Lietuviškieji rinkiminiai akibrokštai

Val­dan­čio­sios par­ti­jos (kar­tu ir va­di­na­mo­sios opo­zi­ci­nės, nes jos irgi da­ly­vau­ja tei­sės ak­tų pri­ėmi­muo­se bei „pi­ni­gų da­ly­bo­se“), pa­si­sky­ru­sios sau ke­lias de­šim­tis mi­li­jo­nų li­tų, o ki­toms par­ti­joms ne­pa­skir­da­mos nė cen­to, su­var­žy­da­mos re­kla­mą te­le­vi­zi­jo­je, in­ter­ne­te, spau­do­je (pa­gal „įsta­ty­mus“ vi­sos par­ti­jos tu­ri mo­kė­ti vie­no­dą re­kla­mos mo­kes­tį) ir ap­si­me­tan­čios de­mo­kra­tinėmis, vėl bus at­ves­tos į val­džią, kad to­liau ap­krau­tų mo­kes­čiais (A. Ku­bi­lius tą jau pa­ža­dė­jo da­ry­ti po rin­ki­mų).

O pa­čios – kles­tė­tų, pa­si­da­li­nu­sios mi­li­jar­dais dis­po­nuo­jan­čias mi­nis­te­ri­jas. Vis­kas bus pa­da­ry­ta tų pa­čių „iš­ti­ki­mų­jų“ par­ti­jos my­lė­to­jų ran­ko­mis, taip už­krau­nant ant vi­sos Tau­tos pe­čių ne­są­mo­nin­go, net­gi plė­ši­kiš­ko, val­dy­mo vai­sius. Tad at­ski­rų par­ti­jų rin­kė­jai, bal­suo­jan­tys už tas pen­kias – še­šias par­ti­jas, jau ei­lę me­tų sė­din­čias Sei­me, bal­suo­ja už jų fi­nan­si­nę-po­li­ti­nę-te­ro­ris­ti­nę dik­ta­tū­rą – taip ga­li­ma įvar­din­ti „val­dy­mą“, kai sau pa­si­ski­ria­mos mi­nis­te­ri­jos bei vals­ty­bės lė­šos.

O tų par­ti­nių my­lė­to­jų tik­rai ne­daug – už kiek­vie­ną prie lo­vio at­ves­tą par­ti­ją bal­suo­ja tik 5–15 proc. at­ėju­sių­jų į rin­ki­mus, t. y. vos 2–5 proc. vi­sų bal­sa­vi­mo tei­sę tu­rin­čių rin­kė­jų. Ta­čiau jų pa­kan­ka, kad sa­vo va­lią pri­mes­tų vi­sai Tau­tai. Štai ko­kia val­do­mosios de­mo­kra­tijos ver­tė. O jei­gu dar įver­tin­tu­me su­klas­to­tų biu­le­te­nių skai­čių (tai da­ry­ti iš­mo­ko be­veik kiek­vie­na val­dan­čio­ji par­ti­ja – tą ži­no be­veik kiek­vie­nas są­ži­nin­ges­nis rin­ki­mų ste­bė­to­jas)!

Val­dan­či­ą­sias par­ti­jas val­džio­je iš­lai­ky­ti pa­de­da ir ki­ti spe­cia­liai su­kur­ti kliu­vi­niai rin­ki­mų sis­te­mo­je. Rin­kė­jui ap­si­spręs­ti bal­suo­ti už pri­im­ti­ną kan­di­da­tą („rei­tin­guo­jant“) yra la­bai sun­ku, nes tuo pa­čiu jis pri­va­lo bal­suo­ti ir už kan­di­da­to at­sto­vau­ja­mą par­ti­ją. (Pa­vyz­džiui, no­rė­da­mi ati­duo­ti sa­vo bal­są už Ry­tą Kup­čins­ką ar Nag­lį Pu­tei­kį, pri­va­lė­si­te bal­suo­ti ir už TS-LKD.)

Iš žmo­gaus at­ima­ma ga­li­my­bė pa­si­rink­ti, o tai la­bai pa­to­gu ta­ria­mo­sio­s de­mo­kra­tijos gy­nė­jams, jie su­in­te­re­suo­ti už­mas­kuo­ti vi­sas „dė­mes“ rin­ki­mų sis­te­mo­je. Jau vien tai, kad li­ku­sioms par­ti­joms už­draus­ta gau­ti bet ko­kių lė­šų (tik iki 40 li­tų), at­im­ta bet ko­kia ga­li­my­bė gau­ti pi­ni­gų iš biu­dže­to, ro­do val­dan­čių­jų par­ti­jų ne­są­ži­nin­gu­mą.

Prieš to­kį val­dan­čių­jų par­ti­jų ne­są­ži­nin­gu­mą pro­tes­tuo­ti tu­rė­tų ir vi­sa Tau­ta, ir tos ma­žo­sios nu­skriaus­tos, ap­gau­tos par­ti­jos, at­si­sa­ky­da­mos da­ly­vau­ti rin­ki­mų mas­ka­ra­de. Ta­čiau – ty­la. Į ką to­ji ty­la nu­ves? Ogi į dar di­des­nius mo­kes­čius, ver­slo var­žy­mą, į dar di­des­nį ne­dar­bą, emig­ra­ci­ją ir tuo pa­čiu Tau­tos nai­ki­ni­mą.

700–800 tūkst. emig­ran­tų, ku­rių skai­čius nuo­lat au­ga – to ne­ga­li­ma nie­kaip ki­taip įvar­din­ti, kaip tik Tau­tos nai­ki­ni­mu. Tad bet ku­ris rin­kė­jas, de­ši­ny­sis ar kai­ry­sis, ypač sa­vo vals­ty­bės pat­rio­tas, bal­suo­da­mas tu­ri ap­si­spręs­ti, ar jis ir to­liau no­ri pa­lai­ky­ti ydin­gą, tiks­liau pra­gaiš­tin­gą, pen­kių še­šių par­ti­jų dik­ta­tū­ri­nę struk­tū­rą, fi­ziš­kai ir dva­siš­kai nai­ki­nan­čią Tau­tos jė­gas.

Ką pa­tar­ti? Pa­tar­ti to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis yra tik­rai sun­ku. Gal­būt, rei­kė­tų bal­suo­ti už nau­jas jė­gas – „Drą­sos ke­lią“, ko­a­li­ci­ją „Už Lie­tu­vą Lie­tu­vo­je“ ar „Lie­tu­vos są­ra­šo“ kan­di­da­tus – tik taip kas nors ga­lės pa­si­keis­ti mū­sų tė­vy­nė­je. Aiš­ku, ne­iš­kart.

Laikraštis „XXI amžius”

2012.09.25