Paskutinioji per LRT televiziją rodyta laida “Tarp Rytų ir Vakarų” – išskirtinai įdomi ir prasminga. Rimgaudo Geleževičiaus solidžiai vadovautoje diskusijų laidoje ginčytasi, ar lietuviškosios masinės informacijos priemonės gali elgtis būtent taip, kaip pasielgė parlamentaro Sauliaus Stomos atveju.
Beveik valandą televizijoje svarstyta, ar Lietuvos žurnalistai turi moralinę ir juridinę teisę slapta įrašinėti privačius mūsų politikų pokalbius. Samprotauta ir apie tai, kokių interesų vedini žurnalistai slapta filmavo privatų dviprasmiškų užuominų kupiną Seimo nario S.Stomos pokalbį su žaliaake gražuole Rūta vienoje iš Vilniaus kavinių.
Minėtoji LRT laida naudinga dėl kelių priežasčių. Pirma, joje dalyvavo tikrai žiniasklaidos reikaluose nusimanantys pašnekovai. Omenyje turiu Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko pavaduotoją, buvusią ilgametę Žurnalistikos instituto dėstytoją, vadovę Audronę Nugaraitę, balsas.lt vyriausiąjį redaktorių Arūną Brazauską bei delfi.lt apžvalgininką Vladimirą Laučių.
Antra, laidos “Tarp Rytų ir Vakarų” svečiai neapsiribojo vien su parlamentaru S.Stoma susijusiu skandalu. Apie šiandieninės lietuviškosios žiniasklaidos privalumus bei trūkumus kalbėta “platesniame kontekste”. Į Lietuvos žiniasklaidos šiokiadienius bandyta pažvelgti iš visų pusių. Vertinta ir sudėtinga ekonominė padėtis, ir ne visuomet padorūs žiūrovų bei skaitytojų troškimai, ir šlubuojanti teisinė sistema, ir keistos, dviprasmiškos valdžios nuostatos.
Tačiau komentarą norėtųsi pradėti ne nuo to, kas gražu ir pagirtina. Pirmiausiai norėčiau pasidalinti nuomone, ko dažnai pasigendu šiandieninėse diskusijose apie lietuviškosios žiniasklaidos misiją, pareigas bei teises. Į akis labiausiai krenta aplinkybė, jog į minėto pobūdžio laidas tyčia ar netyčia, sąmoningai ar nesąmoningai kviečiami išskirtinai tie ekspertai, kurie neturi savo nuosavų žiniasklaidos priemonių. Kitaip tariant, žiniasklaidos trūkumus lietuviškoje viešojoje erdvėje dažnusyk narplioja tik tie, kurie nėra buvę arba trumpai tėra buvę tikraisiais žiniasklaidos priemonių savininkais. Išskirtinis tokių diskutuotojų bruožas – jiems asmeniškai niekada nėra tekę tuo pačiu metu pergyventi ir dėl leidinio turinio kokybės, ir dėl leidinio finansų, ir dėl aukštų moralės kriterijų. O tai reiškia, kad tokie pašnekovai savo kailiu nepatyrė, kaip nūnai keblu, o kartais net velniškai sunku išsilaikyti pačiais margiausiais leidiniais perpildytoje mažytėje lietuviškoje rinkoje.
Tiesa, negalėčiau tvirtinti, jog minėtų laidų dalyviai į žiniasklaidos skaudulius nepajėgia pažvelgti “giliai iš vidaus”. Ir vis dėlto kai kurių akcentų trūksta. Teorija ir praktika – ganėtinai skirtingos sąvokos. Čia galėčiau papriekaištauti taip pat ir Vidmanto Valiušaičio laidoms, transliuojamoms per “Žinių radiją”. Šiandien visi, kas tik netingi, linkę koneveikti Lietuvos žurnalistus, esą jie ir “šiokie, ir tokie”. Žurnalistų koneveikimas tapo vos ne gerų manierų pavyzdžiu. Suprask, padorioje kompanijoje tiesiog būtina pabarti “visuomenės, tautos reikalais nesirūpinančius žurnaliūgas”.
Tokiems “išminčiams” visuomet knieti atkirsti: jei nepatinka šiandieniniai laikraščiai ir internetiniai portalai, televizijos ar radijo laidos, pats įkurk padorų, sąžiningą, verslo ir politikų užgaidoms nepaklūstantį, vien visuomenės interesais gyvenantį įtakingą leidinį. Štai tada pradėsi geriau suvokti, “su kuo valgoma druska”. Arba tiesiog po kelerių mėnesių gėdingai bankrutuosi.
Sutinku, nesiginčiju: lietuviškoji žiniasklaida – nebe trūkumų. Tačiau kodėl beveik niekas neklausia, o gal dabartinėmis sąlygomis lietuviškoji žiniasklaida ir negali būti gražesnė, padoresnė, solidesnė? Gal, užuot priekaištavus už neva visuomet tendencingai parenkamus faktus, visuomenė žurnalistams turėtų dėkoti? Taip, taip, neapsirikote – gal žurnalistams reikėtų paspausti dešinę. Bent už tai, kad šie net ir dabartinėmis sąlygomis, prispausti įvairiausių mokesčių bei teisinių suvaržymų, sugeba išsilaikyti finansiškai, išsaugoti minimalius padorumo, sąžiningumo kriterijus ir dar atlikti vieną kitą žurnalistinį tyrimą?
Savo internetiniame bloge LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius neseniai užsiminė, jog paskutiniosios Lietuvos valdžios žurnalistinio darbo jau nebetraktuoja net kaip kūrybinės veiklos. Rašydama įstatymus valdžia taip juos supainiojo, sujaukė, jog žurnalistiką prilygino degtindarių ar dešrų gamintojų verslui. Mūsų valdžia nusprendė, esą žurnalistai viso labo tėra amatininkai. Beje, nemėgstami, ujami amatininkai, nes būtent šios rūšies amatininkai mūsų parlamentarų apkrauti neproporcingai dideliais mokesčiais. O paskui, nutaisę naivią miną, stebimės, kodėl vis dažnesni “žiniasklaidos parsidavimo ar korupcijos atvejai”. Tarsi nežinotume tikrojo atsakymo.
Ypač įsiminė vieši Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Arvydo Anušausko perpsėjimai, jog kai kurioms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms įtaką galbūt daro užsienio valstybės. Manau, tokių įtakų tikrai esama. Tačiau ši problema egzistuoja dar ir dėl to, kad Lietuvos valstybė, įskaitant ir Seimo NSGK, nesirūpina savos lietuviškos žiniasklaidos išgyvenimo sąlygomis. Beje, šis priekaištas Lietuvos valdžiai – dar net per daug švelnus. Iš tikrųjų reikėtų sakyti, jog Lietuvos valdžia, leidėjus apkraudama didžiausiais visoje Europoje mokesčiais, sąmoningai juos stumia į svetimųjų įtakų verpetą.
Nenoriu leistis į plačius finansinius skaičiavimus, nes konkrečiais skaičiais perkrauti tekstai dažnai kelia nuobodulį. Šia proga galėčiau prisiminti LŽS vadovo D.Radzevičiaus viešai pareikštą nuomonę, jog kirpėjai nūnai į Lietuvos biudžetą privalo atseikėti mokesčių ženkliai mažiau nei leidėjai ir žurnalistai. Šis palyginimas – iškalbingas. Juk gilaus, įtaigiai surašyto žurnalistinio tyrimo parengimas – kur kas sudėtingesnis ir svarbesnis užsiėmimas nei profesionalus aikštingos, priekabios moters apkirpimas. Tik visiškam beraščiam gali atrodyti, jog žurnalistinis tyrimas – vieni niekai. Tačiau konservatorių – krikščionių demokratų lyderio Andriaus Kubiliaus sukonstruota mokesčių sistema akivaizdžiai byloja, jog kirpėjos darbas Lietuvoje šiandien labiau gerbtinas, toleruotinas ir remtinas nei žurnalistiniai tyrimai.
Žodžiu, stebėdamas minėtą R.Geleževičiaus laidą mintyse svarsčiau, kodėl pasiginčyti tą pirmadienį nebuvo pakviesta, pavyzdžiui, kadaise “Vilniaus balsą” ir “Dienovidį” leidusi žurnalistė, publicistė Aldona Žemaitytė. Man būtų labai įdomu išgirsti, kodėl šiuos visuomeninio ir kultūrinio pobūdžio leidinius jai vis dėlto teko uždaryti. Kadaise su A.Žemaityte plušėjau “Literatūroje ir mene”, be to, trumpai dirbau ir jos vadovaujamuose “Vilniaus balse” bei “Dienovidyje”. Tikriausiai nepasirodysiu labai įžūlus, jei nurodysiu savąją versiją, kodėl bankrutavo ir “Vilniaus balsas”, ir “Dienovidis”. Visuomeninio, kultūrinio, pažintinio pobūdžio leidiniams, neieškantiems sensacijų ir nesivaikantiems pramogų, – išsilaikyti ypatingai sunku. Be solidžios, rimtos finansinės valstybės paramos išgyventi tiesiog neįmanoma. Skaitytojų rinka Lietuvoje – maža. Konkurencija – milžiniška. Privačių mecenatų ir rėmėjų – ant pirštų suskaičiuosi. Dauguma potencialių skaitytojų tik dedasi dvasingumo išsiilgę. Garsiai reikalaudami grožio ir gėrio jie slapta orientuojasi į blevyzgoti nevengiančią spaudą.
Klausydamasis pirmadieninės R.Geleževičiaus laidos svarsčiau, kodėl į laidą nebuvo pakviestas, sakykim, krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio “XXI amžius” savininkas, redaktorius Edvardas Šiugžda. Nepaisydamas net prieš trejetą metų premjero A.Kubiliaus Vyriausybės suduotų smūgių “žemiau juostos”, laikraštis vis dar pasiekia savąjį skaitytoją. Minėtoje R.Geleževičiaus laidoje “XXI amžiaus” savininkas būtų galėjęs konkrečiau papasakoti, su kokiomis “Augijo arklidėmis” tenka susidurti pigių sensacijų ir pramogų nesivaikančiam leidiniui. Jis savo kailiu patyrė, “kokių titaniškų pastangų reikalauja laikraščio leidyba”. Tiksliau tariant, jis realiai, praktiškai, o ne teoriškai, žino, ką reiškia “vienu metu sukti galvą ir dėl leidinio biudžeto, ir dėl leidinio įdomumo, ir dėl kalbos taisyklingumo”.
Minėtai R.Geleževičiaus laidai šių akcentų kaip tik trūko. Mielieji kritikai, pateikite konkretų receptą, kaip derėtų išgyventi aukščiausiais moralės ir garbingumo kriterijais besivadovaujančiai spaudai konkrečiomis lietuviškomis sąlygomis, ir dauguma leidėjų, manau, būtinai pasinaudos racionaliais patarimais. Bet tokio recepto nuolat žiniasklaidai priekaištaujantys politikai, teisininkai, skaitytojai nepateikia. Kai kurie į laidą tądien skambinusieji kritikai, matyt, vis dar naiviai mano, kad Lietuvos žiniasklaida išlaikoma iš Lietuvos biudžeto kaip gūdžiais sovietiniais laikais buvo išlaikoma “Tiesa”, “Komjaunimo tiesa” ar “Komunistas”.
Atvirai kalbant, nuoširdžiai glumino ir kai kurių į laidą skambinusiųjų laidos žiūrovų primityvūs klausimai, kodėl begėdžiai žurnalistai, tik pamanyk, pasirinko vieno S.Stomos atvejį, neparengdami mažiausiai dar 40-ies interviu su labai panašiai besielgiančiais politikais. Žinoma, aplinkybė, jog į žurnalistinės provokacijos žabangas meilės tema pakliuvo vienui vienas S.Stoma, – įtartina. Galbūt vienintelis šios provokacijos tikslas – sukompromituoti minėtą politiką prieš būsimus Seimo rinkimus ir tuo pačiu padėti kitam politikui, ketinančiam balotiruotis toje pačioje Kauno miesto ar Kauno rajono apygardoje? O gal čia – kerštas už kai kurias principingai S.Stomos atliktas pilietines, visuomenines akcijas, principingus savaitinius komentarus, pasitraukimą iš Tautos prisikėlimo partijos gretų? Įtartina ir tai, kad tuoj po šio skandalo viešojoje erdvėje pasigirdo svarstymų, jog į žurnalistines žaliaakės merginos pinkles pateko ir daugiau parlamentarų, bet televizijos “į viešumą paleido tik S.Stomos atvejį”.
Jei tai – tiesa, vadinasi, provokuojantis žurnalistinis tyrimas labiau panašus į sumaniai surengtą politinę konkurentų provokaciją? Tačiau būtent 40-ies žurnalistinių tyrimų ištroškę Lietuvos piliečiai kažkodėl nenori suvokti, jog 40-imties slaptų pokalbių su Seimo nariais parengimas prodiuserių kompanijoms keturiasdešimčia kartų brangiau ir kaštuotų. Sakykim, už tą slapta nufilmuotą interviu su parlamentaru S.Stoma žaliaakei gražuolei suderėta mokėti vieno tūkstančio litų honorarą. Jei žaliaakei Rūtai tektų slapta derėtis su 40-čia seimūnų, vadinasi, jos uždarbis užaugtų iki 40-ies tūkstančių litų. Iš kur, mielieji, paimti tuos tūkstančius? Galų gale jei pasiruošimas slapto pobūdžio pokalbiui su S.Stoma ir pokalbio įgyvendinimas surijo mažiausiai keletą darbo valandų, tai pasiruošimai pokalbiams su keturiasdešimčia parlamentarų ir tų pokalbių įrašymas būtų atėmę 40-imt kartų daugiau laiko ir jėgų. Nejaugi sunku suvokti, kad tokio dydžio tyrimą atlikti gali sau leist tik itin finansiškai galinga televizija ar laikraštis?
Be to, labai abejotina, ar 40-imt pagal tą pačią “meilės temą” parengtų interviu žiniasklaidos priemonėms atsipirktų. Vienas interviu – greičiausiai pelningas. Trys interviu – galbūt pelningi. Bet 40-imt pasakojimų, kaip parlamentarai renkasi sau padėjėjus ir patarėjus, – greičiausiai būtų nuostolingi. Neatsirastų užtektinai žiūrovų, kurie būtų linkę peržiūrėti visus 40-imt interviu.
Rašau šiuos žodžius ir svarstau, nejaugi mūsų visuomenė nepajėgi suvokti net, regis, akivaizdžiausių, elementariausių žurnalistinių subtilybių: “tikras žurnalistinis tyrimas – labai brangus malonumas”.
Beje, Lietuva – tai ta šalis, kurioje sudarytos itin nepalankios sąlygos rimtiems žurnalistiniams tyrimams. Atkreipkite dėmesį, kokiems žurnalistiniams projektams mūsų valstybė, įskaitant ministerijas, skiria lėšų. Ogi tik tiems projektams, kurių pagalba būtų galima “pasidžiaugti sėkmingai nuveiktais darbais”. Bet ar matėte bent vieną lietuvišką valstybinę įstaigą, kuri būtų įkūrusi solidžią piniginę premiją tiems žurnalistams, kurie atskleidė trūkumus ir negeroves? Tokio atvejo bent jau šių eilučių autorius negirdėjo.
Demokratinė, spaudos laisvę gerbianti valstybė turėtų eiti būtent sudėtingesniu, principingesniu keliu. Štai iš Karo akademijos dėl nežinomų priežasčių pabėgo ar dezertyravo keletas kariūnų. Koks pirmasis turėtų būti KAM ministrės Rasos Juknevičienės žingsnis? Atvirumas. Pabandykime fantazuoti: Lietuvos karinių struktūrų vadovė viešai pareiškia įsteigianti 10-ies tūkstančių litų premiją tiems žurnalistams, kurie padės išaiškinti tikrąsias šio skandalo priežastis. Tai būtų realus, konkretus KAM ministrės indėlis ginant viešąjį interesą, spaudos laisvę ir stiprinant lietuviškus žurnalistinius tyrimus.
Bandykime įsivaizduoti, jog panašiai pasielgia ir Generalinis prokuroras, ir Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, ir Seimo NSGK vadovas, įkurdami specialius premijų fondus žurnalistams, nebijantiems ieškoti korumpuotų teisėjų, aplaidžiai pareigas atliekančių prokurorų ar svetimoms užsienio šalių žvalgyboms parsidavusių valdininkų. Būtų labai prasminga ir sveikintina. Tačiau tokią situaciją Lietuvoje sunku įsivaizduoti.
Kur kas paprasčiau įsivaizduoti priešingą variantą, kai sudėtingus klausimus narpliojantiems žiniasklaidos atstovams trukdoma ir kenkiama. Akivaizdu, kad Lietuvos valstybinės institucijos šiandien ne tiek skatina žurnalistus griebtis visuomeninį interesą turinčių žurnalistinių tyrimų, kiek juos kryptingai, demonstratyviai, įžūliai persekioja. Vis daugiau demokratinių pasaulio šalių atsisako įstatymo, pagal kurį būtų galima žurnalistus persekioti už paskelbtą žodį baudžiamąja tvarka. Kitaip tariant, net ir akivaizdžiai meluojančio žurnalisto demokratinėse valstybėse stengiamasi “neprilyginti kriminaliniams nusikaltėliams”. Lietuva tokio įstatymo atsisakyti neketina.
Ne tik neketina atsisakyti, bet ir inytensyviai ieško naujų, subtilių žurnalistų persekiojimo būdų. Galvoje turiu kad ir Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo teisėją Valerijų Paškevičių, kuris sukūrė labai pavojingą precedentą. Šių eilučių autorių baudžiamąja tvarka jis nubaudė ne už tai, kas buvo konkrečiai parašyta, o už tai, ką “galėjo pamanyti statistinis Lietuvos skaitytojas”.
Todėl ir klausiu, kokį rimtą žurnalistinį tyrimą galima atlikti šiandien Lietuvoje, jei esi baudžiamas net ne už konkretų ištartą ar parašytą žodį, o už tai, ką gali pamanyti konkrečiai neįvardinti anoniminiai skaitytojai. Todėl ir sakau, kad Lietuva – šalis, kurioje sudarytos itin nepalankios sąlygos rimtiems žurnalistiniams tyrimams atlikti. Liūdniausia, kad vis dar neprabylama apie tikrąsias priežastis, kodėl Lietuvoje tiek maža rimtų žurnalistinių tyrimų. Dažniausiai pasitenkinama viešomis diskusijomis, kad dėl apvergtinos padėties labiausiai kalti … patys leidėjai, patys žurnalistai.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2011.11.10
