Oficialus Lietuvos statusas – demokratinė valstybė. Tačiau kai kurie pastarojo meto lietuviškosios Temidės žingsniai tarsi byloja, jog Lietuva tampa labiau panaši į represinę valstybę.
Tokią nuomonę susidaryti leidžia garsiausios, daugiausiai triukšmo sukėlusios paskutiniųjų metų baudžiamosios bylos. Kad lietuviškoji Temidė persekioja, baudžia, – nieko nuostabaus. Tokia jos paskirtis. Tokia jos prievolė. Tam jai ir skiriamos lėšos iš valstybės biudžeto. Tačiau kai kurios rezonansinės bylos, kuriomis šiuo metu domisi visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt, paženklintos keistu bruožu.
Tą bruožą pavadinčiau noru kuo greičiau teisti, smerkti, bausti. Beje, persekiojama, baudžiama beveik neatsižvelgiant į gynybos argumentus. Įrodymai, kurių pagrindu persekiojami įtariamieji arba kaltinamieji, vis rečiau atrodo labai įtikinami. Kartais neginčijamais įrodymais pavadinamos vien įslaptintų liudininkų nuogirdos. O juk bausmės, baudos – realios, milžiniškos.
Štai čečėnai Gatajevai buvo priversti prašyti politinio prieglobsčio Suomijoje. Beje, šiandien taip ir neaišku, kodėl juos reikėjo terorizuoti, sodinti į kalėjimą, kaltinti vaikų mušimu. Eglę Kusaitę siekiama nuteist kalėti iki gyvos galvos dėl galimos teroristinės veiklos, nors lietuviškoji Temidė, įskaitant ir mūsų slaptąsias tarnybas, pas ją nerado jokių sprogmenų. E.Kusaitė nebuvo sučiupta ir nusikaltimo vietoje.
Įtartina ir buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino byla. Pirmosios instancijos teismai jį jau nuteisė kalėti iki gyvos galvos, nors įrodymų, jog būtent jis dalyvavo žudant Medininkų pasienio posto pareigūnus 1991-ųjų liepos pabaigoje, nėra. Mūsų prokuratūra turinti tik vieno įslaptinto liudininko parodymus, esą jis girdėjo, kaip kažkas jam pasakojo apie K.Michailovo dalyvavimą Medininkų skerdynėse. Akivaizdu, kad anoniminis liudytojas neprisimena, kas ir kada jam tai tvirtino. Tačiau šios nuogirdos priimamos “už gryną pinigą”.
Baisiausia, kad tokių keistų bylų sąrašas nuolat ilgėja: lietuviškoji Temidė jau persekioja plungiškį Andrių Kavecką, airį Maiklą Kembelą… Vienas iš paskutiniųjų nerimą keliančių faktų – parlamentaro Naglio Puteikio persekiojimas. Parlamentaras gali susilaukti baudžiamojo persekiojimo vien už tai, kad Specialiųjų tyrimų tarnybą STT viešai apibūdino ne itin gražiu epitetu. Užuot puolusi tikrinti, ar tiesą sako N.Puteikis, kaltindamas Klaipėdos STT skyrių neveiklumu, mūsų teisėsauga pradeda persekioti tą, kuris išdrįso pažerti kritikos. Tegul ir ne visai priimtinu būdu. Vaizdžiai tariant, Lietuvos teisėsaugai tarsi nė motais, gerai ar blogai dirba Klaipėdos STT skyrius. Lietuvos teisėsaugai kur kas svarbiau, ar parlamentaras N.Puteikis turėjo teisę pavartoti žodį “svoločiai”.
Su parlamentaru Juliumi VESELKA kalbasi Slaptai.lt ir laikraščio „XXI amžius” žurnalistas Gintaras Visockas.
Ar sutiktumėte su nuomone, jog per pastaruosius keliolika metų Lietuva labai pasikeitė. Pasikeitė į blogąją pusę. Ar labai suklysiu, Lietuvą pavadindamas represine valstybe?
Nemalonius pokyčius pastebiu ir aš. Bėdų Lietuvos teisėsaugoje tikrai esama. Tokio pobūdžio trintys atsiranda greičiausiai visose nedidelėse valstybėse. O gal – tik pas mus, Lietuvoje. Man sunku duoti vienareikšmį atsakymą. Bet Lietuvos nacionalinis elitas tikrai turi bjaurų įprotį savo tikslų siekti bet kokia kaina, lipant “per kitų galvas”. Tuoj paaiškinsiu, ką turiu omenyje.
Jei Lietuvos valdžia kažko užsimano, tai valdžia įsitikinusi, jog teisinė sistema jos užgaidas privalo įgyvendinti. Būtinai, bet kokiu atveju. Net jei tai nesutampa su šalies įstatymais. Vadinamasis mūsų elitas dar dažnai įsitikinęs, jog lietuviškoji Temidė privalo ne teisybės ieškoti, o tenkinti jų užgaidas. Ir lietuviškoji Temidė ne taip jau retai žaidžia būtent pagal jai primestas žaidimo taisykles. Jei politinis elitas duoda ženklą, kad turi būti būtent taip, o ne kitaip, teisėsauga dažnokai neriasi iš kailio, stengdamasi šią užduotį kuo greičiau įgyvendinti. Bet kokiomis priemonėmis. Net nesilaikant visų įstatyminių nuostatų. Šią nuodėmę regiu visose grandyse.
Pasakyti valdžiai “ne” mūsų teisėsauga dažnai nenori, vengia, bijo. Pagrįstai bijo. Jei tu, būdamas teisėsaugos atstovu, nepasielgsi taip, kaip nori politinis elitas, greičiausiai būsi sumaltas į miltus. Nesvarbu, ar tu apylinkės, ar Aukščiausiojo teismo teisėjas. Vis tiek būsi morališkai sužlugdytas. Išstumtas iš darbo. Prarasi solidžias socialines garantijas. Tavo karjera bus sužlugdyta.
Dideles teritorijas turinčiose šalyse tokių trinčių išvengti žymiai lengviau?
Imkime kaip pavyzdį JAV. Amerikos teisėjas iš vienos valstijos gali nesunkiai išvykti į kitą valstiją ir ten susirasti užsiėmimą pagal savo specialybę ir rangą. O į kokią valstiją galėtų pasitraukti Lietuvos teisėjas, nesutinkantis aklai vykdyti valdžios užgaidų ir kaprizų? Jei tu tapsi rakštimi, valdžia tave išstums iš teisėjo pareigų, ir tavo karjera bus sužlugdyta. Kas tokiu atveju belieka? Tik emigruoti.
Bet emigravęs vargu ar rasi teisėjo darbą kur nors Vokietijoje ar Didžiojoje Britanijoje. Medikams – paprasčiau. Jiems ne itin sudėtinga emigruoti, nes išvykę jie gali pagal savo profesiją susirasti gerai apmokamą užsiėmimą. Mūrininkui taip pat paprasčiau emigruoti. Londone ar Berlyne jis turi šansų susirasti užsiėmimą pagal savo profesiją. O kur dėtis teisėjui, kuris, sakykim, nepakluso valdžios ar komercinių struktūrų spaudimui? Juk nevažiuos į Ispaniją plauti indų ar ravėti braškių. Ši bjauri aplinkybė ir paralyžavusi mūsų teisinę sistemą. Šios problemos privalėtų akis badyti mums visiems. Bet nebado. Arba mes užsimerkiame, kad jų nematytume.
Jūs domėjotės Medininkų žudynių byla. Kokią nuomonę susidarėte apie šią bylą?
Medininkų žudynių bylą pavadinčiau europinio lygio byla. Vienintelis kaltinamasis turi teisę skųstis Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre dėl nepagrįstų, įrodymais neparemtų lietuviškosios Temidės kaltinimų. Ir Lietuva gali pralaimėti šią bylą. Jei būtent taip ir atsitiks, tai taps ženklu visai Europai, jog Lietuvos teisėsauga ne visuomet ieško tiesos. Suprask, Lietuvoje kai kada atliekami ir politiniai užsakymai.
Aš domėjausi buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo byla. Negaliu sakyti, kad domėjausi ypatingai atidžiai, bet negaliu ir tvirtinti, jog mano domėjimasis buvo labai paviršutiniškas. Bet mano pozicija kategoriška: jeigu žmogus nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos, vadinasi, jo kaltę patvirtinantys įrodymai privalo būti “šimtaprocentinės prabos”.
Tokiais atvejais privalo būti apklausti visi liudininkai, atliktos visos ekspertizės, surengtos visos įmanomos akistatos ir priešpriešos. O Medininkų žudynių byloje juk apklausta tik dalis liudininkų, kurie, beje, tvirtina nieko nežiną apie galimus K.Michailovo veiksmus lemtingąją naktį Medininkų poste. Kaltinimai K.Michailovui grindžiami nuogirdomis. K.Michailovo advokatai prašė: patikrinkite visas aplinkybes nuodugniai, atidžiai. Tačiau į jų argumentus neatsižvelgta. Tai leidžia manyti, jog Lietuvos prokuratūra galimai turi didelę įtaką teismams.
Ar Jums neatrodo keista: būta užtektinai ilgo laikotarpio, kai Lietuvoje niekas rimtai nesidomėjo Medininkų žudynių byla. Šį nusikaltimą daugelis buvome tarsi pamiršę.
Čia įžvelgiu labai pavojingus žaidimus. Pirmiausiai Lietuvos prokuratūra kaltinama, kad netyrė Medininkų bylos arba ją tyrė atmestinai. Paskui staiga viskas pasikeičia. Lietuvos prokuratūra tampa labai aktyvi, tirdama Medininkų žudynių aplinkybes. Kodėl? Kas pasikeitė? Mano asmenine nuomone, galbūt prokurorams buvo liepta: privalote surasti bent vieną kaltininką ir jį griežtai nubausti. Štai ir neriasi mūsų prokurorai iš kailio, ieškodami galimų kaltininkų.
O beieškodami surado pirmą po ranka pasitaikiusį eilinį Rygos omonininką – Konstantiną Michailovą. Pamatė, kad jo niekas per daug stropiai negins – nei Latvija, nei Rusija. Ir pradėjo jam versti visas įmanomas ir neįmanomas kaltes per daug nesukdami galvos, ar esama įrodymų, patvirtinančių kaltę. Svarbiausia – surasti atpirkimo ožį. Atpirkimo ožys surastas. Ir visi Lietuvoje tarsi lengviau atsipūtė: Medininkų byla neva išnarpliota, bent vienas kaltininkas nubaustas. Ko daugiau benorėti? Bet niekam nė motais, kokių įrodymų pagrindu buvo nubaustas K.Michailovas? Tokia mano nuomonė, tokia mano versija.
O kaip vertinate Rusijos poziciją? Juk bent kol kas Rusija nepareiškė nė menkiausio priekaišto Lietuvai dėl to, kad ji iki gyvos galvos kalėti nuteisė buvusį Latvijos omonininką. Taip, K.Michailovas – ne Rusijos, o Latvijos pilietis. Formaliai Rusijai nedera ginti Latvijos piliečio. Bet juk K.Michailovas – rusas, tarnavęs OMON struktūrose.
Taip, Rusija tyli. Bet tokia tyla gali būti apgaulinga. Mes nežinome, kodėl ji tyli. Gal viliasi, kad po K.Michailovo įkalinimo Lietuva liausis intensyviai ieškojusi kitų galimų Medininkų žudynių kaltininkų. O gal Rusija tyli grieždama dantimis? Gal laukia momento, kada galės kuo skaudžiau įkąsti Lietuvai kaip valstybei, kuri nuteisė kalėti iki gyvos galvos nekaltą asmenį? Gal Rusija turi neginčijamų įrodymų, kurie byloja, jog ne K.Michailovas praliejo Medininkų posto pareigūnų kraują?
Juk kažkas iš Rusijos pareigūnų tikrai žino, kas šaudė į mūsų muitininkus ir “Aro” pareigūnus tą kraupią naktį. Galbūt įrodymus Maskva pateiks tik tuomet, kai visos Lietuvos teismų instancijos bus pasmerkusios buvusį eilinį Rygos OMON milicininką kalėti iki gyvos galvos. Ką tada darys Lietuva? Pripažins, jog nesugeba principingai ištirti tokio pobūdžio žmogžudysčių, jog politikuoja ten, kur turėtų vadovautis vien įstatymo raide ir įstatymo dvasia? Neatmetu galimybės, kad Rusija tik apsimeta, esą jai nesvarbi Medininkų skerdynių byla. Galbūt laukia palankaus momento, kada galėtų kirsti. Jei taip atsitiks, Lietuvos prestižui bus suduotas skaudus smūgis.
Čia būtų galima palyginti Sausio 13-osios ir Medininkų bylas. Keli kruvinųjų Sausio 13-osios įvykių organizatoriai nebuvo lietuviškosios Temidės nuteisti kalėti iki gyvos galvos, nors, kaip bežiūrėsi, 1991-ųjų sausio 13-osios įvykiai Lietuvai buvo ir pavojingesni, ir žiauresni nei Medininkų tragedija. Bet tiems aktyviems Sausio 13-osios dalyviams ir organizatoriams Lietuva atseikėjo po keliolika metų, o eiliniam Rygos OMON milicininkui skirta pati griežčiausia bausmė – kalėjimas iki gyvos galvos.
Tokio pobūdžio bylose kaip Medininkų žudynės būtina elgtis labai atsakingai. Privalu jausti atsakomybę ne siauriems Lietuvos institucijų, o būtent Lietuvos valstybės interesams. Jei nėra šimtaprocentinio įsitikinimo, jog K.Michailovas kaltas, vadinasi, negalima svaidytis griežčiausiais nuosprendžiais. Juk kalėjimas iki galvos galvos – tai ta pati mirties bausmė. Taip, mirties bausmė. Skirtumas tik toks, kad tavęs nesušaudo, nepakaria, o ilgai ilgai kankina. Sėdinčius iki gyvos galvos dažniausiai sugriaužia įvairiausios ligos.
Ar šis Medininkų žudynių bylos nagrinėjimas neturi parodomojo teismo bruožų?
Galbūt Lietuvos prokuratūra suprato, jog privalo surengti bent vieną parodamąjį teismą dėl Medininkų. Ir paskubomis sukurpė bylą. Perdavė ją teismui. Teismui derėtų ją atmesti kaip neparengtą. Bet teisėjai žino, jog principingai elgdamiesi – atmesdami bylą papildymui – gali patys pakliūti į didelę nemalonę. Todėl ir nepastebi kai kurių nuostabą keliančių aplinkybių. Pačiu blogiausiu atveju bus galima bėdą suversti prokuratūrai, esą ji nesurinko visų reikiamų įrodymų.
Kokias dar Lietuvoje narpliojamas bylas Jūs pavadintumėte keistomis?
Be abejo, koncerno EBSW bylą. Mano supratimu, dirbtinoka byla. Ypač žvelgiant šių dienų akimis. Štai šiandieninė pasaulinė ekonominė krizė. Kas ją sukėlė? Bankai. Beje, vadovaudamiesi seniai nusistovėjusiomis taisyklėmis. Bet šiandieniniai bankai, kurie labai kalti dėl Europą ir JAV apėmusios ekonominės krizės, veikė būtent pagal EBSW principus. Tik šiandieninių bankų vadovų nūnai niekas nepersekioja, nesodina į kalėjimus. Išskyrus keletą drastiškų atvejų, kai savanaudiškumas ir grobstymai buvo labai akivaizdūs. Taigi valstybės dabar padeda bankams atsigauti, gelbėja bankus, nes supranta, kad, į kairę ir į dešinę besišvaistant kirviu, galima sukelti dar didesnę ekonominę krizę.
Tad kodėl mes persekiojame EBSW vadovus, dirbusius pagal labai panašius principus? Juolab kad EBSW veiklai galima pritaikyti švelninančias aplinkybes. Jei šiandieniniai Europos ir JAV bankai vadovavosi stabiliomis, nusistovėjusiomis žaidimo taisyklėmis, ir vis tiek pridarė klaidų, tai vadinamieji EBSW berniukai dirbo visiško chaoso sąlygomis. Lietuvos valstybė tuo metu tik kūrėsi. Iš socialistinės sistemos bandėme su minimaliais nuostoliais pereiti į kapitalistinę. Bet nuostolių nepavyko išvengti. Trūko tokią veiklą reglamentuojančių įstatymų. O tie įstatymai, kuriuos parengdavo mūsų valdžios, dažnai vienas kitam prieštaraudavo, vienas kitą neigdavo.
Kaip, esant tokiai neapibrėžtai situacijai, nepažeisti įstatymų? Vadinamieji EBSW berniukai dirbo savo kompetencijos ribose, siekdami savo reikmėms išnaudoti didelę infliaciją. Infliacija – didelė, vadinasi, galima mokėti dideles palūkanas. Kurį laiką toks žaidimas sekėsi. O paskui, keičiantis situacijai, suprato, jog nebepajėgs grąžinti skolų. Blogai, jei negali grąžinti skolų. Bet negalima ignoruoti ir fakto, jog tuo metu būta labai daug neaiškumų, įstatymai nuolat keitėsi. Vaizdžiai tariant, ne EBSW sukėlė finansinę krizę. Finansinę krizę anuomet sukėlė politikai, nesugebėdami į darnią visumą sudėlioti būtiniausių potvarkių. O paskui, kai valstybė pateko į krizę, nueita lengviausiu keliu – pradėta ieškoti atpikrimo ožių. Šiuo atveju atpirkimo ožiu pasirinkta koncerno EBSW vadovybė.
Nepamirškime ir aplinkybės, jog tuo metu Lietuvos visuomenė nežinojo, kur dėti privatizavimo čekius. EBSW vadovybė čekius supirkinėjo iš gyventojų pusvelčiui, o po to už juos pusvelčiui pirko Lietuvoje esančias įmones ir gamyklas. Sakykit, koks verslininkas nenorėtų už grašius įsigyti stambios įmonės? Didžiausia bėda ta, kad įsigiję įmonę jie nemokėjo organizuoti gamybos. Todėl ir nuvilnijo bankrotų banga.
Europos Žmogaus teisių teismas, nagrinėdamas Lietuvos gyventojų skundus, jau ne vieną kartą pareiškė rimtų priekištų lietuviškosios Temidės atstovams už nepagrįstas bausmes ir baudas. Kokio dydžio tos baudos?
Atvejų, kai Europos žmogaus teisių teismas pareiškė, jog lietuviškoji Temidė neteisingai, nepagrįstai nuteisė savo piliečius, – dešimtys. Kiekvienas toks atvejis – tai ir moralinis antausis. Menkas malonumas, kai Lietuva Strasbūre linčiuojama kaip šalis, kuri negerbia elementariausių žmogaus teisių ir laisvių. Kiekvienas EŽTT priekaištas Lietuvos teismams – tai nemalonus atvejis, kurį, beje, Lietuvos valstybė visuomet stengiasi nutylėti.
Bet ši problema turi ir savo finansinę kainą. Kiekvienam Lietuvos piliečiui, kuris, pasak EŽTT, nuteistas nepagrįstai, Lietuvos valstybė privalo išmokėti kompensaciją. Kompensacijos – ne tokios jau menkos. Šių dienų duomenimis, iš Lietuvos valstybės biudžeto buvo išmokėta apie du milijonus litų tiems Lietuvos gyventojams, kuriuos EŽTT išteisino kaip nepgarįstai nuteistus.
Tačiau tie du milijonai išskaičiuoti iš biudžeto, o ne iš klaidų privėlusių Lietuvos teisėjų kišenių?
Štai čia ir regiu pagrindinę intrigą. Du milijonai kompensacijoms buvo paimti iš valstybės biudžeto. Vaizdžiai tariant, už konkretaus teisėjo klaidas finansiškai kentėti priversta visa valstybė – visi mokesčių mokėtojai.
Ar tokia nuostata – teisinga?
2005 metų spalio mėnesį Lietuvos valstybė priėmė įstatymą, kuriuo remiantis EŽTT priteistos kompensacijos turėtų būti išskaičiuojamos ir iš klaidas privėlusių teisėjų. Į šio įstatymo detales leistis nenorėčiau. Tačiau akivaizdu, kad mūsų įstatymas įpareigoja Teisingumo ministeriją imtis drastiškų veiksmų prieš grubias klaidas padariusius teisėjus. Jei mūsų teisėjas neteisingai nubaudė žmogų, kurį EŽTT išteisino, vadinasi, toks teisėjas privalo atsakyti ir finansiškai. Jei, sakykim, EŽTT įpareigojo neteisingai nubaustam asmeniui priteisti 50 tūkst. eurų kompensaciją, dalį šių pinigų turi iš savo asmeninės kišenės sumokėti ir Lietuvos teisėjas. Pabrėžiu: tik dalį. Bet – privalo.
Deja, šia nuostata Lietuvos Teisingumo ministerija dar niekad nepasinaudojo. Nuo 2005-ųjų metų Lietuvos valstybė nė sykio nepritaikė šio įstatymo kaip drausminančios priemonės. Valstybė atlaidžiai elgiasi greičiausiai ne šiaip sau. Tai – tarsi vėzdas, kuriuo šantažuojami teisėjai. Jei būsite klusnūs mūsų užgaidų vykdytojai, šio įstatymo netaikysime. Imsite elgtis vien tik principingai, vien tik pagal savo sąžinę, šį įstatymą pradėsime taikyti. Pasirinktinai.
Įsivaizduokime situaciją, jei Strasbūro teisėjai išteisintų K.Michailovą kaip nepagrįstai nubaustą. Ir įpareigotų Lietuvos valstybę išmokėti milžinišką kompensaciją už kalėjime praleistus metus. Jei ši bauda būtų išskaičiuojama tik iš valstybės biudžeto, – turėtume vieną situaciją. Bet jei K.Michailovą arba bet kokį kitą asmenį teisiantys teisėjai žinotų, jog, esant nepalankiam EŽTT verdiktui, privalės atverti ir savo asmenines pinigines, – turėtume kur kas įdomesnę padėtį. Mano supratimu, pastarasis variantas kur kas logiškesnis nei nuostata, jog teisėjai niekad už nieką neatsako.
Lietuva teisėjams suteikė imunitetą. Reikalingas daiktas. Teisingumą Lietuvoje vykdo tik teismai. Irgi pagrįsta nuostata. Tačiau dar reikia, kad teisėjų korpusas būtų teisiškai apsaugotas nuo galimų politinių užgaidų. Dabar gi mūsų teisėjai labai pažeidžiami. Ir jie tai – jaučia. Jie bijo prarasti darbą. Jie bijo nepalankios VSD pažymos. Todėl viena ausimi klausosi, kokios nuotaikos tvyro didžiojoje politikoje. Šią ydą bus labai sunku įveikti, nes lietuviškasis elitas nenori prarasti šių svertų.
Nuotraukoje: parlamentaras Julius Veselka.
2011.12.06
