Mes vis dažniau analizuojame savąją informacinę erdvę, bandydami išsiaiškinti, kokie leidiniai yra Lietuvos pusėje, o kurie – slapta, pusiau slapta arba net visiškai atvirai palaiko agresyviosios Rusijos interesus. Ši tema – svarbi. Budrumo prarasti nevalia net tuomet, kai padangėje nematyti nė mažiausio juodo debesėlio.
Keista tik tai, kodėl informacinių karų specialistai tokių analizių nerašė žymiai anksčiau. Sakykim, prieš dešimt metų. Nes Lietuvos priešų interesus ginančios žiniasklaidos Lietuvoje būta visais laikais. Nuo pat 1990-ųjų Kovo – 11-osios Akto paskelbimo. Tokių leidinių esama ir dabar, tokių leidinių bus ir po šimto metų.
Reikia džiaugtis, jog supratome: informaciniai karai – reikalas rimtas; nuo jų taip pat priklauso, ar išliksime. Džiugu, kad jau keletą metų iš eilės ataskaitą apie mums nedraugiškus leidinius skelbia ir pagrindinė Lietuvos slaptoji tarnyba. Be oficialios valstybinių institucijų pozicijos šiuo subtiliu klausimu išsiversti neįmanoma. VSD brėžiami apmatai su konkrečiais leidinių pavadinimais bei konkrečiomis Kremlių įsimylėjusiųjų pavardėmis reikalingi. Iš abstrakčių pareiškimų nebūtų jokios naudos.
Tačiau pastebiu nieko gero nežadančią tendenciją: mes dažniausiai įsikimbame į atlapus tik tiems, kurie dirba atviromis kortomis. Vaizdžiai tariant, pastebime tik tuos, kurie dirba primityviai ir todėl yra mažiausiai pavojingi. Žinoma, primityviai amerikiečius keikiančių ir primityviai Vladimirą Putiną teisinančių taip pat negalima užmiršti: privalu žinoti, kokias „versijas“ jie mums bruka, kokius argumentus naudoja…
Ir vis dėlto svarbiausias mūsų tikslas – pažinti tuos, kurie subtiliai, išradingai, įtikinamai jaukia mūsų mintis. Juk puikiai užsimaskavusieji dažniausiai pažeria į „tiesą“ panašių abejonių ne primityviuose, neseniai susikūrusiuose leidinukuose, o įtakinguose lietuviškuose leidiniuose, kurių neįtarsi turint simpatijų Rusijos prezidentui.
Argi gali būti įdomu, ką rašo „specialistai“ ar „šūkaliotojai“? Atsiverti pirmąjį tokių leidinių puslapį, perskaitai pirmąsias po ranka pasitaikiusio teksto eilutes, ir pakraipa – akivaizdi. Kremliaus propagandistų brukte brukama potekstė akivaizdi: Rusija labai norėtų, kad Baltijos valstybėse dislokuotus amerikiečių karius pakeistų jos kariai.
Bet tokia Rusijos propaganda ir tiesmukiška, ir primityvi, ir banali. Šių eilučių autoriui kur kas įdomiau būtų išgirsti išsamią analizę, kaip Lietuvos informacinių ir propagandinių karų žinovai vertina žymiai subtilesnius pareiškimus.
Štai – tik vienas pavyzdys. lrytas.lt portale rugpjūčio 4-ąją paskelbtas išsamus Indrės Vainalavičiūtės interviu su Lietuvoje reziduojančiu Armėnijos ambasadoriumi Ara Aivazianu. Nieko smerktino, kad „Lietuvos ryto“ žurnalistė kalbina šios šalies ambasadorių. Tokiais atvejais svarbiausia, kokie klausimai pateikiami.
Deja, lrytas.lt aštrių klausimų Armėnijos ambasadoriui nepateikė net tada, kai jų išvengti buvo neįmanoma. Viena medalio pusė – kai Armėnijos ambasadorius kviečia pasisvečiuoti Armėnijoje. Ir visai kas kita, kai oficialus Armėnijos diplomatas pakvietė lietuvius aplankyti Kalnų Karabachą, nors Kalnų Karabachas – Azerbaidžano teritorija.
Nenorintys žinoti niekaip nesuvoks situacijos pavojingumo. O nežinantiems, bet norintiems žinoti priminsime: 1990-aisiais, kai byrėjo Sovietų Sąjunga, Kalnų Karabachas priklausė Azerbaidžanui, todėl Azerbaidžanui šiandien turėtų ir priklausyti. Bet šias žemes, padedama Rusijos ginkluotųjų pajėgų, Armėnija sugebėjo iš Azerbaidžano atplėšti jėga. Užėmė Kalnų Karabachą praliedama daug kraujo, omenyje turint ir civilių azerbaidžaniečių aukas, pavyzdžiui, Chodžaly mieste 1992-aisiais. Dėl Armėnijos – Rusijos agresijos Azerbaidžanas neteko 20 proc. savo žemių ir turi maždaug milijoną pabėgėlių, iki šiol negalinčių grįžti į savo gimtuosius namus. Milijonas pabėgėlių maždaug 10 milijonų turinčiai valstybei – sunki našta.
Beje, nė viena civilizuota, demokratinė Vakarų pasaulio valstybė nepripažįsta Kalnų Karabacho okupacijos. Kalnų Karabacho atplėšimas nuo Azerbaidžano – tai tas pat, kaip iš Moldovos atimti Padniestrę, iš Gruzijos – Abchaziją, iš Ukrainos – Krymą, iš Lietuvos – Vilniaus kraštą, iš Latvijos – Latgalą, iš Estijos – Narvą.
Azerbaidžanas šių metų vasarą laimėjo itin svarbią bylą Europos žmogaus teisių teisme Strasbūre. Europos žmogaus teisių teismo Didieji rūmai, paskelbdami nuosprendį byloje „Čiragovas ir kiti prieš Armėniją“, pabrėžė, jog būtent Armėnija atsakinga už neteisėtą Azerbaidžano okupaciją ir karinį buvimą okupuotose Azerbaidžano žemėse.
Tad nuolanki reakcija į Lietuvoje reziduojančio Armėnijos ambasadoriaus pakvietimą svečiuotis būtent Kalnų Karabache negali nestebinti. Prisimenate, kaip į Rusijos ambasadoriaus kvietimą aplankyti Krymą reagavo Vilniaus meras Remigijus Šimašius? Jis labai taikliai pastebėjo: Krymą aplankys tuomet, kai svečiuotis pakvies oficialusis Kijevas. Panašiai privalome reaguoti ir į Armėnijos ambasadoriaus raginimą aplankyti Kalnų Karabachą: kai pakvies oficialusis Baku, tada ir atvyksime.
Dabar gi elgiamės nenuosekliai: Ukrainos, Gruzijos ir Moldovos teritorinis vientisumas mums – šventas reikalas. O į Azerbaidžano teritorinį vientisumą – nusispjauti? Mums nė motais, kad Armėnijoje šiandien dislokuota gausi, puolamųjų ginklų į valias turinti Rusijos karinė bazė? Mums nusispjauti, kad šiandieninė Armėnija – Rusijos marionetė Vladimiro Putino rankose?
Armėnijos ambasadorius tvirtina, esą Armėnija ir Armėnijos okupuotas Kalnų Karabachas – saugi teritorija lietuvių turistams. Bet ar gali lietuviai saugiau jaustis ten, kur dislokuotos Rusijos karinės bazės?
Armėnijos ambasadorius teigia, kad Armėnija gali padėti lietuvių verslininkams susipažinti su Irano verslininkais. Gal ir teisybę sako. Bet Lietuva ir tiesiogiai gali ieškoti partnerių Irane. Be kita ko, Irane gyvena gausi azerbaidžaniečių bendruomenė, todėl lietuvių verslininkams galbūt vertingiau ieškoti azerbaidžanietiškų kontaktų?
Tad labai įdomu, kaip Armėnijos ambasadoriaus A.Aivaziano raginimą lietuvius drąsiai svečiuotis Kalnų Karabache vertina mūsų informacinių ir propagandinių karų specialistai? Ar šis iš pirmo žvilgsnio nekaltas raginimas neatneš diplomatinės žalos, girdi, Lietuva nėra principinga valstybė? Kokia Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pozicija?
Lietuva piktinasi, kai Prancūzijos, Italijos, Vokietijos parlamentarai susiruošia aplankyti Krymą, tuo pačiu sudarydami iliuziją, esą Krymas į Rusijos glėbį sugrįžo teisėtai.
Bet kai lietuviai kviečiami svečiuotis iš Azerbaidžano atimtose žemėse, – jokio lietuviško pasipiktinimo. Tyla.
Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2015.08.12; 06:19
