Lietuviški lietuviškų rinkimų ypatumai


Print

Su visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro VILMORUS direktoriumi Vladu GAIDŽIU kalbasi “XXI amžiaus” žurnalistas Gintaras VISOCKAS

Vladas Gaidys: „Lietuvoje nuo pat 2000-ųjų įsitvirtino dėsnis – protestuoti prieš visas didžiojoje politikoje jau pabuvusias partijas. Lietuvos žmonėms reikalinga nauja protesto partija. Būtent nesisteminė protesto partija. Prisiminkime: iš pradžių šią nišą užėmė Artūro Paulausko “Naujoji sąjunga”, vėliau – Viktoro Uspaskich Darbo partija. Per šiuos rinkimus reikėjo naujų protesto idėjų. Šią erdvę nesunkiai okupavo A. Valinskas su savo marga publika. Balsuodami už A. Valinską rinkėjai manė, jog jei negalima nieko pakeisti, tai gal galima bent jau skaniai pasijuokti. Rinkėjai mąstė, jog tradicinėms partijoms sukurs nemažų nemalonumų bei nepatogumų. Kai kam A. Valinskas buvo panašus į tikrą eruditą, nes jis žaidime “Milijonierius” žinodavo atsakymus į pačius painiausius klausimus.“

Gintaras Visockas

Man ne itin aiškios Dalios Grybauskaitės populiarumo priežastys. Ši politikė labai jau lengvai laimėjo šalies Prezidento rinkimus. Kas turėjo lemiamos įtakos šių rinkimų rezultatams? Daugmaž palankus žiniasklaidos vaidmuo? O gal padėjo rinkėjų nuostata bent jau šį kartą rinkti nenusibodusį politiką, apie kurio tariamus ar tikrus blogus darbus niekas nieko negirdėjęs, be to, kuris daugmaž sėkmingai ėjęs svarbias pareigas Europos Sąjungos struktūrose? Ar esama kitų priežasčių?

Dalios Grybauskaitės populiarumo fenomenas išties egzistuoja. Net tarptautiniu mastu. Visi pastebėjo, net užsienio ekspertai, jog Lietuvos padangėje D.Grybauskaitė švystelėjo kaip ryški kometa. Tokie atvejai nėra dažni demokratinėse Europos šalyse. Nerasčiau vienareikšmio atsakymo, kodėl taip atsitiko. Išskirčiau penketą parametrų, kurie, mano manymu, turėjo arba bent jau galėjo turėti įtakos.

Pirma, balotiruodamasi į Prezidento postą D.Grybauskaitė jau buvo užtektinai žinoma ir populiari. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad ji ėjo eurokomisararės finansams pareigas, o šios pareigos, esant ekonominei krizei, itin svarbios. O lietuvių nuomonė apie ES struktūras daugiau palanki, nei negatyvi. Gal dabar, atėjus ekonominiam sunkmečiui, lietuvių pasitikėjimas ES ir smuktelėjo, bet vis tiek išliko užtektinai aukštas. Dar visai neseniai Lietuva buvo viena iš labiausiai proeuropietiškų valstybių.

Antra, D.Grybauskaitė sudarė įvaizdį, kad ji yra nepriklausoma kandidatė, nesusijusi nė su vienu Lietuvos klanu. Klausimas, ar tai – tiesa, šiuo atveju man ne tiek svarbus. Svarbiausia, kad ji sugebėjo įtikinti rinkėjus, esą ji nėra įsivėlusi į tas intrigas, kurios pastaruosius ketverius metus drasko Lietuvą.

Trečia, ji daro valingo, kieto, nepalenkiamo, ryžtingo, nepaperkamo žmogaus įvaizdį. Rinkėjams atrodė, kad ji turi savo nuomonę ir ją gins bet kokiomis sąlygomis. Beje, vienos taisyklės, kaip tapti populiariu, – nėra. Iš pradžių Rusijoje buvo itin populiarus Borisas Jelcinas, vėliau – Vladimiras Putinas. O juk šie politikai – tai antipodai. Kaip ir, sakykim, Algirdas Brazauskas su Valdu Adamkumi. Jie simbolizuoja skirtingas pažiūras, bet, nepaisant šios aplinkybės, Lietuvoje buvo labai gerbiami ir mylimi daugumos rinkėjų.

Ketvirta, rinkėjams patiko, kai D.Grybauskaitė rinkiminės kampanijos metu pabrėždavo apie pragmatiškos užsienio politikos įgyvendinimo būtinumus. Penkta, jos kalba buvo lengvai suprantama rinkėjams. Atkreipkite dėmesį, kaip kalba D.Grybauskaitė. Trumpais, aiškiais, paprastais sakiniais, be jokių tarptautinių įmantrybių bei filosofinių samprotavimų “galėtų būti ir vienaip, ir antraip”.

Žinoma, Prezidento rinkimus laimėti padėjo ir konkurentų … blankumas. Tiksliau tariant, D.Grybauskaitė neturėjo ryškių oponentų.

Kokio būta fono neseniai praėjusiems prezidento rinkimams Lietuvoje? Tas fonas buvo palankus D.Grybauskaitei?

Ekonominės krizės metu rinkėjams labiausiai reikėjo griežto finansininko, ir ypač ne vietinio, o iš ES struktūrų. Aš neprisimenu, kad rinkiminės kampanijos metu D.Grybauskaitė būtų žadėjusi ekonominį gerbūvį. Atvirkščiai: ji visur ir visada sakė, kad padėtis sudėtinga ir gali dar pablogėti. Ji nešvaistė populistinių pažadų. Ji elgėsi antipopulistiškai. Ši bendravimo maniera ekonominio sunkmečio įbaugintiems žmonėms labiausiai ir patiko.

Ar Prezidento rinkimus laimėti D.Grybauskaitei padėjo žiniasklaida?

Nepasakyčiau, kad žiniasklaida būtų liaupsinusi kandidatę. Bet žiniasklaidos dėmesys D.Grybauskaitės asmeniui buvo akivaizdus. Įtampa “dalyvaus rinkimuose ar ne” sumaniai išlaikyta iki paskutinės minutės. O kai D.Grybauskaitė apsiprendė siekti Prezidento regalijų, žiniasklaida noriai kvietėsi ją į visas savo laidas. D.Grybauskaitė nepasitraukdavo iš TV ekranų. Patys žurnalistai bėgdavo pas ją. Kitaip tariant, ji žiniasklaidos nepapirkinėjo. Susidarė tokia situacija, kad ji gal net labiau buvo reikalinga žiniasklaidai, nei žiniasklaida – jai. Nes D.Grybauskaitės dalyvavimas laidose keldavo tų laidų reitingus. Televizijoms, radijams, laikraščiams buvo naudinga kalbinti kandidatę į prezidentus, nes po D.Grybauskaitės pasirodymų pakildavo tų leidinių reitingai, tiražai.

Kodėl rinkimuose į Seimą taip lengvai ir gana gausiai pateko Arūnas Valinskas su savo grupe? Koks statistinis Lietuvos pilietis balsavo už šį šoumeną? Neišsilavinęs, išsilavinęs, besidomintis ar nesidomintis politika?

Lietuvoje nuo pat 2000-ųjų įsitvirtino dėsnis – protestuoti prieš visas didžiojoje politikoje jau pabuvusias partijas. Lietuvos žmonėms reikalinga nauja protesto partija. Būtent nesisteminė protesto partija. Prisiminkime: iš pradžių šią nišą užėmė Artūro Paulausko “Naujoji sąjunga”, vėliau – Viktoro Uspaskich Darbo partija. Per šiuos rinkimus reikėjo naujų protesto idėjų. Šią erdvę nesunkiai okupavo A.Valinskas su savo marga publika. Balsuodami už A.Valinską rinkėjai siekė nubausti valdžios senbūvius socdemus ir konservatorius. Rinkėjai tikėjosi, jog A.Valinskas, kuris anksčiau įkąsdavo ir vieniems, ir kitiems, ir šį kartą imsis kandžiotojo – opozicionieriaus vaidmens. Be kita ko, rinkėjai jau seniai įsitikinę, jog Seimas daro viską ne taip, kaip reikėtų, ir visiškai nesilaiko duotų pažadų. Todėl balsuodami už A.Valinską rinkėjai manė, jog jei negalima nieko pakeisti, tai gal galima bent jau skaniai pasijuokti. Rinkėjai mąstė, jog tradicinėms partijoms sukurs nemažų nemalonumų bei nepatogumų. Nereikia pamiršti ir aplinkybės, kad kai kam A.Valinskas buvo panašus į tikrą eruditą, nes jis žaidime “Milijonierius” žinodavo atsakymus į pačius painiausius klausimus.

Padėtis ženkliai pasikeitė praėjusių metų gruodį, kai tapo aišku, jog Lietuva apimta ekonominės depresijos. Tada tapo nebejuokinga, o graudu. O ir A.Valinskas nepuolė kandžiotis. Tapęs Seimo nariu A.Valinskas netikėtai tapo tiesiog valdžios atstovu.

vilmorus_vg_2

Mano žiniomis, už A.Valinską balsavo vidutinio amžiaus, vidutinio išsilavinimo, vidutinių finansinių pajėgumų rinkėjai, gyvenantys vidutinio dydžio miestuose. Žodžiu, A.Valinską išrinko būtent ta visuomenės dalis, kuriai apibūdinti labiausiai tinka žodis “vidutinis”. Nei labai išsilavinę, nei labai kvaili, nei labai turtingi, nei skurdžiai, ne pensininkai, bet ir ne studentai, ne provincija, bet ir ne didmiesčiai.

Koks čia žiniasklaidos vaidmuo? Ar žiniasklaida buvo palanki šoumenui?

Dabar rinkiminės kampanijos nelabai apčiuopiamos. Ne itin susigaudysi, kada jos prasideda, kada – pasibaigia. Šiuo konkrečiu atveju atsakyčiau taip: A.Valinskas rinkimų metu buvo žiniasklaidai ne prašalietis, o būtent tos žiniasklaidos atstovas, jos dalis. Jis ir jo šalininkai vidutiniškai apie dešimt metų nepasitraukia iš TV ekranų. Todėl jiems buvo labai lengva prisistatyti rinkėjams. Rinkėjai juos įsidėmėję jau buvo itin seniai. Kalbėti apie kažkokį specialų žiniasklaidos projektą čia netinka, nes tokio projekto nebuvo. Be to, valinskininkai per žiniasklaidos priemones apie savo ekonomines vizijas nieko nepasakojo. Per žiniasklaidos priemones jie rinkėjams nepapasakojo nieko rimto. Jie tiesiog dar sykį pasirodė kaip populiarūs asmenys.

Gal galite paaiškinti, kodėl į Seimą nepateko Algimantas Matulevičius, buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, atstovavęs Pilietinės demokratijos partiją? Juk šis politikas buvo aktyvus VSD skandalo metu, tarsi ir labai principingas. Maža to – išleido knygą apie VSD užkulisius, apie jo veiklą Seime net buvo sukurtas dokumentinis filmas. Man, besidominčiam politika, atrodė, kad bent jau A.Matulevičius iš PDP į Seimą tikrai pateks.

Sutinku, kad tai, ką jis darė, kaip kovojo, priešinosi negerovėms, – pagirtina, įspūdinga, sveikintina. Kovotojo sąvybėmis jis pasižymėjo visąlaik, ne tik VSD skandalo dienomis. Rinkėjams patinka aštrūs politikai. Aštrumas – tai tokia sąvybė, kuri patraukli rinkiminių debatų metu. O kodėl šias sąvybes turėjęs A.Matulevičius nepateko į Seimą, man būtų sunku atsakyti. Šiuo klausimu “Vilmorus” nėra atlikusi specialių apklausų. Tad gal ir klystu, tačiau čia įžvelgiu labai paviršutinišką, neesminę priežastį. Šiam politikui galbūt nepasisekė tik todėl, kad jis per daug greitai kalba. Vienas pasako 10 žodžių, o A.Matulevičius greitakalbe išpyškina 30 žodžių. Ir statistinis rinkėjas nesuspėja įsiminti, suprasti. Tai, ką pasako A.Matulevičius, lieka nesuvirškinta. Žodžiu, čia forma ir turinys nesutampa.

Štai jo brolio Vytauto Matulevičiaus kalbėjimo maniera – kur kas geresnė. Jis kalba lėtai, dramatiškai, įtikinamai. Maždaug prieš 10 metų “Vilmorus” atliko apklausą, kuri taip ir liko niekur nepaskelbta, kur buvo prašoma išvardinti geriausius Lietuvos žurnalistus. Respondentams buvo leidžiama pasirinkti pavardę laisvai. Toje apklausoje V.Matulevičius be konkurencijos laimėjo pirmąją vietą. Jam pirmenybę suteikė net 22 proc. apklausos dalyvių. Antroje vietoje būta Rimvydo Valatkos. Jis surinko 11 proc.

Galėčiau pateikti dar vieną detalę. 20-ame amžiuje Amerikos prezidentais tapdavo būtent tie kandidatai, kurie būdavo bent šiek tiek aukštesni už savo konkurentus. Ši smulkmena – svarbi. Bet ar ji gali turėti lemiamos reikšmės, tikrai bijočiau tvirtinti. Ir vis dėlto tose šalyse, kur esama itin didelės politikų pasiūlos, kur itin daug partijų, net ir tokios smulkmenos gali turėti didelės reikšmės.

Kodėl niekaip į Seimą nepatenka Socialdemokratų sąjungos pirmininkas Arvydas Akstinavičius? Todėl, kad jį užgožia kur kas galingesnė Socialdemokratų partija, todėl, kad neturi milijonų, kuriuos galėtų investuoti į rinkiminę kampaniją, todėl, kad neturi žiniasklaidos paramos? Ar nelaimėjo rinkimų todėl, kad jo idėjos rinkėjams pasirodė neįdomios?

Nepamirškime, jog Lietuvoje – politikų perteklius. Taigi konkurencija yra nuožmi. Rinkimus laimėti gali tik labai ryškios idėjos ir labai ryškūs žmonės. Štai A.Akstinavičių kaip partijos atstovą prisimenu. O jau apie antrąjį jo vadovaujamos partijos asmenį nesu girdėjęs. Ta partija nėra gerai žinoma. Aš nežinau nei jos politinių, nei ekonominių nuostatų. Nežinau todėl, kad per mažai domiuosi politika, ar nežinau dėl to, kad ta partija labai jau neryški? Atsakymas būtų toks: rinkėjas visuomet teisus, rinkėjus kaltinti – bergždžias užsiėmimas.

Ar patektų į Seimą partijos vadovas A. Akstinavičius, jei turėtų milijoną litų ir jį investuotų į savo rinkiminę kampaniją?

Rinkimams pinigai labai reikalingi. Pinigai reikalingi ne tik žiniasklaidos reikmėms. Jie gyvybiškai reikalingi ir partinei infrastruktūrai išlaikyti. Jei visiškai nėra pinigų, tai išties labai sunku konkuruoti su parlamentinėmis partijomis, kurios gauna lėšų iš biudžeto. Bet pinigai – ne pakankama sąlyga. Kitas turėdamas ir dešimt milijonų prapils rinkiminę kampaniją, nes turi trūkumų. Sakykim, nėra iškalbus, išvaizdus, be charizmos. Kandidatas į valdžią be pinigų dar privalo turėti ir tokių sąvybių, kurios jam padėtų sudominti žiniasklaidą. Čia puikiausias Viktoro Uspaskich pavyzdys. Jį noriai kviesdavosi į laidas, nors žurnalistų ir jo pozicija dažnusyk skirdavosi. Bet vis tiek kviesdavosi V.Uspaskich, nes jis turėjo tų savybių, kurios pritraukia žiūrovų, skaitytojų dėmesį ir kelia laidų bei leidinių reitingus. Aš esu asmeniškai teiravęsis laidų vedėjų, kodėl jie mielai kviečiasi poną Viktorą. Žurnalistai man atvirai sakydavo, kad tokiu būdu jie pakelia savo laidų ar straipsnių populiarumą. Beje, statistika byloja, kad politikas tuo populiaresnis, kuo jo veidas dažniau šmėžuoja TV ekranuose.

Kaip ateityje klostysis konservatorių partijos populiarumas? Galų gale kodėl jie tapo lyderiais paskutiniųjų rinkimų metu? Rinkėjams buvo nusibodę socdemai? Konservatoriai metė į žiniasklaidą daug pinigų? Kas labiausiai gali pakenkti konservatorių populiarumui artimesnėje ir tolimesnėje perspektyvoje? Prasti ekonominiai rodikliai, žiniasklaidos nepalankumas ar rietenos Seime?

Viena vertus, prieš rinkimus jie buvo opozicijoje, todėl jiems buvo lengviau laimėti. Antra vertus, jie turi stabilią rinkėjų armiją, kurios jiems pavydi visos kitos partijos. Trečia priežastis, ir ta priežastis, mano supratimu, labai svarbi, – tai Dalios Grybauskaitės palankumas konservatoriams. Visąlaik D.Grybauskaitė tarsi netyčia demonstruodavo, jog jai priimtinos konservatorių idėjos, sprendimai, nuostatos. Ji dažnusyk kritikuodavo tuometinį socdemų premjerą Gediminą Kirkilą, o konservatorių – ne. Ir todėl atrodė, jog tarp D.Grybauskaitės ir A.Kubiliaus – daugiau panašumų, nei skirtumų. Net po tos dramatiškos mokesčių nakties gruodyje A.Valinsko populiarumo reitingai tragiškai krito žemyn, o premjero A.Kubiliaus – ne. Čia, be abejo, įtakos turėjo ir D.Grybauskaitės nuostatos, esą konservatoriai, nepaisant kai kurių klaidų, eina teisinga kryptimi. Nėra labai ryšku, kad D.Grybauskaitė palaikytų Tėvynės sąjungą, bet tas palaikymas – jaučiamas.

Štai nedidelis dešimties metų senumo įvykis. Prisiminkime istoriją su “Williams”. Tuometinis premjeras Rolandas Paksas nepasirašo sutarties su “Williams”, ir jis tampa labai populiariu politiku. Per vieną TV parodomas siužetas, kaip R.Paksas eina koridoriumi, kur kabo liberalų partijos plakatas. Šis sutapimas – atsitiktinis. R.Paksas su liberalais nekuria jokių koalicijų. Bet liberalų reitingai staiga šokteli aukštyn net keliais punktais.

Ar žiniasklaida padėjo konservatoriams laimėti rinkimus? O gal atvirkščiai – trukdė?

Kai kalbama apie žiniasklaidos vaidmenį visuomet tvirtinu, kad žurnalistai yra labai įtakingi, brėždami vektorius, apie ką visuomenei reikėtų mąstyti konkrečiu momentu. Būtent žiniasklaida visuomenei primeta nuostatas, apie ką būtina mąstyti. Pavyzdžiui, apie Uspaskichą ar Paksą. Bet bent jau lietuviškoji žiniasklaida per silpna, nurodinėdama, kaip visuomenei reikėtų vertinti tą ar kitą politiką. Juk kaip ir kiek kritikuotas V.Uspaskichas ar R.Paksas, o vis tiek jie šiandien sėdi Briuselyje. Kritikuoti irgi reikia mokėti. Žinoma, dar labai svarbu, kaip laikosi tas, kurį kritikuoja.

Kokią ateitį prognozuotumėte konservatoriams? Išsilaikys valdžioje ar ilgainiui susikompromituos?

Tėvynės sąjungos reitingai tiesiogiai priklauso nuo ekonominės padėties. Jei mūsų ekonomika stiprės, tai kils ir A.Kubiliaus bei jo šalininkų reitingai. Bet dar čia labai svarbus ir Prezidentės vaidmuo. Jei Daukanto aištės šeimininkė juos rems, konservatorių reitingai neturėtų labai smukti. Žodžiu, šiuo atveju labai svarbu, kaip Tėvynės sąjungai seksis bendradarbiauti su Prezidente.

Gintaro Visocko nuotraukoje: visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “VILMORUS” direktorius Vladas Gaidys.


Prisijunkite prie diskusijos