Pirmojo Lietuvos belaisvio paslaptis iki šiol neįminta


Print

Atsakyti į klausimą, kas buvo pirmasis 1990-ųjų kovo 11-ąją atkurtos nepriklausomos Lietuvos belaisvis, – nėra lengva. Daugelis iš mūsų tikriausiai gūžčiotų pečiais, išgirdę šį klausimą. Ne tik nusistebėtų, bet ir suabejotų: “nejaugi ką tik laisvę atgavusi Lietuvos valstybė turėjo į nelaisvę paimtų sovietų kariškių?”

Turėjo. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos belaisvis buvo Andrėjus Batrakas. Beje, remiantis 1991-ųjų metų rugpjūčio mėnesį savaitraštyje “Gimtasis kraštas” pasirodžiusia Jurgio Pekarskio publikacija “Pirmasis Lietuvos belaisvis”, A.Batrakas buvo ukrainietis. Tarnauti į sovietinę kariuomenę jis buvo pašauktas iš Kijevo.

Turimos žinios apie sovietinės armijos kareivį A.Batraką – skurdžios. Žinoma tik tiek, kad jis, tarnaudamas sovietinėje armijoje, dalyvavo įvairiose sudėtingose karinėse kampanijose. Pavyzdžiui, Kalnų Karabache. Žodžiu, talkino sovietų kariuomenei kartu su armėnų daliniais iš Azerbaidžano atimant Kalnų Karabachą. Tačiau mums, lietuviams, žinoma, svarbiausia, kokius “žygdarbius” šis jaunuolis nuveikė Lietuvoje. O “lietuviški nuopelnai” – įsimintini. Manoma, kad sovietų kariškių dalinys, kuriame tarnavo A.Batrakas, mažiausiai dalyvavo užimant spaustuvę Maironio gatvėje Vilniuje 1990-aisiais metais. Jei ši detalė paremta tik įtarimais, spėjimais, tai duomenys, jog A.Batrakas dalyvavo 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios akcijoje, kurios metu buvo užpulta tuometinė Aukščiausioji Tarnyba ir žuvo tuometinio SKATo savanoris Artūras Sakalauskas, – neginčijama. Būtent tą pavakarę A.Batrakas ir pakliuvo mums į nelaisvę. Beje, sužeistas. Remiantis J.Pekarskio publikacija, “A.Batrakas pateko į nelaisvę ir atsidūrė Raudonojo kryžiaus reanimaciniame skyriuje, kulka jam perskrodė dubenį, pažeidė žarnyną”.

Po Vilniuje atliktų kelių sudėtingų operacijų vaikinas greičiausiai buvo perkeltas į Sankt Peterburgo specialiąją karinę ligoninę. Tiesa, esama žinių, jog A.Batrakas galbūt prašė, jog būtų paliktas Lietuvoje. Bet oficialusis Vilnius politiniais sumetimais A.Batrako Lietuvoje nepaliko – atidavė tuometinei Rusijos karinei vadovybei.

Atiduoti tai atidavė. Tačiau atidavė deramai neapklausęs. Iki galo taip ir liko neišaiškintos aplinkybės, kaip ir kodėl grupė sovietinių kariškių bandė įsiveržti į AT teritoriją Vilniuje 1991-ųjų rugpjūčio 21-osios pavakarę. Duodamas parodymus Lietuvos tardytojams A.Batrakas teigė, esą jie nebuvo gavę įsakymo pulti Lietuvos parlamentą. Jiems tą vakarą buvo liepta į namus išvežioti tik karininkus. Jie ir vežė tris leitenantus namo. Tačiau važiuodami nuo Antakalnio pasuko paupiu ir pateko į aklikelį. Čia juos sustabdė. A.Batrako žodžiais tariant, sulaikė lietuvių pareigūnai, ginkluoti mažo kalibro šautuvėliais. Lietuvių pareigūnai liepė visiems išlipti iš automobilio. Tada įvyko netikėtas sprogimas. Iš kur automobilyje atsirado sprogmuo, – A.Batrakas nežinąs.  Pasak A.Batrako, niekas iš jų į lietuvius nešaudė. Bent jau tokio įsakymo jis negirdėjo.

Sprukdamas iš įvykio vietos A.Batrakas tvirtino pagriebęs su savimi “Kalašnikov” automatą ir pasislėpęs už gelžbetoninio bloko.

O kaip įvykiai klostėsi vėliau? Čia neaiškūs keli momentai. Pirma, A.Batrakas – ir šalto, ir karšto ragavęs karys. Jis buvo puikiai paruoštas bet kokiems koviniams veiksmams, bet kokiems netikėtumams. Apie aukštą kovinę parengtį byloja teisė nešioti avietinės spalvos beretę. Tai reiškia, kad tokio specifinio galvos apdangalo turėtojas (rusiškai – “krapovyje berety”) yra baigęs specialius apmokymus. Į tuos kursus įtraukiami įvairiausi, sudėtingiausi reikalavimai. Pavyzdžiui, privaloma per pusantros valandos įveikti 15-os kilometrų ruožą, ant pečių užsidėjus pilną kovinę ekipuotę: ginklą, šaudmenis, maisto atsargas. Tokie kariškiai moka apšaudomi perbėgti ugnies ruožą, sugeba įveikti aukštas užtvaras, vienu metu pajėgia kovoti net su keliais iki dantų ginkluotais priešininkais. Žodžiu, lengviau papasakoti, ko nemoka tokius apmokymus baigę kariai, nei išvardinti, ką sugeba “avietinėmis beretėmis” vadinami kariai.

O A.Batrakas tikrai turėjo teisę nešioti aviečių spalvos beretę. Todėl pirmojo Lietuvos belaisvio istorijoje esama kelių neaiškumų. Kodėl A.Batrakui nepasisekė sveikam pabėgti? Juk jis, lyginant su lietuvių pareigūnais, buvo kur kas geriau parengtas kovai. Be to, lietuviai tuo metu jau parlamentą saugojo atsipalaidavę, nes buvo aišku, kad pučas Maskvoje pralaimi. Tad A.Batrako sužeidimas – gal tik nelemtas atsitiktinumas? O gal A.Batrakas tik apsimetė, kad bėga?

Antras neaiškumas štai koks. Suėmus A.Batraką paaiškėjo, jog šis karys su savimi turi būtent toje pačioje gamykloje, tais pačiais metais, tą patį mėnesį ir tą pačią dieną ant to paties konvejerio pagamintus sumažinto greičio šovinius, kuriais nužudyti mūsų pareigūnai Medininkų poste 1991-ųjų liepos 31-ąją. Vaizdžiai tariant, šoviniai, kuriais šaudyta į Medininkų pareigūnus, buvo greičiausiai paimti iš tos pačios dėžės, iš kurios šovinius pasiėmė ir A.Batrakas, važiuodamas į Antakalnį 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją. Galų gale A.Batrakas turėjo būtent 7,62 mm kalibro “Kalašnikov” tipo modernizuotą automatą, prie kurio galima pritaisyti liepsnos ir garso slopintuvą. Būtent tokio pobūdžio duslintuvus žudikai ir naudojo užpuolę Medininkų postą. Bet oficialusis Vilnius į šią aplinkybę kažkodėl neatkreipė deramo dėmesio. SSRS VRM vidaus kariuomenės 42 – osios divizijos 132-ojo  konvojaus pulko teritorijoje dislokuoto ypatingosios paskirties dalinio, vadinamojo specnazo, karys A.Batrakas buvo greičiausiai perduotas rusų kariškių globon deramai neišsiaiškinus, ar esama kokių nors jo sąsajų su Medininkų skerdynėmis.

Tiesiog paleidome pirmąjį savo belaisvį iki galo neatlikę rimto tyrimo. Kur jis šiandien gyvena, ar vis dar tarnauja Rusijos karinėse pajėgose, ar dar gyvas, – sunku pasakyti. Težinoma tik tiek, kad Lietuvos prokuratūra, atiduodama Medininkų bylą teismui, nėra numačiusi A.Batrako apklausti nei kaip liudytojo, nei kaip įtariamojo. Todėl greičiausiai taip niekad ir nesužinosime, iš kur pas jį atsidūrė tos pačios serijos šoviniai, kuriuos naudojo Medininkų skerdikai.

Žinoma ir tai, kad tragiškai pasibaigusiam budėjimui nužudytojo Lietuvos Kelių policijos pareigūno A.Kazlausko pasiskolintame automobilyje „Žiguli VAZ – 2101“ buvo rasti būtent A.Batrako, t.y. mažiausiai to paties specialiosios paskirties dalinio kariškių, dėvėtų maskuojančių uniformų medžiagos mikropluoštų. Vienok šioji aplinkybė taip pat liko neišaiškinta ir neatskleista. Vadinasi, neapklausus Andrėjaus Batrako vargu ar sužinosime, kodėl ir kokie 1991 m. liepos 31 d. ankstyvą rytą Medininkų postą užpuolę žudikai vilkėjo būtent ypatingosios paskirties vidaus kariuomenės specnazo dalinio uniformomis.

Nuotraukoje: sovietinio specnazo kareivių, turinčių teisę dėvėti “avietinės spalvos” beretes, ženklas.

Šių metų rugsėjo 15-ąją laikraštis “XXI amžius” išleis dar vieną specializuoto priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį.

2010.09.14


Prisijunkite prie diskusijos