Vilniaus Apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija šių metų liepos 16-ąją nuspręndė ir toliau taikyti griežčiausią kardomąją priemonę įtariamąjam Konstantinui Michailovui – Nikulinui.
Tai reiškia, kad buvęs OMON milicininkas K.Michailovas, kol vyksta teismo procesas, už grotų praleis dar mažiausiai trejetą mėnesių.
Oficialioje Vilniaus Apygardos teismo nutartyje K.Michailovas kaltinamas tuo, kad, dirbdamas TSRS Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės Rygos Ypatingosios paskirties milicijos būryje, veikdamas to paties būrio vado Česlav Mlynik suburtoje organizuotoje grupėje, kartu su to paties būrio milicininkais Andrej Laktionov ir Aleksandr Ryžov, tyčia nužudė 1991-ųjų liepos 31-ąją Medininkų poste budėjusius mūsų muitininkus, policininkus bei “Aro” pareigūnus.
Teisėjų kolegijos nutartyje smulkiai išdėstyta, kaip, kada ir su kuo įtariamasis K.Michailovas dalyvavo Medininkų skerdynėse. Štai nedidelė ištrauka: “Sulaikytus LR pareigūnus, tame tarpe ir sunkiai sužeistą J.Janonį, K.Michailovs kartu su A.Laktionov ir A.Ryžov bendromis pastangomis, tikslu nužudyti, saugojo, prievarta suvarė į Medininkų muitinės posto vagonėlį, kur iš tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais tyčia šovė ne mažiau 13-os šūvių į nukentėjusiuosius. Šiomis aplinkybėmis K.Michailovs kartu su A.Laktionov ir A.Ryžov veikdami bendrai Medininkų muitinės posto teritorijoje ir posto vagonėlyje, iš trijų tyrimo metu nenustatytų, nesurastų šaunamųjų ginklų – dviejų 7,62 mm kalibro Kalašnikovo konstrukcijos automatų su garso slopintuvais, 9 mm kalibro Makarovo pistoleto tyčia šovė ne mažiau 16-os šūvių į Medininkų muitinės poste dirbusių A.Musteikio, S.Orlavičiaus, R.Rabavičiaus, A.Kazlausko, J.Janonio, A.Juozako, M.Balavako, T.Šerno galvas, kitas kūno vietas…”
Nutartyje taip pat detaliai papasakota, kaip konkrečiai buvo sužaloti mūsų Medininkų pareigūnai. Nutartyje smulkiai išdėstyta, kada pirmą kartą K.Michailovui paskirta kardomoji priemonė suėmimas, paskelbta paieška, išduotas Europos arešto orderis. Neginčijami šie faktai: 2007 metų lapkričio 30-ąją Rygos miesto Centrinio apygardos teismo sprendimu K.Michailovui pirmą kartą paskirtas suėmimas iki 80-ies parų. 2008-ųjų sausio 28-ąją įtariamasis perduotas Lietuvai. 2008-ųjų sausio 29-ąją Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas K.Michailovui nustatė trijų mėnesių suėmimo terminą. Po to karto kardomoji priemonė suėmimas buvusiam omonininkui K.Michailovui buvo pratęsiama dar devynetą kartų. Liepos 16-osios pratęsimas – dešimtasis.
Vilniaus Apygardos teismo nutartyje pabrėžiama, kad K.Michailovas kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, už kurį numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Ši aplinkybė, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004-ųjų metų gruodžio 30-osios nutarimu, leidžia labai sunkaus nusikaltimo padarymu kaltinamam asmeniui taikyti griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. Be to, teisėjų kolegija pabrėžė, jog iki sulaikymo kaltinamasis K.Michailovas dirbo ir gyveno Latvijoje, Lietuvoje neturi pastovios gyvenamosios vietos, kaltinamojo su Lietuva nesieja jokie socialiniai ryšiai. Pasak teisėjų kolegijos, K.Michailovas yra anksčiau teistas Latvijos Respublikoje, turi ryšių užsienio valstybėse, tame tarpe – ir Rusijoje, kur slapstosi “ir kiti inkriminuojamo labai sunkaus nusikaltimo bendrininkai”. Žodžiu, teisėjams atrodo, kad “kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo”. Be to, nuostata, kad “suėmimas gali būti skiriamas ir tęsiamas tik tiriant ir nagrinėjant bylas dėl nusikaltimų, už kuriuos baudžiamasis įstatymas numato griežtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, – nepažeista”.
Kolegijos pirmininkės Sigitos Vainauskienės, kolegijos teisėjų Viktoro Dovidaičio ir Vladislavo Lenčiko pasirašytoje nutartyje taip pat sakoma, kad, “išklausiusi kaltinamojo prašymo paleisti jį iš suėmimo, teisme dalyvavusių asmenų paaiškinimų, kolegija daro išvadą, jog kardomosios priemonės – suėmimo terminas kaltinamąjam pratęstinas trims mėnesiams, nes “suėmimo taikymo kaltinamajam K.Michailovs sąlygos bei pagrindas nėra išnykę”. Kad tie duomenys nėra išnykę, neva byloja Medininkų žudynių įvykio vietos apžiūros protokolai, daiktinių įrodymų apžiūros protokolai, teismo medicinos, balistinių ekspertizių aktai, liudytojų, kuriems byloje taikomas anonimiškumas, parodymai bei liudytojų T.Gudaniec, P.Vasilenko, V.Orlovo, A.Smotkino, A.Skliar, I.Bormontov ir daugelio daugelio kitų (nutartyje išvardinta 20 pavardžių) pasakojimai.
Buvusiam omonininkui K.Michailovui nepalankius teiginius smulkiai cituoju ne atsitiktinai. Vardindamas K.Michailovui neva nepalankias aplinkybes noriu parodyti, kaip Vilniaus Apygardos teismo nutartyje kruopščiai ir išsamiai išguldytos visos prokurorų nuostatos. O štai K.Michailovą ginančių advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės argumentams vietos visai nepalikta. Nutartyje tėra tokia pastraipa: “Kaltinamasis ir jo gynėjai prokuroro prašymui prieštaravo, prašė netaikyti jų ginamąjam kardomosios priemonės – suėmimo”. Tik tiek. Sutikite, iš šio paaiškinimo neįmanoma susidaryti bent kiek išsamesnio vaizdo, kodėl advokatai įsitikinę, esą jų ginamasis nenusipelnė griežčiausios kardomosios priemonės, nors, beje, advokatų argumentai buvo kruopščiai pagrįsti bylos duomenimis ir faktais. Taigi kaltinimų vardinimui skiriami net keturi puslapiai, gynybai – tik vienas sakinys. Kodėl tokios keistos proporcijos? Kodėl teismas nesiteikė net pacituoti išsamaus K.Michailovo laiško, kurį kaltinamasis perskaitė teismo posėdyje? Ko, naudojant tokias proporcijas, siekiama išvengti, pasitinkant 19-ąsias Medininkų tragedijos metines?
O juk K.Michailovas prašė nurodyti konkrečius bylos puslapius, kuriuose esama jam neva nepalankių teiginių. Mat byloje, pasak įtariamojo advokatų, nėra nė vieno konkretaus įrodymo ar bent užuominos, jog K.Michailovas galėjo dalyvauti Medininkų žudynėse. Žodžiu, bylos puslapiai, kur neva išdėstyti K.Michailovui nepalankūs faktai, neišvardinami tik todėl, kad tokių puslapių … tiesiog nėra. Akivaizdu, kad būtent K.Michailovui nepalankios proporcijos leidžia pagrįstai manyti: šiuo atveju greičiausiai pažeidžiami nekaltumo prezumpcijos, lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai. Juk paties kaltinamojo ir jo advokatų A.Marcinkevičiaus, I.Botyrienės pasisakymai liepos 14-ąją buvo ne tik išsamūs, bet ir labai konkretūs.
Ypač įsiminė advokatų nuostata, jog nuolat pratęsiamai griežčiausiai kardomajai priemonei turėtų būti taikomi vis didesni reikalavimai. Ja negalima švaistytis ir į kairę, ir į dešinę. K.Michailovo atveju kardomoji priemonė pratęsiama beveik dešimt kartų. Pratęsiama nepaisant aplinkybės, jog Lietuvos prokurorai jokių papildomų įrodymų, leidžiančių įtarti K.Michailovą dalyvavus Medininkų skerdynėse, nepateikia. Be to, argumentai, kuriais kaltinamas K.Michailovas, verti išsamios analizės. Kuo remiantis prokurorai kaltina K.Michailovą dalyvavus Medininkų žudynėse? Ar tie argumentai – svarūs?
Pirma, K.Michailovas niekad nesislapstė nei nuo Latvijos, nei nuo Lietuvos teisėsaugos. Į visus ankstenius teismų šaukimus jis atvykdavo nustatytą dieną ir valandą. Taip, Lietuvoje jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos. Bet kas čia keisto, jei jis – Latvijos pilietis? Galų gale Latvija – ne Iranas, Šiaurės Korėja ar Rusija. Latvija kaip ir Lietuva priklauso Europos Sąjungai. Tad Lietuva bet kada galėtų kreiptis į Latviją dėl K.Michailovo išdavimo. Žodžiu, K.Michailovas į teismo posėdžius galėtų atvyti ir iš Rygos. Argumentas, jog K.Michailovas gali bėgti į Rusiją, nes ten turi pažįstamų, nes ten slapstosi kiti Medininkų žudynių dalyviai, – tėra spėlionės, bet ne konkretūs įrodymai. Mat ES ir Rusijos siena nėra skylėtas rėtis. Pabėgti į Rusiją – ne taip paprasta.
Antra, Medininkų žudynių vietos apžiūros, balistinės ir visos kitos ekspertizės – palankios būtent K.Michailovui. Medininkų poste neaptikta K.Michailovo pirštų antspaudų (aptikti kitų asmenų piršto antspaudai). Pas K.Michailovą neaptikta nei mūsų nužudytų pareigūnų ginklų, nei tų automatų, iš kurių buvo sušaudyti mūsų pareigūnai.
Trečia, nutartyje smulkiai išguldyta, kaip buvo nužudyti Medininkų pareigūnai. Šiuo atveju su prokurorais niekas nesiginčija: mūsų muitininkai, policininkai ir “Aro” pareigūnai buvo nužudyti būtent taip, kaip teigiama išvadose. Niekas nesiginčija ir dėl to, jog Medininkų pareigūnai 1991-ųjų liepos 31-ąją tikrai buvo nužudyti. Bet tokiuose pareiškimuose nėra nė menkiausio įrodymo, jog Medininkų pareigūnus žudė būtent K.Michailovas.
Ketvirta, kaltintojai nuolat remiasi liudininkų parodymais, leidžiančiais K.Michailovui neva inkriminuoti Medininkų nusikaltimą. Tačiau visi kaltinamosios pusės išvardinti liudytojai, duodami parodymus, iš tiesų tvirtino priešingai. Jie arba K.Michailovą mato pirmą kartą, arba nieko nežino apie jo sąsajas su Medininkų nusikaltimu. Net išlikęs vienintelis gyvas pareigūnas Tomas Šernas apklausų metu tvirtina į K.Michailovą panašaus žmogaus lemtingąją naktį nematęs. Net ir tie du įslaptinti liudininkai, pažymėti 11-uoju ir 12-uoju numeriu, nieko konkretaus apie K.Michailovo dalyvavimą Medininkų žudynėse negali pasakyti.
Pavyzdžiui, tvirtinama, esą buvo nugirstas pokalbis, kaip Tadeušas Gudanecas pasakoja vežęs neva Rygos OMON atstovus į Medininkus. Bet tas pats T.Gudanecas teisme tvirtina, jog civiliai persirengusius „rygiečius“ jis vežė į Medininkus, tačiau tarp jų K.Michailovo tikrai nebuvo. Kitas įslaptintas liudininkas perpasakoja neva kadaise girdėjo kažkokio pažįstamo, turinčio pažinčių Rygos OMONe, pasakojimą, kaip vienas konkretus OMON pareigūnas tarsi priekaištavo K.Michailovui, kam šis Medininkuose šaudė iš pistoleto. Tačiau tas įslaptintas liudytojas šio pokalbio asmeniškai negirdėjo. Apie tą pokalbį jam papasakojo kiti, kurių jis įvardinti negalįs. Pasak to paties įslaptinto liudytojo, vienas iš Rygos OMON milicininkų kažkam neva prasitaręs apie Medininkuose pamestą laikrodį. Tačiau apžiūrint įvykio vietą, laikrodžio niekas nerado. Dar daugiau keista, kad šitokie parodymai atsirado tik 2008-aisiais metais. Tad ko verti šitokie liudijimai? Kodėl būtent šie asmenys, net po tiek metų, – įslaptinti? Juk daugelis liudytojų, smulkiai atskleidę daugelį reikšmingų to įvykio aplinkybių, niekad nebuvo įslaptinti. Kokios tikrosios šių įslaptinimų priežastys?
Ketvirta, teismo nutartyje niekur nekalbama apie nusikaltimo kvalifikavimo tinkamumą ir jau galiojančius senaties terminus. Lietuvos pareigūnai Medininkuose nužudyti 1991-aisiais metais. Pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Baudžiamąjį kodeksą šiam nusikaltimui taikomas dešimties metų senaties terminas. Taigi šis terminas jau įsigaliojęs prieš devynerius metus. Net jei remsimės prokurorų teiginiais, esą K.Michailovas slapstėsi nuo teisėsaugos (nors jis nesislapstė), o tokiais atvejais senaties terminas pratęsiamas iki 15-os metų, – tai ir šiuo konkrečiu atveju senaties terminas bus įsigaliojęs prieš ketverius metus. Net moksleiviui žinoma, kad įstatymai laiko atžvilgiu atgal negalioja. Tačiau šioje byloje daugelis, regis, fundamentalių tiesų įgyja pačias keisčiausias transformacijas.
Jei maža šių argumentų, galima pateikti dar vieną pastebėjimą. Kai kuriems buvusiems sovietiniams omonininkams bei draugovininkams, nors, sprendžiant iš jų pačių parodymų teismui, byloje yra kur kas daugiau duomenų, kad jie galėjo būti prisidėję prie Medininkų žudynių, vis dėlto pasisekė išvengti tolimesnių tyrimų, mat buvo prisimintas įsigaliojęs senaties terminas. Prisiminkime pirmuosius T.Šerno parodymus ligoninėje, liudytojo V.Pužaij kalbą, I.Bormontov ir P.Vasilenko pasisakymus teisme. Tad ar šiuo konkrečiu atveju nėra taikomi dvigubi standartai: vieniems senaties terminas galioja besąlygiškai net ir Sausio 13-osios byloje, K.Michailovui kažkodėl – ne.
Susipažinus su įvairiais Lietuvos teismų praktikos pavyzdžiais tenka pastebėti bendrą taisyklę: bet kuris kitas asmuo, esant šitokiems įrodymams, paleidžiamas į laisvę, o byla nutraukiama. Tad sunku suvokti, kodėl K.Michailovo atveju elgiamasi atvirkščiai.
Kodėl Vilniaus Apygardos teismo nutartyje nepacituotas nė vienas įtariamojo K.Michailovo ir jo advokatų teiginys? Nepacituotas todėl, kad šitaip lengviau „nepastebėti“ net paprastam žmogui akis badančių faktų? Nepacituotas todėl, kad nereikėtų vargti bandant paneigti tai, ko realiai paneigti neįmanoma? O gal paprasčiausiai norima atitolinti neišvengiamą visuomeninį skandalą? Juk per 19-a paskutiniųjų metų mūsų teisėsauga šioje byloje nepasistūmėjo į priekį.
2010.07.22
