Nepriklausomybės akto paskelbimas buvo esminė mūsų, lietuvių tautos, Lietuvos visuomenės ir kultūros riba. Tai didžiulis lūžis – dramatiškos ideologinės konfrontacijos, visų didžiausių vertybių perkainojimo, didžiulių abejonių ir apsisprendimo metas. Į naująją epochą įžengėme karštai ginčydamiesi su senaisiais mūsų pondraugiais ir, žinoma, su savo amžininkais, bendradarbiais ir su savimi.
Kaip žinoma, visą to lūžio procesą kasdien atidžiai stebėjo ir Vakarų, ir Rytų politikai, analitikai, istorikai, žiniasklaida ir savo stebėjimus fiksavo straipsniuose, knygose, TVR laidose.
O štai kokie mes buvome ir ką darėme tada, ypač rašančioji inteligentija, manau, šiandien verta ir prisiminti, ir pakomentuoti.
Prieš gerus porą dešimtmečių, kai kėlėme laisvės vėliavas, o su jomis į viršų kilome ir mes patys, Lietuvos piliečiai, labai tikėjome, kad mus visus sujungs Tėvynė Lietuva. Deja, šitos šviesios viltys neišsipildė, nes vieni jau iškart paskelbė tezę, kad į laisvę ir nepriklausomybę mus vos ne per prievartą veda Vytautas Landsbergis ir jo pakalikai. Dar daugiau, visa V. Landsbergio aplinka buvo pavadinta fašistine klika arba, a.a. prof. Vytauto Kubiliaus žodžiais, fašistiniu baubu. Dalis tautiečių tuo patikėjo, nuo šitų politinių vedlių atšoko, atšlijo ir visam laikui atsižegnojo.
Kiti, atsargesni, visai pasitraukė į šalį lūkuriuodami, kas gi bus tie laimėtojai – žlugimo agonijoje besiblaškanti sovietinė imperija – įnirtusi, pikta, negailestinga ir žiauri, ar vis dėlto šiaip taip pavyks lietuvių tautai įveikti ją smaugiančią gorbačiovinę blokadą ir nusimesti ilgos Rusijos okupacijos grandines. Taigi čia suveikė du žūtbūtiniai jėgų vektoriai: arba – arba. Puikiai prisimename, kad daugeliui mūsų švietė tik vienas kelias: tik į laisvę ir Nepriklausomybę. Beje, ir prie TV bokšto kas naktį budėti ateidavo žmonės kaip narsiojo senovės graikų karaliaus Leonido kariai – su švariais, mirčiai paruoštais marškiniais, nes mes šarvų neturėjome.
Kas buvo tretieji? Šie bėgo vien į bažnyčias ir, iškėlę rankas, klaupėsi prie altorių melsdamiesi: ak, Viešpatie, neapleisk mūsų nelaimingos tautos šią sunkią valandą…
Tomis sunkiomis Lietuvai valandomis buvo dar viena – kūrybinės laisvės platforma, ant kurios sulipo rašytojai, dailininkai ir kiti menininkai. Suprantama, kas dėjosi tikrųjų Lietuvos menininkų širdyse, tiek iškentėjusiose per daugelį dešimtmečių sovietinių ideologų suregztuose prievartos voratinkliuose, kai viskam diktavo vien Maskvos CK, KGB ir lietuviškieji CK kolaborantai. Menui ir literatūrai padaryti nuostoliai – begaliniai. Daugelis likusių gyvų talentų buvo paralyžiuoti, kitus ištiko stabas, t. y. nemaža jų nė nebandė rašyti ir būti prikalti prie kryžiaus arba kolaborantiškai susitaikyti. Juk visa mūsų tautos istorija buvo falsifikuota, apmeluota, apdergta, iškraipyta, nes sovietiniai ideologai vertėsi per galvas, kad tą banditinę savo santvarką iškeltų kaip būtinybę.
Tai štai, kai tik naujosios Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė nutarimą apie sovietinę Lietuvos okupaciją, prie gėdos stulpo buvo prikalta daugybė lietuvių rašytojų romanų, apysakų, poemų ir mokslinių darbų. O kur buvo dingęs tiesos sakymas? Prof. V. Kubilius rašė, kad „Privilegiją pasakyti dalelytę tiesos (be šito literatūra negali išlikti) – daugeliui autorių reikėjo išsitarnauti ilgų metų partine ištikimybe, gražbylingais nusilenkimais tariamiems „socializmo laimėjimams“, pataikūniška bičiulyste su nomenklatūros bosais. Tokią prisitaikėlišką ir privalomą duoklę sovietijai atidavė palyginti labai daug prozininkų ir poetų, o tik po to jie galėjo „atsilaužti teisybės plutą“.
Tada literatūros be kompromisų nebuvo. Ir tai – nieko nauja, nes ir pati lietuvių tauta, per stebuklą nesunaikinta ir dar ne visa išvežta į Rusijos gulagus, per kančias prisitaikė prie sovietinių ponpalaikių užkabinto režimo. Ką darė kai kurie rašytojai? Vieni degino rankraščius (P. Juodelis, kt.), kiti – emigravo (S.T. Kondrotas, T. Venclova), o dalis – nusižudė (Br. Radzevičius, A. Masionis ir kt.).
Ką apie visa tai kalbėjo, bylojo Lietuva ir jos vargšė pavergtoji tauta?.. „Mes sėdime ant Babilono upės krantų ir verkiame. Tie, kurie paėmė mus į nelaisvę, reikalauja iš mūsų linksmų dainų. Kaip mes dainuosime apie Sioną būdami nelaisvėje, svetimoje žemėje?“ Taip Biblijos giesmėje, sudėtoje prieš tūkstančius metų, buvo nusakyta pavergtos tautos ir jos poezijos padėtis, žydų tautos dvasia. O argi ne panašiai jautėsi prislėgti tūkstančiai politinių kalinių – vargetų ir klipatų bei tremtinių – taigakirčių ir Rusijos baudžiauninkų, atsidūrusių prie Lenos, Jenisiejaus, Obės, tundros ir taigos zonose, vadinamosiose „didžiosiose socializmo statybose“?
XXX
Pirmą kartą 1991 m. pasirodė mūsų knygos be Glavlito cenzorių antspaudų. Tarytum viskas ir gerai, nors patys žinome, kad lietuvių tautos mentalitetas buvo labai užterštas socializmo epochos šiukšlėmis, todėl ir nemažai mūsų rašytojų nežinojo kaip elgtis, o rankraščių labai trūko. Atsimename kolaborantiškus įtikinėjimus: „Kas ciesoriaus, atiduokite ciesoriui…“ Ir atidavė tą duoklę kai kurie su kaupu, gaudami ir košės, ir prie košės (na, Lenino premijas, LTSR valstybines ir kt.). O ką rašė tikrieji poetai? „Aš užaugau nelaisvės krašte“ (J. Strielkūnas). A. Miškinis, grįžęs iš Sibiro (A. Churgino įskųstas) rašė kai kuriems jaunesniems kolegoms: „Mes tikėjome, siekėme, žinojome, kam gyvename. O jūs ar turite tikėjimą ir siekimą?“
Kodėl lietuvių tauta ligi šiol neatsigauna? Kodėl to nesugeba paaiškinti literatūra?
Vienas paaiškinimas būtų toks: didžiulės tautos aukos (žr. Katedroje iškalta buvo: daugiau kaip 130 tūkstančių ištremtųjų, apie 100 000 išžudytųjų. Tik niekaip nerandama jokių budelių, deja. O kodėl? Nagi, sakoma, niekur neišnyko tie, kurie darė viską, kad tauta būtų sukaustyta nelaisvės grandinėmis, t. y. 220 000 buvusių komunistų ir 100 000 KGB agentų.
XXX
Kaip elgėsi kai kurie lietuvių rašytojai? R. Gudaitis, AT deputatas, siūlė paskelbti visuotinę amnestiją visam KGB tinklui Lietuvoje. T. y. valstybė (ir mes) atleidžia visiems: nebėr jokių išdavikų nė jų aukų, nėra nei kaltų, nei nekaltų. Pamirškime, kas sudarinėjo išvežamųjų sąrašus, kas daužė suimtiesiems dantis saugumo rūsiuose, laužė tarpduriuose rankų pirštus ar juos net nupjaudavo, kad tik pasiimtų aukso žiedą (pvz., Tverečiaus stribų būstinėje ir kitur). Girdi, neminėkime piktuoju ir tų rezidentų, kurie tapo sovietiniais agentais, ir išdavusiais dešimtis, o gal net šimtus savo kovos draugų ar rėmėjų. Dovanokime ir tiems, kurie 1989–1991 m. sudarinėjo naujus sąrašus tų, kuriuos planuota vėlgi išvežti į Sibirą (tie sąrašai buvo sudaryti visuose rajonuose, o Vilniuje – sąjūdiečiai. Pasak to R. Gudaičio, signataro, sudeginkime visų KGB agentų bylas ar bent neviešinkim jų kokius 50 metų, kad niekas nebūtų žinoma. Taip siūlė elgtis Lenkijos, Slovakijos, Bulgarijos, Rumunijos ir, be abejo, Lietuvos buvusių kompartijų vadovai, kurie rajonuose išlaikė ir savo nepaliestą stuburą, ir monolitiškumą, ir įtaką.
XXX
O ką veikė vadinamoji „laisvoji“ mūsų spauda? Ogi diena dienon būgnijo mums, kad Lietuvoje „įvedamas autokratinis režimas, atkuriamas „senas lietuviškas subankrutavęs Smetonos režimas“, kad Landsbergis yra didžiausias parlamentinės demokratijos priešas, kad gęsta „paskutinė viltis“ išvengti diktatūros, baisesnės nei Kampučijoje (M. Burokevičiaus, V. Petkevičiaus, A. Juozaičio ir daugelio senųjų veikėjų ir žurnaliūgų kalbos). Šitaip tokiems veikėjams pavyko suskaldyti AT branduolį, izoliuoti jos pirmininką, paralyžiuoti vykdomosios valdžios veiklą ir atidaryti šliuzus buvusiems LKP CK sekretoriams. Bet tai daryti, t. y. likti TSRS sudėty, atkakliai mokė ir Vakarai: girdi, neatsiskirkite, nes jūs pražūsite! Ir ilgai (daugelis) nepripažino mūsų Nepriklausomybės. Taigi, Europa tada mūsų visai nė nelaukė ir nesuprato.
XXX
Bet aš žadėjau kalbėti apie Lietuvos menininkus, arba, anot J. Kunčino, mėnžmogius. Didžiausi mūsų tautiečių, tautos išdavikai – A. Gudaitis-Guzevičius, latvių – Vilis Lacis.
Ar būta sąžiningai prisipažinusių kolaboravus, tarnavus svetimiems, t. y. okupantams? Taip, daugelis ėjo tarsi velykinės išpažinties ir rašė: aš, toks ir toks, tuo ir anuo nusidėjau savo tautai ir šaliai. Tuo metu A. Patackas rašė: „Be išpažinties neįmanoma atgimti“. Bet argi galėjo tokie išdavikai, kaip K. Preikšas, stovėję su kuokomis rankose, prisipažinti esą kalti? Juk kompromiso niekas nenorėjo, todėl Lietuva pasiskirstė: kas – už V. Landsbergį, o kas – už A. Brazauską.
Spaudžiant blokados gniaužtams, dar 1990 m. drauge su kai kuriais filosofais ir ekonomistais grupė rašytojų (R. Gudaitis, V. Jasukaitytė, Just. Marcinkevičius, A. Maldonis, M. Martinaitis, V. Martinkus) pasirašė demagogišką „Kreipimąsi į Lietuvos žmones“, kuriame reikalavo atsisakyti „rėksmingos vienadienės politikos“, nes ji „tik didina sumaištį ir chaoso galimybes…“ Šie žmonės vos ne verkdami tada siūlė pradėti derybas su Maskva, nepripažįstančia Lietuvos valstybingumo, ir paleisti Nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusią AT, kuri (cituoju) „pražūtingai apriboja, žlugdo vykdomosios valdžios, t. y. Ministrų Tarybos, valią“.
Šį išgąsčio ir vergiško nuolankumo memorandumą prozininkas Eugenijus Ignatavičius, buvęs Sibiro gulagininkas, tada pavadino „avinų grumtynėmis vilkų aikštėje“. „Nesvarbu, kaip mes tvarkysimės ir gyvensim, geriau ar blogiau negu iki šiol. Tai bus mūsų vargas, mūsų džiaugsmas ir nelaimės“ („Literatūra ir menas“, 1990 m. rugpjūčio 18 d.).
O ką rašė anie, buvę idėjiniai, sovietų premijuoti poetai ir kultūros istorikai, politinės ekonomikos kandidatai, susibūrę į „Ateities forumo“ sambūrį? „Tvirtai reikalaujame atsisakyti turto grąžinimo principo“, nes jis, sakė jie, suskaldys visuomenę. Siūlome žemę atiduoti tik tiems, kurie ją dirba, o ne buvusiems savininkams. Taip spyrė daryti mokslinčius a.a. Antanas Būdvytis, Julius Veselka ir kt. O ką rašė filosofas A. Šliogeris, tai dėl to tikriausiai šiandien turi rausti lyg burokėlis. „Prie Rusijos esame prijungti tūkstančiais vamzdelių ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. Ir tie vamzdeliai palaiko mūsų gyvybę. Jei juos nulaušime, ar pavyks išlikti“. Panašiai dėstė akad. a.a. E. Vilkas, nes, girdi užsienis nesuinteresuotas SSRS griuvimu.
Tokiems sovietiniams veikėjams kontrargumentavo Jonas Mikelinskas. Tuo tarpu A. Juozaitis tada aiškino, kad komandiniuose Lietuvos valstybės postuose reikia išsaugoti didžiausią autoritetą turinčius vadovus (A. Brazauską etc.). Praėjus vos trejetui metų po nepriklausomybės atkūrimo, prof. B. Genzelis, buvęs Sąjūdžio tarybos narys, Lietuvą palygino su Kampučija, o V. Landsbergį – su kruvinuoju jos vadu, tautiečių žudiku Pol Potu. Lygiai taip šnekėjo, rašė ir melavo rašytojas Vyt. Petkevičius. Būtent šie veikėjai, kupini pykčio mūsų laisvei, ragino „sukurti vos ne Lietuvos antifašistinį frontą“, o karininkus telkti į būrius „kovai su lietuvišku fašizmu“.
Maskva ruošėsi nuversti „autokratinę Lietuvos valdžią ir įvesti „prezidentinį valdymą“, kaip (cituoju) reikalavo „tūkstančiai Lietuvos komunistų“, vad. M. Burokevičiaus. Būtent tada gausi intelektualų grupė (V. Bložė, J. Juškaitis, L. Gutauskas, V. Mačiuika, K. Platelis, O. Balakauskas, J. Juzeliūnas, D. Katkus, R. Katilius, N. Miliauskaitė, P. Repšys, A. Každailis ir kt. paskelbė antimemorandumą – „Lietuvos piliečių chartiją“, kurioje pasakė: „Mes tikime Nepriklausomybės kelio teisingumu ir laisvo gyvenimo būtinybe <…> Mes pasitikime Lietuvos Respublikos vyriausybe“ („Lietuvos Aidas“, 1991, sausio 23 d.).
Skersai Lietuvos kelio, kai reikėjo tvirto palaikymo, tvirtos tautinės dvasios, lyg stulpai ar įkyrūs akmenys, šešėliai arba, simboliškai tariant, juozaičiai su plytomis rankose stovėjo ir J. Baltušis, J. Kuolelis, suvokietėjęs H. Arnašius, Vyt. Girdzijauskas, netgi P. Dirgėla. Būtent jiems ir tokiems silpnadvas(in)iams kaip jie tada S. Geda parašė: „(Mūsų) idealas vienas – nepriklausoma Lietuva“. Tautos laisvės aspiracijas stiprino ir J. Avyžiaus žodžiai: „Rašytojo sąžinė šaukia aktyviai įsitraukti į valstybės atkūrimo procesą“.
Apibendrinant galima pasakyti, kad vieni plunksnos broliai Sausio 13 d. naktį stovėjo prie Parlamento barikadų viskam pasiryžę, o kiti, užsimaskavę slapyvardžiais, komunistų laikraštyje „Tarybų Lietuva“ (vėliau – „Opozicija“) tebegiedojo apie buvimo Sovietų Sąjungoje palaimą, apverkė nuverstą V. Kapsuko paminklą ir piktinosi, kad, pavyzdžiui, iš „Lelijos“ f-ko partorgės atimtas kabinetas.
Įdomu šiandien paskaityti, sakysim, dvasingus, įkvepiančius S. Šaltenio ir kitų reportažus apie būsimą mūsų valstybės viziją sovietų grėsmės akivaizdoje, tuo tarpu V. Rubavičius, „Litmenio“ redaktorius, A. Zalatorius, buvęs Sąjūdžio tarybos narys, įtūžę daužę vadinamąjį V. Landsbergio „asmens kultą“, liejo ant dešiniųjų jėgų paniekos, patyčių, purvo kibirus.
Prisimenu „Moksleivio“ puslapius, kur redaktorius Algimantas Zurba įžanginiame straipsnyje tiesiog plyšojo netverdamas iš džiaugsmo, po to, kai buvusi partinė nomenklatūra laimėjo rinkimus į Seimą. Dabar gal ir K. Saja dėl daug ko nusivylė, o tada jis rašė: „Kodėl mes renkame Barabą ir esam linkę nukryžiuoti tą, kuris mus taip sėkmingai vedė iš „Egipto žemės, iš nelaisvės namų“ (1992 m. „Lit.men.“).
Gėda man ir dėl buvusios mano dėstytojos I. Kostkevičiūtės, kuri tada šlovino komunistus. Būtent tada vietoj „Komunisto“ žurnalo įsteigtose „Gairėse“ ėmė burtis „kairieji rašytojai“, kuriems LDDP atrodė „demokratijos garantas“. Tada „Gairėse“ spausdinosi V. Reimeris, Alf. Bieliauskas, J. Macevičius, V. Radaitis, J. Nekrošius, M. Karčiauskas, P. Drilinga etc.
Atsimenate, kaip triukšmingas KGB agentų „medžioklės sezonas“ išgąsdino nemaža garsių vardų, įsipainiojusių į klastingus voratinklius. O šie, neseniai savo raudoną odą persidažę, pakeitę kailį, rašė ir šaipėsi: „Mums ketvirtadalis Lietuvos rašė“. Tai vieno KGB majoro žodžiai. Net buvo įsteigtas „Baltušio draugų klubas“, kuris ėmėsi ginti tariamai nepelnytai nuvertintus lietuvių rašytojus. Teisybė, vadinamosios megztosios beretės tada buvo kategoriškos, jos klykė ir lipdė tikrų ir nepelnytai apšauktų KGB-istais etiketes. Prisiminkime kad ir J. Mikelinsko bei T. Venclovos polemiką. Taip, daugelis sovietinių rašeivų tais laikais labai ilgėjosi nemokamų kelialapių į Baltijos pajūrį Palangoje, Rygoje ir kt.
Net tokie rašytojai, įsitraukę į tas tarpusavio rietenas, rodė priešiškumą naujajai valdžiai ir klykavo kaip J. Ivanauskaitė, V. Kukulas, R. Gavelis, o A. Šliogeris, kaip paprastai ėmęsis vos ne Hėgelio vaidmens, pamokslavo, kad „jei valdžia nori viską kontroliuoti, inteligentui nereikia eiti į politiką“, nes jis turi likti visada opozicijoje. Būtent tai turėdamas atsiradusią priešpriešą tarp inteligentų ir valdžios, L. Donskis, prisiminęs, kad „tarpukario Lietuva buvusi tarsi „kultūros projektas“, o dabartinė „Lietuvos valstybė emancipuojasi kultūros atžvilgiu, tuo tarpu pats kultūros elitas „vis mažiau tapatinamas su valstybe“.
Kai rinkimus laimėjo eldepistai, politikierius Vyt. Kazakevičius, vienas iš aršiausių sovietinio tipo ideologų, tada rašė, kad į Seimą atėjo didelis būrys, girdi, pačių stipriausių, garsiausių kūrybos ir mokslo inteligentų“. Tuo tarpu į Lietuvos rašytojų gretas ateina tokių kūrėjų, kurie, atsisakę tradicinės recenzijos, kritikų straipsnių, ėmėsi vien liaupsių savo draugų ir bičiulių atžvilgiu, pvz., šių metų poezijos pavasario laureatas ėmė interviu iš A. Marčėno, o jau kitame numeryje S. Parulskis klausinėjo E. Ališanką ir t. t. Klostėsi keista ir ne visai rimta literatūrinė situacija, nes, jaunajai kartai įsiūbavus kultūrinį gyvenimą provincijoje (leidžiamos knygos net tokių poetų, poetėlių ir prozininkų, kurie tėra vien analfabetai).
Na, Just. Marcinkevičius parašė tais laikais gražių žodžių, pvz., „Mes dar niekad nebuvom tokie dideli / niekada mumyse dar nebuvo tiek laisvės“ (eilutės iš „dienoraščio“), o V. Landsbergis jam pritarė: „Lietuva skleisis kaip gėlė, puošdama pasaulio vainiką“ („Atgimimas“). Tik A. Šliogeris visus atšaldydavo: „Mes įžengėme į žiaurų negailestingą metą, mes esame laukiniame laike. Tai barbaro valanda (1992 m., „Litmenis“). R. Ozolas, vienas iš pirmųjų signatarų, praregėjęs ir pamatęs, kaip išsidarinėja aukštosios ir žemesnių grandžių valdžios atstovai su savo tauta, apibendrinęs rašė: „Didežiausias mūsų priešas dabar – nusivylimas. Jį pastebim slankiojant kaip kokį perkarusį mangustą“ („Litmenis“, 1991). Blaivino ir tikrieji rašytojai, tokie kaip R. Granauskas: „Reikia labai aiškiai apsispręsti, kokią kainą mokėsime už Nepriklausomybę. Tada pradings netikrumas“ („Šiaurės Atėnai“, 1990). Net S. Šaltenis nuogąstavo: „Ar dar kas liks iš Lietuvos neištąsytas, neišparduotas?“ Tada jis buvo AT deputatas.
Sakykite, kur buvo tuometinių Lietuvos vadovų protas, kad banko direktorius gaudavo metinę 1 235 341 Lt algą, kai minimalus atlyginimas, Vyriausybės nustatytas, tesiekė vos 70 Lt per mėn.? Šitos didžiulės socialinės neteisybės ir juridinio neteisingumo akinama tada „Dienovidžio“ laikrašty dirbusi A. Žemaitytė rašė: „Sumaišties ir chaoso fone aižėja, trupa tas Lietuvos paveikslas, kurį buvom nupiešę savo širdyse“ (1995 m.). O didysis kavinių vilkas, prozininkas R. Lankauskas pasipiktinęs antrino jai: „Apvogta ir apiplėšta nelaimingoji Lietuva, paniekinta jos laisvė ir nepriklausomybė“ („Litmenis“, 1995). Emigrantas iš Belgijos Cinzas tada baisėjosi: „Nėra jokios moralės ir teisinės atsakomybės“ („L.rytas“, 1995). Ne veltui „Europos“ laikraštyje atsirado straipsnis „Ar nušauti Brazauską?“ (1995 m.).
XXX
Pargrįžę iš Sibiro šalčių ir gulagų mūsų broliai ir seserys politkaliniai ir tremtiniai bergždžiai dairėsi knygų, kur būtų aprašomos jų kančios, skausmas. Deja, iš A. Vienuolio, I. Simonaitytės, J. Baltušio, T. Tilvyčio ir jaunesnės kartos rašytojų romanų, dramų, poemų etc. į juos žvelgė atgrasūs sužvėrėjusių buožių snukiai, nusipelnę dar didesnės bausmės, o mūsų partizanai, paleisti iš Pečioros, Mordovijos, Norilsko, Džezkazgano lagerių ir vergų galerų, pamatė pasibaisėtinus savo atvaizdus V. Petkevičiaus, V. Bubnio romanuose ar a.a. A. Jonyno eilėse.
Filosofas T.W. Adoruo kadaise rašė: „…negalima sukurti meninio kūrinio remiantis antižmogiška ideologija“. O juk komunizmą mes, lietuviai, privalome laikyti kitos nusikaltėlių ideologijos, fašizmo forma. Kaip žinome, diegiant žmonių sąmonėje prievartinę socialistinio ūkio sistemą, našiai ir daug pasidarbavo ir T. Tilvytis, V. Valsiūnienė, J. Baltušis, ir kai kurie jaunesnės kartos rašeivos, šiandien apsikaišę patriotų ir nepriklausomybininkų povų plunksnomis. O toks Alf. Bieliauskas gal vienintelis išdrįso parašyti: „Ką jau parašiau, nieko ir šiandien nekeisčiau“.
Kai kurie neiškentę žeminamos savo, kaip kūrėjų, padėties, sugebėjo emigruoti: I. Meras, S.T. Kondrotas, A. Sluckaitė, T. Venclova, o A. Kalanavičius grįžo į tėviškę arti ir sėti, tuo tarpu, pvz., M. Tamonis buvo uždarytas į psichnamį.
Kolaborantinių rašytojų Lietuvoje nemaža. Teisindamasis kartą A. Baltakis rašė (priekaištai tiems, kurie susilaikė nuo sovietinės apologetikos): „Mes kapliuojame mėšlą, o jūs vaikštote apsimovę baltomis pirštinaitėmis, tačiau be mūsų nebūtų ir jūsų. Čia jis, anot V. Kubiliaus, buvo teisus, nes literatūros prievaizdams galima buvo toleruoti „grynąją poeziją“ tik turint nemažą skaičių sovietinio patriotizmo kūrinių, skirtų komunistinio auklėjimo tikslams.
Gerai prisimename mūsų piliečių reikalavimus nugriauti P. Cvirkos paminklą. „Ar iš vieno, ar iš kito šono žiūrėsi, rašė S. Geda, visur kyšo politika visu savo bjaurumu“ („Metai“, 1995). Net didysis prisitaikėlis A. Čekuolis parašė: „Tarybų Sąjunga – tai vienas didelis Černobylis nuo Kaliningrado iki Čiukčijos. J. Juškaitis, vidinis poetas-emigrantas, ne be sarkazmo kai kurių kolegų atžvilgiu rašė: „Priespauda visada eidavo sau, o rašytojas sau, o socializmo laikais sutapo“.
Aršiausieji kolaborantai gyvenime ir literatūroje buvo A. Venclova, L. Gira, B. Dauguvietis, A. Bauža, J. Bielinis, A. Sprindis, V. Bubnys, J. Būtėnas, A. Drilinga, K. Korsakas, V. Šulcaitė, Ant. Jonynas, V. Valsiūnienė, A. Gudaitis-Guzevičius ir kt.
XXX
Žinoma, apie visa tai, apie ką aš čia fragmentiškai priminiau, dar bus rašoma, analizuojama, perkratoma. Bet Sąjūdžio istorinio stebuklo, anot K. Girniaus, jau mes neužmiršime niekados, nes būtent Sąjūdis padėjo atgaivinti okupantų ir kolaborantų sutryptą mūsų tautinę savigarbą, tapatybę ir pažadino ilgai žalotas kūrybines galias.
XXX
Ar, įvertinusi visą mūsų tautos patirtį, pakils Lietuva iš gilaus nuovargio ir apatijos, kuria laikosi nomenklatūrinės partijos ir valdžios, ar mes sugebėsime atgaivinti tikėjimą šventais Sąjūdžio idealais, kurie šiandien visai sutrypti, pasakys laikas, ateitis ir mes, patys lietuviai, tauta.
Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.
2014.02.12; 05:06
