Šių metų 57 – ame Santaros – Šviesos suvažiavime dalyvavo ir du svečiai iš Lietuvos.
Tai – Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) vadovas Audrius Siaurusevičius bei žurnalistas, kultūros antropologas Virginijus Savukynas.
Į “Draugo” klausimus mielai sutiko atsakyti šiuo metu Lietuvos radijuje ir televizijoje dirbantis V. Savukynas, kuris Santaros – Šviesos suvažiavime Amerikoje lankėsi pirmą kartą. V.Savukyną kalbina „Draugo” redaktorė Dalia Cidzikaitė.
– Rašote ne tik į spaudą, bet ir vedate laidas Lietuvos radijuje ir televizijoje. Anksčiau dirbote internetinių puslapių redaktoriumi, o šiuo metu rašote savo tinklaraštį. Kuo šios žiniasklaidos priemonės Jums įdomios? Kuo jos skiriasi ir kuo yra panašios?
– Be jokios abejonės, kiekviena žiniasklaidos priemonė turi savo ypatumų. Radijas, mano nuomone, yra intelektualesnis, t. y. gali pasirinkti sudėtingesnes temas, jas giliau analizuoti su pašnekovais. Tuo tarpu televizijoje labai svarbi intriga: jei ji dingsta pokalbyje, žiūrovas iš karto perjungs kitą kanalą. Intrigą lengviau sukurti darant publicistinę laidą, o tiesioginiame eteryje, pokalbių laidoje, tai padaryti yra labai sunku: juk pasikviesti pašnekovai nebūtinai kalba pagal tavo iš anksto numatytą scenarijų. Tad žaibiškai turi priimti naujus sprendimus, atrasti naujus kampus, kurie vėl galėtų įplieksti ugnį diskusijoje. Aišku, televizijoje svarbus vaizdas: pašnekovų reakcijos, veido išraiška, jų emocijos.
Internetas – tai jau rašto kultūros sritis (tiesa, galima skelbti ir video ar audio įrašus). Nors egzistuoja smarkiai įsigalėjusi nuomonė, kad internete reikia rašyti kuo trumpiau, niekas nedraudžia skelbti ilgų straipsnių ar analizių. Tad šiuo atveju esi visiškai laisvas saviraiškai. Stengiuosi rašyti, kad neprarasčiau turėtų įgūdžių.
– Savo straipsniuose, vedamose laidose daug dėmesio skiriate tapatybės, stereotipų, lietuviško charakterio klausimui. Kodėl Jus domina būtent ši tema ir įvairūs jos kampai?
– Šalia žurnalistinio darbo turiu ir akademinių interesų. Dar studijų metais pradėjau lietuviškos tapatybės tyrinėjimus, juos tęsiu iki šiol. Tad natūralu, kad ir žiniasklaidoje šias temas pristatau. Juk akademiniai straipsniai niekada nesusilauks tokio dėmesio, kokio susilaukia, tarkime, televizijos laida. Būtų nuodėmė plačiajai visuomenei nepateikti to, ką apie lietuvių tapatybę galvoja mokslininkai.
– Diskusijų metu išgirstate daug įvairių nuomonių, kas yra lietuviškumas, kas jį apsprendžia ir pan. Ar egzistuoja šiuolaikinio lietuvio charakteris, koks jis? Kaip Jūs apibūdintumėte lietuvišką tapatybę?
– Geras klausimas, į jį atsakymo, kaip jau minėjau, ieškau tikriausiai jau penkiolika metų, bet nežinau, ar tikrai radau. Šiuo metu ypatingai suaktyvėjo lietuviškos tapatybės tyrinėjimai. Tai aktuali tema tiek pasauliniu/europiniu lygiu, tiek ir nacionaliniu. Juk mes iškovojome nepriklausomybę, esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Bet kas tie „mes”? Kaip save galime apibrėžti pasaulyje? Koks mūsų santykis su Europos Sąjunga? Gal joje ištirpsime? Ar emigrantai reiškia ir nutautėjimą? Šie klausimai nėra vien teoriniai, bet ir praktiniai. XIX amžiuje susiformavo intelektualinis ir kultūrinis sąjūdis, kuris turėjo aiškią lietuvio tapatybės viziją: lietuvis – tas, kuris kalba lietuviškai. Ir jie kovojo už tą viziją. Todėl ir turime Vasario 16-osios aktą. Šiandien galime klausti, ar tokia kalbinė tapatybė turi likti absoliuti? Ar Lietuvos Respublikai ištikimybę pareiškęs pilietis, kuris nemoka kalbėti lietuviškai, yra nelietuvis? Moderniai mąstant, reikėtų atsakyti, jog jis yra lietuvis. Tačiau kas tuomet tampa lietuviškumo kriterijumi? Klausimas kol kas neatsakytas.
Šiandien matau tokią situaciją: senoji tradicinė lietuvių tapatybė yra per siaura. Tad dažnai sakoma, kad ją reikia atmesti, kurti pilietiškumą. Taip tikrai nemanau. Atsiremiant į šią tapatybę mums reikia ją permąstyti, praplėsti, transformuoti. Nebūtinai paneigti. Nors neigimas yra pats lengviausias veiksmas. Tai laikyčiau svarbiausiu kultūriniu, o kartu ir politiniu uždaviniu šiandienos Lietuvoje. Jei mes nesukursime gyvybingo lietuvių tapatybės modelio, Lietuvos valstybės projektas gali būti labai problematiškas jau netolimoje ateityje. Deja.
– Kokių temų norėtumėte imtis ateityje?
– Norėčiau sugrįžti prie istorijos bei antropologijos temų televizijoje. Juk apie mus kitos tautos nesukurs daug dokumentinių filmų. Tai turime padaryti patys. Štai kad ir nesena istorija – Lietuvos kelias į nepriklausomybę tarptautinėje arenoje. Juk 1990–1991 metais pasaulio galingieji susitikę kalbėdavo ir apie Lietuvą. Žurnalistai irgi pateikdavo klausimus: o kokia bus politika Lietuvos atžvilgiu? Šiuo metu pasirodo prisiminimų, iškyla dokumentų iš to meto. Tad galima daugiau sužinoti apie tarptautinius užkulisius. Be to, dar yra gyvi liudininkai, kuriuos galima pakalbinti. Po truputį renku me džiagą. Būtų puiku pagal tą medžiagą padaryti dokumentinį filmą ar net dokumentinių filmų ciklą, o gal ir knygą išleisti.
– Esate vienas iš aktyvesnių mėnraščio „Akiratis” bendradarbių, dvejus metus (2005–2007) buvote šio leidinio internetinio puslapio redaktorius. Kodėl pasirinkote ,,Akiračius”?
– Ilgą laiką dalyvavau Santaros–Šviesos suvažiavimuose Lietuvoje. „Akiračiai”, nors jo redaktoriai Zenonas Rekašius bei a. a. Liūtas Mockūnas pabrėždavo, kad tai nėra Santaros–Šviesos leidinys, bet dauguma ten rašančių žmonių dalyvaudavo šioje konferencijoje. Man buvo artimos tiek Santaros–Šviesos ideologija, tiek „Akiračių”, kaip laisvo žodžio laikraščio, koncepcija, o ne noras tapti vienos kurios nors politinės grupuotės ruporu. Tad, kai man buvo pasiūlyta, sutikau tapti šio mėnraščio redaktoriumi.
– Šiuo metu Lietuvos žiniasklaida greičiau peikiama, nei giriama. Kokį šiuolaikinės žiniasklaidos paveikslą matote Jūs? Kokios norėtųsi ar reikėtų?
– Be jokios abejonės, Lietuvos žiniasklaida turi daug problemų. Manau, kad šiuo metu pati svarbiausia problema yra tie žurnalistai, kurie, prisidengę pilietiškumo, moralumo ir kitų vertybių vėliava, iš tiesų yra netalentingi „pijarščikai”, t. y. ne siekia išsiaiškinti tiesą, bet bando žmones apmulkinti sąmoningai kišdami melą. Man baisu, kai viešos erdvės dalyvis pasako, kad faktai nėra svarbu, o svarbi pozicija. Kitaip tariant, kad galima meluoti, klastoti, nekreipti dėmesio į faktus vardan kažin kokio tikslo. Tokia nuostata tikrai nesukurs ne tik pilietinės visuomenės, bet ir padoresnio gyvenimo Lietuvoje.
– Ar esate susipažinęs su lietuvių žiniasklaida užsienyje? Gal galėtumėte pasidalinti keliomis mintimis apie ją?
– Neseku lietuvių žiniasklaidos užsienyje, tad tikrai negalėčiau išsakyti savo nuomonės. Žinau, kad jos vis atsiranda įvairiose šalyse. Tai džiugu. Juk tapatybei palaikyti žiniasklaidos priemonės yra dabartinėje visuomenėje vienas iš kertinių prielaidų.
– Sutikote dalyvauti čikagiškėje Santaroje-Šviesoje. Ko tikitės iš šios kelionės, suvažiavimo?
– Santaros–Šviesos suvažiavime Amerikoje apsilankysiu pirmą kartą. Tad tikrai įdomu pamatyti, kaip viskas vyksta ten, kur ir užgimė šios konferencijos. Tikiuosi audringų diskusijų bei susitikimų su įdomiais žmonėmis.
Kalbino Dalia Cidzikaitė
2010.09.16
