujančiam užsiėmimui. O jei nežino, kodėl atsiradęs toks palyginimas, vadinasi, ji asmeniškai labai atitrūkusi nuo realių, daugumai Lietuvos piliečių aktualių klausimų. Bet kokiu atveju – tai didelis minusas.
Suglumti privertė ir Seimo pirmininkės žodžiai apie “šaukštą, sugadinusį medaus statinę”. “Savaitės” žurnalistė priminė, jog tik 5 proc. Lietuvos žmonių pasitiki parlamentu, o 70 proc. – juo nepasitiki. Pasitikėjimas partijomis Lietuvoje – dar mažesnis. Partijų veiksmingumu tiki vos 4 proc. lietuvių. Vaizdžiai tariant, blogesnių duomenų nė nesugalvosi. O kaip į šias pastabas reagavo Seimo pirmininkė? Ji prakalbo apie … negražius pavienius atvejus. Esą dėl pavienių Seimo narių elgesio mes ir turime tokį nepalankų viso Seimo vertinimą. Seimo pirmininkė vartojo lietuviškąją patarlę apie medų ir šaukštą deguto, kai jos klausdavo, kodėl toks lietuviams nemielas tapo 1991-aisiais narsiai gintas Seimas.
Bet ko vertas įsitikinimas, jog Lietuvos Seimo įvaizdį griauna būtent pavieniai parlamentarai? Gal vis tik laikas pradėti kalbėti ne apie pavienius neigiamus, o būtent apie masinius neigiamus reiškinius? Gal dabar labiau tiktų vaizdingąją lietuviškąją patarlę apversti aukštyn kojomis ir tvirtinti, jog kai kas statinę deguto beviltiškai bando pagardinti medaus šlakeliu? Taigi neramu klausantis tokių kalbų: jei Seimo pirmininkė nuoširdžiai mananti, esą masinį visuomenės nepasitikėjimą parlamentu sukėlė “tik pavieniai atvejai”, galima susidaryti įspūdį, jog Seimo ir visuomenės atotrūkis – išties pavojingai didelis.
O jei derėtų įvardinti televizijos laidą, kuri pasirodė esanti ir prasminga, ir įdomi, ir išties gyvybiškai svarbi, nedvejodamas įvardinčiau LRT žurnalisto Virginijaus Savukyno pokalbį su politikos apžvalgininku Rimvydu Valatka. Žinoma, R.Valatkos daug kas nemėgsta. Kitaip tikriausiai ir negali būti. Juk nuo jo plunksnos aštrumo daug kas kentėjo. Tačiau net ir didžiausi R.Valatkos nedraugai turėtų pripažinti, jog šio žurnalisto veikla – unikali. Jau beveik 24-eri metai, kaip kiekvieną savaitę įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose leidiniuose pasirodo jo komentarai. Be pertraukų. Galima tik pavydėti darbštumo: apžvalgų rašyti nesutrukdė niekas – nei atostogos, nei šventės, nei depresijos.
O tai, ką “Įžvalgose” įvardino politikos apžvalgininkas R.Valatka, – aktualu mums visiems. Aktualesnių temų nėra ir negali būti. Politikos apžvalgininkas prabilo apie esminę, pagrindinę lietuvių tautos bėdą – mes sparčiai nykstame, nes nebegimdome vaikų. Jei Lietuva ir toliau eis tokiais keliais, kokiais ėjo pastaruosius 10 – 12 metų, ji nebeturi ateities. Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankis šiuo metu – beveik kaip Sacharos dykumoje. Kvadratiniame kilometre Marcinkonių apylinkėse gyvena vidutiniškai 1,8 žmogus, Sacharos smėlynuose – 1 žmogus kvadratinėje mylioje.
Lietuvoje jau itin daug seniūnijų, kur per paskutiniuosius keletą metų negimė nė vienas vaikas. Lietuvos universitetų vadovai žino, jog po dešimties metų studentų Lietuvoje bus du sykius mažiau nei dabar. Šiemet rugsėjo mėnesį į mokyklas atėjo 20 tūkst. vaikų mažiau nei pernai. O tai reiškia, kad apie tūkstantį mokytojų neteko darbo tik todėl, kad klasėse nebeliko mokinių.
Kalbėdamas “Įžvalgose” politikos apžvalgininkas R.Valatka nuolat pabrėždavo: jeigu mes nepradėsime veikti, tai projektas “LIETUVA” būtinai užsidarys. Nepriklausomybę pasitikome turėdami 3,7 mlj. gyventojų. Po dešimties metų mūsų jau buvo tik 3,4 mlj. žmonių Dar po dešimtmečio mūsų beliko tik trys milijonai. Po dešimties metų skaičiai bus dar baugesni. Mūsų bus vos 2,5 milijono.
Demografiniai padėčiai labai nepalanki ekonominė situacija. 1990-aisiais startavome su nuline skola. Po 10-ies nepriklausomybės metų skola išaugo iki 13 milijardų. Dar po dešimtmečio skola išaugo iki 50 milijardų. Kai pastatysime naująją AE – skola greičiausiai jau sieks 80 – 90 milijardų litų. Kas juos grąžins, jei lietuvių tauta sparčiai sensta, jei nebegimdo vaikų?
Žurnalisto R.Valatkos žodžiais tariant, turime tik du variantus. Arba pradedame gimdyti daugiau vaikų, įvairiausiais būdais bei priemonėmis skatindami gausias šeimas, ir demografiniai rodikliai po kelių dešimtmečių pagerės, arba būsime priversti atsivežti darbo jėgos iš Azijos, Afrikos, Kinijos. Antrąjį variantą pasirinkusi visa Vakarų Europa ir su mažomis išlygomis – JAV. Bet darbo jėgos atsivežimas iš svetimųjų kraštų – tik milžiniškos problemos atidėjimas ateičiai. Ir naujų milžiniškų problemų skatinimas – dėl būsimųjų nesutarimų kultūriniais, religiniais, ideologiniais klausimais.
Jei pirmojo gyventojų surašymo metu viename Lietuvos kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyveno 54 žmonės, tai antrojo surašymo duomenys bylojo, jog kvadratiniame kilometre nūnai gyvena tik 47 žmonės. Kiekviename kvadratiniame Lietuvos kilometre išnyko po septynetą žmonių.
Paklaustas, ar esama politinės valios mums išlikti lietuviais, politikos apžvalgininkas pasakė, jog tokios valios jis nematąs. R.Valatkos teigimu, jis net nematąs elementariausių apmąstymų. Lietuvos politika – visiškai sufragmentėjusi. Kaip ir visos Europos politika. Lietuva dabar gyvena ketverių metų ciklu. O Lietuvos Vyriausybė – dar mažesniais laiko ciklais. Vaizdžiai tariant, nuo vieno sprendimo iki kito potvarkio. Kiekvienam sprendimui suformuojama nauja dauguma. Toliau į priekį niekas nežiūri. Globaliau niekas nemąsto. Kaip bebūtų graudu, o šiandieniniams politikams mąstyti apie egzistencinius tautos reikalus nėra nei laiko, nei noro. Dabartinėse lietuviškosiose partijos apie tokius reikalus nėra net kam mąstyti.
Žodžiu, toji laida buvo kaip niekad pesimistiška. Atsakinėdamas į “Įžvalgų” klausimus politikos apžvalgininkas tvirtino manąs, jog mes per pastaruosius du dešimtmečius, skirtingai nei Antano Smetonos laikais, nesugebėjome išauginti ir jaunosios kartos, kuri, atsitikus nelaimei, susitelktų į vieningą kumštį ir gintų ne tiek savo teritoriją ar savo ūkį, o būtent pačią Lietuvą. Jis tvirtino matąs ir paralelių su tais laikais, kai lietuviams pasiekti ryškesnių pergalių trukdė išdavikai. Skaitant kryžiuočių laikų metraščius bei vėlesniųjų laikų dokumentus, akivaizdu, jog priešai visuomet rasdavo tokių lietuvių, kurie parodydavo slaptus kelius per pelkes ar girių tankumynus. Žodžiu, ir šiandieninė Lietuvos terpė – palanki išdavystėms.
Beje, tai jau nebe pirmas R.Valatkos komentaras apie Sacharos dūkumą primenančią Lietuvą. Visai neseniai internetiniame portale 15min.lt buvo pasirodžiusi jo publikacija „Kas bijo tiesos apie Lietuvos mirtį?” Tik keista, kad šie pastebėjimai kol kas nesulaukia platesnės paramos ir gausesnių pritarimų. Ne tik iš valdžioje esančių politikų, ne tik iš opozicijos, bet net iš organizacijų, kurios visuomenei prisistato esančios neabejingos tautos išlikimo reikalams.
O juk demografiniai pokyčiai – viena iš svarbiausių lietuviškųjų nūdienos temų.
Nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas, šio komentaro autorius.
2012.09.19
