Visi puikiai žinome, kas yra „Transparency International“. Pagrindinis šios tarptrautinės organizacijos tikslas – skiepyti visuomenės nepakantumą korupcijai. Vienas svarbiausių „Transparency International“ veiklos instrumentų – apklausos, kurių metu piliečiams sudaroma galimybė anonimiškai pareikšti nuomonę, kokias įstaigas ir valdininkus jie laiko labiausiai nesąžiningais. „Transparency International“ turi lietuviškąjį padalinį – Lietuvos skyrių (TILS). Jam vadovauja Rytis Juozapavičius. Per trejis metus R. Juozapavičiaus vadovaujama visuomeninė organizacija surengė dešimtis aktualių apklausų apie kyšininkavimo lygį įvairiausiose Lietuvos sferose. Tačiau tyrimas, kurį TILS atlieka šiandien, – vienas sensacingiausių ir skandalingiausių. R. Juozapavičiaus vadovaujama organizacija ėmėsi gvildenti padėtį lietuviškoje žiniasklaidoje. Tema išties nedėkinga. Teirautis, kokie leidiniai, kokie žurnalistai sąmoningai rašo netiesą, – pavojinga. Tyrėjai patys gali susilaukti aršaus kontrpuolimo.
Gintaras VISOCKAS
(Savaitraštis „XXI amžius)
Maskva privilegijas teikia tik saviškiams
Todėl visiškai nenuostabu, kad niekas iš Lietuvos valdžios vyrų ir privačių firmų nedrįso finansiškai paremti sumanymo. Rėmėjų TILS vadovybei ieškoti teko net tarp Šiaurės šalių ministrų. Klausimai tarsi ir nesudėtingi. Penkių šimtų Lietuvos įmonių atstovų teiraujamasi: kokie leidiniai grasindavo paskelbsią kritinių publikacijų, jei įmonė neskirs reklaminių lėšų, kokie leidiniai, negavę finansinės paramos, grasinimus įgyvendindavo, kokie – ne, kokie žurnalistai labiausiai iškraipydavo mintis, o kurie rašė objektyviausiai, kokius leidinius galima laikyti padoriais, o kokius – tendencingais, meluojančiais, iškraipančiais faktus… Su tyrimo rezultatais visuomenę TILS vadovybė supažindins šių metų gegužės pabaigoje. Jeigu apklausa atliekama principingai, sąžiningai, ji negali neapčiuopti nemalonių tendencijų. Tos tendencijos – akivaizdžios: visuomenės informavimo priemonės vis dažniau gina ne tiesą, ne teisingumą, o turtingųjų ir įtakingųjų interesus. Tik dar mažai kas apie tai drįsta viešai kalbėti. Prisiminkime kai kurių VSD pareigūnų paliudijimus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui: ryšiais su Rusijos slaptosiomis tarnybomis įtariama „Dujotekana“ finansiškai pamalonindavo du pagrindinius Lietuvos dienraščius – „Lietuvos rytą“ ir „Respubliką“. Įtariama, kad „Dujotekana“ – Rusijos slaptųjų tarnybų priedangos organizacija Lietuvoje. Jau vien aplinkybė, kad Maskva būtent „Dujotekanai“ sudarė galimybę gauti didžiulius pelnus iš dujų prekybos Lietuvoje, – iškalbinga. Maskva bet kam nesuteikia tokių privilegijų. Įsimintina ir tai, kad „Dujotekana“, gaudama milžiniškus viršpelnius, noriai rėmė ne tik kai kuriuos Lietuvos leidinius, bet ir mūsų partijas. Žodžiu, aktyviai dalyvavo politiniame mūsų šalies gyvenime.
Tendencingas, bet kodėl?
Informacija apie Rimanto Stonio „Dujotekanos“ ir kai kurių mūsų leidinių sandorius pasiekė plačiąją visuomenę. O kiek įtartinų sandorių liko nepastebėta? Prisiminkime per LRT transliuojamą „Spaudos klubą“. Tikriausiai nė nereikia aušinti burnos, jog laidos vedėjas – tendencingas. Bet ar žinome, kodėl Audrius Siaurusevičius – tendencingas? Pirmiausiai omenyje turiu laidas, kuriose buvo nagrinėjama padėtis VSD bei analizuojama VSD vadovo Arvydo Pociaus veikla. Savo užrašuose esu pasižymėjęs: „A. Siaurusevičius jau sunkiai slepia savo susierzinimą, kai oponentai taikliai pakritikuodavo VSD vadovą A.Pocių. Be to, vedantysis taip pat išsidavė žinąs dalykų, kuriais disponuoti, vadovaujantis sveiku protu, gali tik VSD pareigūnai. Kai vienas dešiniųjų pažiūrų politikas padarė pastabą, laidos vedantysis suglumo, pasimetė“. Tokių retorinių klausimų galima pateikti ir daugiau. Prisiminkime „Lietuvos ryto“ publikacijas apie liūdnai pagarsėjusį Viktorą Uspaskichą. Kai kurie Generalinės prokuratūros pareigūnai tvirtino, esą šį politiką už neskaidrius finansinius sandorius (nuslėptus mokesčius) bus galima bausti tik tada, jei pavyks įrodyti, jog „Vikonda“ ir „Jangila“ – tai ta pati mergaitė, tik kita suknele. Dokumentą, skelbiantį, jog „Vikonda“ ir „Jangila“ – ta pati, tik pavadinimą pakeitusi firma, asmeniškai įteikiau vienam „Lietuvos ryto“ vadovų prieš keletą metų. Tačiau „Lietuvos rytas“ nei po savaitės, nei po mėnesio, nei dar vėliau nė žodeliu neužsiminė apie šį dokumentą. Šis dienraštis tuo metu piktinosi, kodėl V. Uspakichas drįsta vidurdienį Seime su saviškiais gurkšnoti samanę. Žinoma, blogai, kai parlamentarai darbo metu ragauja spiritinių gėrimų. Šitaip elgtis nederėtų. Tačiau įdomiausia, kad kritika dėl paragauto, jei neklystu, savadarbio samagono buvo labiau panaši į pagyrimus. Suprask, štai koks šaunus Viktoras: visur suspėja, visuomet linksmas, tikras laimės kūdikis. Istoriją apie šaunųjį Viktorą pasakoju ne šiaip sau. Puikiai žinau, kaip kadaise V. Uspaskichas svečiavosi „Valstiečių laikraštyje“ ir su šio leidinio vadovybe greičiausiai tarėsi dėl abipusiai naudingo bendradarbiavimo: jis duoda leidiniui reklamos, už kurią, žinoma, sumoka gražaus pinigėlio, o savaitraštis jį ir jo partiją tik liaupsina arba bent jau piktai nekritikuoja. Jei V. Uspaskichui rūpėjo prisijaukinti provincijai įtakos teturintį leidinį, tai kas gali atmesti galimybę, jog ieškota kontaktų ir su visoje Lietuvoje įtakingais leidiniais? Dar viena pastaba „Lietuvos ryto“ tema. Prisiminkime, kaip šis dienraštis liaupsino Povilą Malakauską, vos tik tapusį naujuoju STT vadovu. Ir geras vyras, ir puikus tėvas, ir vakarais po darbo studijuoja teisės mokslus vienoje aukštojoje mokykloje. Žodžiu, idealesnio kandidato į STT postą sunku besurasti. Leiskite pasiteirauti: visos tos publikacijos – tik už gražias akis? Apie P. Malakausko veiklą krašto apsaugos ministerijoje – nė žodžio. Belieka tik spėlioti, kodėl „Lietuvos rytui“ pasirodė neįdomūs KAM viceministro P. Malakausko ir tuometinio kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio nesutarimai.
Žurnalistas gali reikšti savo nuomonę
Keistų nutylėjimų, keistų akcentų mūsų žiniasklaidoje – nors vežimu vežk. LRT žurnalistė Rita Miliūtė viename iš savo paskutiniųjų interviu kamantinėjo Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininką Algimantą Matulevičių. Ir vėl į akis krito akivaizdus tendencingumas. Žurnalistė teiravosi ne esminių, ne kardinalių dalykų (kam išties tarnauja VSD vadovas A. Pocius), o smulkmeniškai kabinėjosi prie procedūrinių dalykų, suprask, Seimo NSGK greičiausiai bus pažeidęs įstatymo raidę, analizuodamas, ar VSD deramai atlieka savo pareigas. Prisiminkime kai kuriuos žurnalisto Audriaus Matonio pasisakymus VSD temomis (kas kritikuoja A. Pocių, sąmoningai ar nesąmoningai talkina Rusijai?). Atkreipkime, kokius pašnekovus į „TV forumą“ kviečiasi Edmundas Jakelaitis. Bet kas į „TV forumą“ nepateks – tik išrinktieji, tik pateptieji, tik iš savojo klano. Jokiu būdu netvirtinu, jog žurnalistas negali turėti pažiūrų, simpatijų ir antipatijų. Taip pat nesakau, kad žurnalistas negali reikšti savo pozicijos. Bet tai reikia daryti garbingai. Privalu elgtis bent jau taip, kaip elgiasi televizijos žurnalistas Arnas Klevečka. Šis 5-ojo kanalo žurnalistas viešai deklaruoja savo pažiūras, vadovaudamas „Sąmokslo teorijai“. Jis neslepia, jog simpatizuoja dešiniosios pakraipos politikams. Tačiau palaikydamas, sakykim, konservatorius, garbingai elgiasi su savo oponentais – jų nepašiepia, nenutraukia jų pasisakymų, leidžia atsikirsti, nepateikia kvailų klausimų. Kaip dirba A. Klevečka, panašiai elgtis privalėtų visi žurnalistai. Jeigu VSD vadovas leidiniui pamėtėja operatyvinių lėšų ar konfidencialios informacijos už palankius rašinius, tai taip derėtų ir sakyti. Jeigu milijonierius rusiška pavarde leidiniui per trečiuosius ar net ketvirtuosius asmenis skiria reklaminių pinigų, tai jo vadovas privalėtų prisipažinti: nekritikuoju, kadangi esu nupirktas.
Niekaip neišbrendame iš korupcijos liūno
Deja, taip nebuvo ir greičiausiai artimiausiu metu nebus, jei iš viso kada nors susiklostys skaidresni žiniasklaidos ir verslo santykiai. Todėl labai įdomu, kokius rezultatus pateiks TILS gegužės mėnesį. Neatmetu galimybės, jog iš šio tyrimo nieko doro neišeis. Akivaizdu, kad Lietuvoje – daug galingų jėgų, kurios nesuinteresuotos tokia analize. Be to, sunku pasakyti, ar drįs atvirai apie savo santykius su žurnalistais pasakoti ir visų įmonių vadovai. Jie tiesiog gali baimintis „informacijos nutekėjimo“. Mat korupcijos Lietuvoje nesumažėjo nė per nago juodymą. 2006-ųjų pabaigos duomenimis, korupcijos suvokimo indeksas – tik 4,8 proc. Būtent tokiu indeksu įvertinti praėjusieji, 2006-ieji, metai. Jeigu Lietuva būtų nekorumpuota, jos indeksas beveik siektų skaičių 10, kaip Islandijoje ar Danijoje. O jeigu būtų labai korumpuota – mūsų indeksu taptų skaičius 2,5 (taip įvertinta, sakykim, Rusija). Tačiau apmaudžiausia, kad indeksu, reiškiančiu, jog valstybė nesugeba, nepajėgia pažaboti korupcijos, Lietuva „pagerbiama“ jau nebe pirmą sykį. Nuo pat 2001-ųjų Lietuva niekaip neįveikia 5-erių balų barjero. Liaudies išmintis byloja, kad pavydas – blogas patarėjas. Bet Lietuvai yra ko pavydėti net savo artimiausiems kaimynams. Sakykim, Estijos korupcijos suvokimo balas – 6,7 proc. Nors Latvijos indeksas labai panašus į lietuviškąjį, bet Latvija per pastaruosius kelerius metus padarė akivaizdžią pažangą – kopia į viršų. O mes trypčiojame tame pačiame korupcijos liūne.
Nepalankios tarptautinio eksperto pastabos
Kodėl kova su korupcija mūsų šalyje patiria fiasko jau keletą metų iš eilės? Paklausykime, ką sako tarptautinis ekspertas Goranas Klemenčičius. Jis – Europos Tarybos Teisės reikalų direktorato, Nusikalstamumo problemų departamento ekspertas, Slovėnijos Korupcijos prevencijos biuro prie Vyriausybės sekretorius. Ekspertas atliko nacionalinių teisės aktų, kovos su korupcija priemonių, viešai priimamų ataskaitų bei informacijos, gautos lankantis Lietuvoje metu, apžvalgą. Tarptautinio eksperto 2006-aisiais parengtoje ataskaitoje teigiama, kad Lietuvoje antikorupcinė teisinė ir institucinė bazė, ypač lyginant su daugeliu kitų buvusių socialistinių šalių, – nėra bloga. Tačiau ataskaitoje pažymima, jog korupcija Lietuvoje neabejotinai „išlieka rimta problema“. Ypač susirūpinimą kelia nuo 2004-ųjų mūsų šalyje pastebimai silpnėjanti kova su korupcija. Tarp paminėtų sričių, kurioms reikėtų skirti ypatingą dėmesį, nurodoma: nėra aukšto lygio tarnautojų elgesio kodekso, prevencinių priemonių įgyvendinimas nėra visapusiškas, trūksta aiškių nuostatų ir reikalavimų valstybės tarnautojams dėl pranešimo apie pastebėtą korupcijos atvejį, egzistuoja spragos politinių partijų ir rinkimų kampanijų finansavimo reguliavime, nepakankami atrankos kriterijai taikomi viešųjų pirkimų komitetų nariams, nerimą kelia drausminių teisminių procesų sistemos uždarumas ir neskaidrumas. Pasak eksperto G. Klemenčičiaus, mūsų baudžiamąjame kodekse net nėra konkretaus kyšio apibrėžimo, neaiškus piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi apibrėžimas, konkrečiai neįvardinta, kas ir kodėl laikomas tarpininku kyšininkavimo veikoje, ribotas kyšininkavimo nuostatų taikymas užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų pareigūnams, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi dažnusyk apibrėžiamas kaip nusižengimas, o ne nusikaltimas, nėra įstatymų, kuriais remiantis būtų baudžiami neteisėtai praturtėję asmenys, kai kuriems korupciniams pažeidimams taikomos per švelnios sankcijos, per lengvai taikoma senatis finansiniams nusikaltimams, ribotos teisinės galimybės skatinti žmones, pranešančius apie korupciją (prisiminkime, koks likimas ištiko Dalią Budrevičienę, išdrįsusią viešai prabilti apie vokeliuose gaunamą atlygį)…
Nėra politinės valios
Priežasčių, kodėl korupcija dar gaji Lietuvoje, tikrai apstu. Visų neišvardinsi. Buvęs STT vadovas Valentinas Junokas mano, kad čia svarbiausia – politinė valia. Nebus auksčiausių politinių veikėjų noro įveikti korupciją, nebus ir rezultatų. Priešingu atveju – tai Don Kichoto kova su vėjo malūnais. Būtini tokie įstatymai, kurie neleistų prasižengusiems politikams ir valdininkams išvengti atsakomybės, pasinaudoti spragomis mūsų įstatymuose. Įstatymai privalo būti tokie: kuo aukštesnes pareigas užimi, tuo didesnė tavo politinė, administracinė ir moralinė atsakomybė. Įstatymus pažeidusiems pareigūnams turėtų būti neleidžiama bent jau keletą metų dirbti valstybinėse įstaigose. Kaip, sakykim, JAV. V. Junokas prisiminė skandalingą atvejį, kai vienas politikas Seime pareiškė, esą valdininkas, nesinaudojantis įstatymo spragomis, yra kvailas pareigūnas. Liūdniausia, kad taip viešai pareiškusiam politikui nė plaukas nuo galvos nenukrito. Buvęs STT vadovas Juozas Gaudutis mano, kad korupcijos pergudrauti Lietuvai nepavyksta dar ir dėl to, kad mūsų šalyje – per daug operatyvinę veiklą vykdančių institucijų. Lietuva – nedidelė, nė keturių milijonų gyventojų neturinti šalis. Tačiau ji turi net šešias operatyvines tarnybas, kurios visos … kovoja su korupcija. Tokia operatyvinių tarnybų gausa, pasak advokato J. Gaudučio, sukelia nereikalingos sumaišties. Visos tarnybos konkuruoja tarpusavyje, informacija išskaidyta, kairė nežino, ką dar dešinė. Užuot visas jėgas sukoncentravę į vieną kumštį, mes jas išskaidome. Išbarstome ne tik jėgas, bet ir lėšas. Užuot rūpinęsi įstaigos reikalais, rūpinamės savo įvaizdžiu laikraščių puslapiuose, televizijos laidose. Užuot elgęsi drąsiai ir principingai, bebežiūrime, iš kur vėjas pučia.
„Kalbos apie mažėjančią korupciją – tik akių dūmimas“
Kovo 11-osios signataras Romualdas Ozolas taip pat pastebėjo, kad kova su korupcija tik didėja. Pasak buvusio parlamentaro, „visos kalbos apie mažėjančią korupciją tėra akių dūmimas“. „Jau sukurti ne tik efektingi pareigūnų papirkinėjimo būdai, perimant valstybines institucijas savo žinion, bet jau kuriami dar ir tų papirkinėjimo būdų valdymo kanalai. Taigi turime naują etapą, kuris labai pavojingas“, – kalbėjo Kovo 11-osios Akto signataras. Ko šiandien labiausiai trūksta STT? Ogi politinės valios, asmeninio pasiryžimo. Akivaizdu, kad STT turi kur kas daugiau „kompromatų“, nei šiandien panaudoja. Tai, ką dabar daro STT, tik smulkutis kapiliarų masažas. Gal tokiais masažais ir pristabdomas arterijų kalkėjimas. Tačiau pagrindinės arterijos ir toliau lieka be kontrolės ir priežiūros. Pasak R. Ozolo, kompetencijos ir patirties kovai su korupcija mums visiems užtenka. Trūksta tik asmeninio pasiryžimo. STT vadovas privalo eiti prieš visus, jeigu yra tokia būtinybė. STT vadovui pirmiausia turi rūpėti tiesa, o ne jo asmeninis gerbūvis ir ramybė. Bijantis prarasti postą, solidų atlyginimą, įspūdingą pensiją STT vadovas – niekam tikęs.
Lietuvai trūksta drąsių žurnalistų
Paklaustas, ar įmanomas proveržis kovoje su korupcija, Kovo 11-osios akto signataras atsakė optimistiškai. Taip, įmanomas. Lietuva pajėgi kovoti net su europinio masto korupcijos reiškiniais. Tačiau be politinės valios čia neišsiversime. Ir pirmieji politinę valią turi parodyti žurnalistai. Jie privalo žengti pirmąjį žingsnį. Pradžių pradžia – tai atviras žurnalistų kalbėjimas apie skaudulius. Nebijant prarasti darbą, grasinimų, nebijant gauti kulkos į kaktą. Tik sakant tiesą galima ką nors pakeisti. Lietuviškoji žiniasklaida atlieka milžinišką vaidmenį, gindama tiesą, padorumą, demokratiją. Ir tuo pačiu žurnalistai įsipainioja į abejotinos reputacijos sandorius su verslininkais, politikais. Ir vis dėlto Lietuvai trūksta drąsių žurnalistų. Lietuva neturi tokių žurnalistų kaip Ana Politkovskaja. Tokia filosofo R. Ozolo nuomonė.
