Ar galima Lietuvą traktuoti esant teisine valstybe? Tikriausiai visi sutiksime, jog mūsų šalis turi užtektinai daug demokratinės, civilizuotos valstybės bruožų. Tačiau greičiausiai teisūs ir skeptikai, įsitikinę, jog mūsų šalis vis dar stovi ant itin netvirtų, nuolat klibančių, kartais net skilinėjančių, pleišėjančių demokratijos pastolių.
Internetinis portalas Slaptai.lt šiandien pateikia dar vieną argumentą, leidžiantį abejoti Lietuvos kaip teisinės valstybės statusu. Tas argumentas – oficialūs statistiniai duomenys, bylojantys, jog lietuviškoji Temidė pamėgusi įtariamiesiems ir kaltinamiesiems taikyti tik pačias griežčiausias kardomąsias priemones. Kur reikia ir kur nereikia, kur galima ir kur negalima.
Lietuva nūnai Europos Sąjungoje garsėja kaip valstybė, itin pamėgusi suėmimo procedūras. Narpliodami bylas mūsų prokurorai prašo įtariamuosius arba kaltinamuosius dažniausiai suimti, mat laisvėje laukdami teismo jie, suprask, mėgins slėptis arba daryti poveikį liudytojams. O mūsų teismai, spręsdami, kokią kardomąją priemonę racionaliausia taikyti, dažnusyk svarbesniais palaiko kaltintojų, bet ne advokatų argumentus.
Taigi šiandien mes Europoje garsėjame kaip represinės valstybės bruožų turinti šalis, apart griežčiausios kardomosios priemonės taikymo nematanti jokių kitų išeičių. Vos tik atsirado įtarimų, jog pilietis nusižengė, tuoj skubame pasodinti jį už grotų, kad teismo lauktų būtent tardymo izoliatoriuje, atskirtas nuo viso pasaulio. Net ten, kur būtų galima pritaikyti tokias priemones kaip namų areštas, draudimas bendrauti su konkrečiai nurodytais asmenimis ar rašytinis pasižadėjimas neišvykti, mūsų prokurorai siūlo ir teisėjai dažnusyk sutinka taikyti pačią griežčiausią kardomąją priemonę – būtent suėmimą.
Surasti atsakymą į klausimą, kodėl mūsų Temidė pamėgusi būtent pačią griežčiausią kardomąją priemonę, – sudėtinga. Būtų neprotinga ieškoti tik vienos priežasties – esą taip mūsų teisėsaugai paprasčiau dirbti. Suėmei – ir šventa ramybė. Priežasčių, kodėl Lietuva viena iš labiausiai Europos Sąjungoje negailestinga kaltinamiesiems bei įtariamiesiems, – ne viena. Ir jos tarpusavyje susijusius, susipynusios.
Beje, gilintis į šią temą paskatino šių metų vasario 21-ąją mūsų parlamente surengta apskritojo stalo diskusija “Piktnaudžiavimas, lengvabūdiškumas ar normali praktika: ar tikrai asmenys suimami tik tada, kai būtina?” Tai būta solidaus renginio. Jį organizavo Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, Lietuvos apeliacinis teismas ir Lietuvos advokatūra.
Tądien Seimo Konstitucijos salėje pranešimus perskaitė advokatas, Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedros vedėjas prof. dr. Raimundas Jurka, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjas Aloyzas Kruopys ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas Karolis Liutkevičius. Diskusijose dalyvavo advokatai Adomas Liutvinskas, Arūnas Marcinkevičius, Remigijus Merkevičius, Valdemaras Bužinskas, Rimas Andrikis, Rolandas Tilindis. Savo nuomonę apskritojo stalo diskusijoje taip pat pateikė Vilniaus Universiteto Baudžiamosios justicijos katedros profesorius Gintaras Goda, Generalinis prokuroras Darius Valys, Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras Kęstutis Betingis, Lietuvos Advokatų tarybos pirmininkė Liudvika Meškauskaitė, Vilniaus ir Klaipėdos apygardų teismų pirmininkai…
Žodžiu, visi turėjo puikią galimybę išgirsti informatyvių, įsimintinų, net sensacingų nuomonių. Šių eilučių autoriui labiausiai įsiminė penkios gvildentos temos.
Pirmoji – ar tikrai Generalinės prokuratūros vadovybė prokurorams pateikia planus, kiek ir pagal kokius Baudžiamojo kodekso straipsnius pavaldiniai per metus privalo pateikti kaltinimų bei įtarimų. Antroji – demokratinė Europa, svarstydama, ar verta skirti pačią griežčiausią kardomąją priemonę, nesivadovauja argumentu, esą suėmimas iki teismo būtinas, nes įtariamajam pateikti kaltinimai dėl itin sunkaus nusikaltimo padarymo, todėl jis gali bėgti bei slėptis; tuo tarpu Lietuva tokiais atvejais dažniausiai renkasi pačią griežčiausiąją kardomąją priemonę. Trečioji tema: kodėl mūsų įstatymuose nebeliko straipsnio, teigiančio, jog už nepagrįstai ar neprofesionaliai iškeltą baudžiamąją bylą atsakingas teismui bylą pateikęs prokuroras; taigi ar Lietuva pasielgė teisingai, iš įstatymų eliminuodama personalinę prokurorų atsakomybę? Ketvirtoji: itin prastas ikiteisminio tyrimo pareigūnų profesionalumo lygis. Ir penktoji tema: itin neigiamas visuomenės požiūris į suėmimą panaikinančias teismo nutartis bei skelbiamus išteisinamuosius nuosprendžius, nors piktintis tokiais teismo verdiktais nėra jokio pagrindo..
Taigi minėtoje apskritojo stalo diskusijoje buvo prašoma, jog Generalinis prokuroras Darius Valys patvirtintų arba paneigtų teiginį, esą prokurorams nurodoma, kiek ir kokių kaltinimų bei įtarimų jie per metus privalo pateikti. Suprask, prokurorai privalo griežtai laikytis nustatytų normų. Jei nepateiks tiek kaltinimų bei įtarimų, kiek nurodyta asmeniniuose planuose, neabejotinai kentės jų karjera.
Beje, šį klausimą iškėlęs profesorius Gintaras Goda tvirtino asmeniškai abejojantis tokia versija. Šia versija abejojo ir Advokatų tarybos pirmininko pavaduotoja advokatė Liudvika Meškauskaitė. Vadovaujantis sveiku protu, keblu suvokti, kaip demokratinės valstybės prokurorui galima taikyti kažin kokius planus. Pabandykime suvokti tokios situacijos absurdiškumą: o jei tais metais prokuroro akiratyje nepasitaikė tiek nusikaltimų, kiek reikia išaiškinti, vadinasi, jis privalo improvizuoti ieškodamas potencialių nusikaltėlių? Arba įsivaizduokime priešingą situaciją: prokuroras įvykdė planą, tačiau jo dėmesin pakliuvo nauja nusikalstama veika; kaip tokiu atveju prokurorui pasielgti – apsimesti, jog nepastebėjo?
Deja, generalinis prokuroras nieko konkretaus į šias pastabas neatsakė. Jis netvirtino: ne, tai netiesa, ne, tokių planų tikrai nėra, ne – tai išsigalvojimai. Atsakydamas į šį klausimą jis akcentavo neišvengiamą būtinumą organizuoti ir pastoviai kontroliuoti prokurorų darbą, aiškindamas, jog prokurorai privalo turėti darbo gaires. Kaip suprasti tokį pono D.Valio atsakymą? Kaip patvirtinimą arba kaip paneigimą?
Šių eilučių autorius, atidžiai stebėjęs minėtą diskusiją, susidarė nuomonę, jog ši problema – ne iš piršto laužta. Bet jei prokurorai vis tik sulaukia nurodymų iš vadovybės, kiek privalą bylų, pavyzdžiui, atiduoti į teismą ir kiek žmonių suimti, reikėtų pirmiausia išsiaiškinti, ar prokurorų “darbo gairės” ženkliai skiriasi nuo realios kriminogeninės Lietuvos padėties. Juk čia galimi du variantai: arba planai per daug griežti, arba per daug švelnūs. Ir vis dėlto nė vienas iš jų netinka valstybėms, kurios save traktuoja kaip civilizuotas šalis. Demokratinės, teisinės valstybės nagrinėja tiek nusikalstamų veikų, kiek jų esama – nei daugiau, nei mažiau.
Antroji dilema – ar griežčiausia kardomoji priemonė neišvengiama, kai įtariamasis kaltinamas padaręs sunkų nusikaltimą? Demokratinėse, civilizuotose šalyse šis argumentas dažniausiai negalioja. Jei kaltinamajam gresia labai griežta bausmė, tai dar nereiškia, kad teismo pabaigos jis privalo laukti tardymo izoliatoriuje. ES valstybėse tokiais atvejais taikomos švelnesnės kardomosios priemonės: arba užstatas, arba rašytinis pasižadėjimas neišvykti, arba namų areštas. Arba visos šios priemonės taikomos kartu, kompleksiškai.
Apie tokias europietiškas nuostatas minėtoje diskusijoje kalbėjo ir Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A.Kruopys. Tačiau pats jis tokiomis demokratiniame, civilizuotame pasaulyje pripažintomis normomis vadovaujasi ne visuomet. Reikia pavyzdžių? Medininkų žudynių byloje sunkiais nusikaltimais kaltinamo buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo – Nikulino skundas dėl griežčiausios kardomosios priemonės pakeitimo į švelnesnes kardomąsias priemones.
Nagrinėdamas buvusio omonininko skundą dėl kardomosios priemonės parinkimo šis teisėjas nusprendė, jog K.Michailovas – Nikulinas teismo baigties negali laukti laisvėje. Vienas iš argumentų: buvusiam omonininkui inkriminuojami sunkūs nusikaltimai. Tad kaip suprasti tokį dvilypumą? Vienaip kalbu garbingoje tribūnoje, kitaip elgiuosi konkrečioje baudžiamojoje byloje?
Dar vienas akis badantis aspektas. Parinkdami griežčiausias kardomąsias priemones Lietuvos prokurorai ir Lietuvos teisėjai dažnokai remiasi nuostata, esą įtariamasis arba kaltinamasis turi pažįstamų ir artimųjų užsienyje, vadinasi, gali bėgti ir slėptis. Taip manyti lietuviškoji Temidė turi teisę. Tačiau tokius teiginius būtina įrodyti. O jei nėra įrodymų – jais vadovautis negalima. Bent jau taip elgiasi visa demokratinė Europa. Ypač demokratiniais principais besivadovaujančiose šalyse negalioja nuostata, esą įtariamasis bėgs bei slėpsis, nes, tik pamanyk, užsienyje jis turi bičiulių, draugų, pažįstamų. Demokratinės valstybės mano, jog šiais globalizacijos laikais mes negalime neturėti draugų ar pažįstamų svečiose šalyse. Taigi toks argumentas teisminiuose ginčuose – silpnas argumentas.
Mūsų šalyje – kardinaliai priešinga padėtis. Šių eilučių autoriui interviu duodamas prof. dr. Raimundas Jurka pabrėžė, jog “Lietuvoje praktika formuojama būtent taip: jei pasitaiko vadinamoji rezonansinė byla, pritraukianti visuomenės dėmesį, mūsų teisėsaugos institucijos dažniausiai mato tik vieną išeitį – suimti. Teisėsaugos institucijos šį savo prašymą dažniausiai grindžia išskirtinai teorinių prielaidų motyvais: įtariamasis gali slėptis, gali vėl nusikalsti, gali daryti poveikį liudytojams”.
“Jei byloje tikrai esama konkrečių duomenų, jog žmogus, kuriam pareikšti įtarimai arba kaltinimai, tikrai linkęs pabėgti ar daryti neleistiną poveikį liudytojams, – taikykime griežčiausią kardomąją priemonę. Užtenka vieno iš šių punktų, kad būtų galima įtariamąjį suimti, – portalui Slaptai.lt teigė teisininkas R.Jurka. – Tačiau esama užtektinai daug atvejų, kai prokuratūra neturi konkrečiais faktais pagrįstų duomenų, jog įtariamasis slėpsis, darys poveikį liudytojams ar nusikals. Ir vis tiek prokurorai prašo teisėjų taikyti laisvės suvaržymo priemonę. O teismai, kurie privalo atidžiai pasverti kiekvieną prokurorų argumentą, dažnusyk įsiklauso tik į valstybės kaltintojų argumentus. Į gynėjų argumentus dažnai neįsigilinama. Advokatų surinkti duomenysmažiau vertinami”.
Apskritojo stalo diskusijos dalyviai informavo ir apie išties sveiku protu sunkiai besuvokiamus atvejus. Pavyzdžiui, įstatymams nusižengęs žmogus pats ateina į policiją, nuodugniai papasakoja apie savo nuodėmes, išduoda savo sėbrus. Jis nuoširdžiai ir savo noru bendradarbiauja su teisėsaugos institucijomis. Tačiau jam iki teismo vis tiek pritaikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė. Argumentai? Gali bėgti ir slėptis.
Įdomi ir tokia detalė: griežčiausias kardomąsias priemones pakeitę į švelnesnes kardomąsias priemones mūsų teisėjai niekad nesuklydo. Vienas iš teisininkų teiravosi, ar pasitaikė situacijų, kai teisėjas, naikindamas suėmimą, apsiriko? Žodžiu, ar esama duomenų, kiek įtariamųjų ir kaltinamųjų išties pabėgo bei pasislėpė, sulaukę švelnesnių kardomųjų priemonių? Tokių atvejų apskritojo stalo dalyviai neprisiminė nė vieno.
Ir vis tiek mūsų teisėjai, vengdami priešpriešos su prokuratūra, mėgsta taikyti būtent pačią griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą. O juk tokios priemonės taikymas – brangus malonumas. Tardymo izoliatoriuje laikomo asmens vienos paros išlaikymas valstybės biudžetui kaštuoja mažų mažiausiai 50 litų. Paskaičiuokime, kiek tokių suėmimų esama per metus ir kaip ilgai jie taikomi, ir turėsime itin solidžią pinigų sumą, kuri gula ant visų mokesčių mokėtojų pečių. Palyginimui pateiksime pavyzdį, kiek mūsų valstybės biudžetui šiai dienai kaštavo griežčiausios kardomosios priemonės taikymas buvusiam Rygos omonininkui K.Michailovui. Daugiau nei 100 tūkst. litų.
Beje, remiantis diskusijos metu paskelbtais oficialiais duomenimis, nuo praeitų metų Lietuvoje šiuo metu teismo laukia per 2 500 suimtųjų. Skaičiai ir išlaidos – įspūdingos. Pagal šiuos rodiklius Lietuvos Respublika – priešpaskutinė Europos Sąjungoje. Tiksliau tariant, lygiuojasi į pačias blogiausias valstybes.
Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog griežčiausios kardomosios priemonės taikymas ne taip jau retai sukuria konfliktinę situaciją: o jei įtariamasis bus išteisintas? Kas padengs nuostolius, patirtus kalint tardymo izoliatoriuje? Juk griežčiausia kardomoji priemonė taikoma ne tik bedarbiams, ne tik asocialiems asmenims. Ji taikoma ir verslininkams, ir įmonių vadovams. Uždaryti į areštinę tokie asmenys nebegali atlikti darbų, kuriuos jiems privalu atlikti. Vadinasi, jų verslas, jų įmonės patiria nuostolių. Galbūt net žlunga. Kas turėtų atsakyti už tokio pobūdžio nuostolius? Demokratinėje valstybėje atsakomybė – neišvengiama. Bet Lietuvoje sukurta būtent tokia tvarka, kad už nepagrįstus kalinimus niekas asmeniškai neatsako – nei prokurorai, nei teisėjai.
Tačiau neapsigaukime: atsakome mes visi – mokesčių mokėtojai. O po to stebimės ir piktinamės nuolat augančia įvairiausių mokesčių ir rinkliavų našta Būtent dėl mokesčių naštos vargu ar galime leisti valstybės institucijoms elgtis neatsakingai, nereikalaudami iš jų finansinių ataskaitų.
Įsimintina ir rungtyniškumo tema. Lietuvos įstatymai byloja, jog rungtyniškumo principas privalomas visuose Lietuvos teismuose. Tai reiškia, kad teismuose lygiomis teisėmis, įrodinėdamos savo argumentus, grumiasi dvi pusės – prokurorai ir advokatai. Bet Lietuvos įstatymai kažkodėl nepripažįsta ir neleidžia rungtyniškumo principo ikiteisminiuose tyrimuose. Bet juk ikiteisminiai tyrimai, sutikite, ne mažiau svarbūs nei pats teismo procesas. Juk ikiteisminis tyrimas – pradžių pradžia. Neteisingas kaltinimas ar paviršutiniškai simbolinė gynyba ikiteisminio tyrimo metu gali sukurti prielaidas dar didesnėms klaidoms. Juolab kad maždaug trečdalis ikiteisminio tyrimo tyrėjų neturi privalomai būtino aukštojo universitetinio teisinio išsilavinimo.
Kaip pabrėžė advokatas Arūnas Marcinkevičius, “visiems ikiteisminio tyrimo tyrėjams būtina turėti ne bet kokį aukštąjį, o būtent aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą”. Čia reikalingas ne kolegijos, ne aukštesniosios mokyklos pedagogo, istoriko, buhalterio ar inžinieriaus diplomas. Ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnams reikalingas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakulteto arba Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto diplomas. Deja, kaip paaiškėjo diskusijos metu, dar pakankamai daug ikiteisminio tyrimo tyrėjų negali pasigirti turintys tokius diplomus.
Advokatas Rolandas Tilindis, ilgus metus tarnavęs Lietuvos Respublikos Generalinėje prokuratūroje ir ne vienerius metus buvęs Lietuvos atstovu „Eurojuste“, pažymėjo, jog Europos Sąjungos valstybėse senai įvertinta ir skatinama aktyvi advokatų veikla, veiksmingai ginant savo klientus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Taigi demokratiška Europa rungtyniškumo principą taiko visur, visada ir visuomet. Lietuva – ne. Nors Lietuva pretenduoja vadintis teisine, demokratine valstybe.
Aktyvi gynyba ikiteisminiuose tyrimuose turėtų būti ne vien pageidautina, bet ir privalomai būtina. Deja, Lietuvoje advokatai ikiteisminiuose tyrimuose netoleruojami. Tik kai kurie teisėjai leidžia advokatams aktyviai plušėti, nagrinėjant skundus ikiteisminio tyrimo metu. Deja, taip besielgiančių teisėjų – labai mažai. Kiti teisėjai net ir teismo procesų metu kaip įmanydami riboja advokatų profesinę veiklą ginant įtariamąjį ar teisiamąjį asmenį. Pastarųjų pavyzdžių lietuviškojo teisingumo procese itin gausu.
Advokato R.Tilindžio nuomone, rugtyniškumo principus nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžio galėtų užtikrinti viena vienintelė nežymi pataisa Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso straipsnyje. Tiesiog tereikia šio principo galiojimą įteisinti nuo pat sulaikymo arba įtarimų pareiškimo pradėjus ikiteisminį tyrimą.
Įsiminė ir diskusijos dalyvių pastabos, kaip teisėjai apkaltinamuosiuose nuosprendžiuose itin smulkiai surašo prokurorų argumentus, mechaniškai nukopijuodami juos iš kaltinamųjų aktų, o advokatų pastabas bei gynybos argumentus bevelyja ignoruoti ir, kaip taisyklė, nutyli. Tokiu būdu teismai neleistinai išvengia nekaltumo prezumpcijos principo sąlygojamos prievolės pagrįstai paneigti gynybos argumentus.
Vaizdžiai tariant, jei prokurorų teiginiai sudėliojami net penkiuose puslapiuose, tai advokatų prieštaravimai telpa vos keliose eilutėse. Susidaro įspūdis, tarsi advokatai neturėjo rimtų argumentų, tarsi advokatų įžvalgos būtų mažai reikšmingos. Galbūt tuo galėtų patikėti su lietuviškojo teisingumo procesu nesusipažinę asmenys. Tačiau šių eilučių autoriui, asmeniškai stebinčiam teismų procesus keliose skandalingai garsėjančioje baudžiamojoje byloje, taip neatrodo. Pavyzdžiui, asmeniškai teko įdėmiai klausytis advokatų ginamosios kalbos argumentų Lietuvos pareigūnų nužudymo Medininkų poste byloje.
Negaliu nepastebėti, kad šioje byloje advokatų ginamoji, priešingai nei prokurorų kaltinamoji, kalba buvo išsamiai ir detaliai pagrįsta byloje nustatytais, tarpusavyje neabejotinai, tiesiogiai susijusiais faktais, o ne prielaidomis ar spėlionėmis. Tačiau, nepaisant beveik 80 lapų užimančios itin rimtos advokatų ginamosios kalbos, teisėjų nuosprendyje iš jos teliko trumputis teismo pastebėjimas, esą advokatai prieštaravo kaltintojų pozicijai, ir, žinoma, prašė jų ginamąjį išteisinti. Sakykit, ar toks teisėjų elgesys – toleruotinas?
Šiuo klausimu, regis, pakankamai plačius išaiškinimus yra pateikęs Lietuvos Konstitucinis ir Aukščiausiasis teismai. Tačiau dauguma teisėjų iki šiol neranda reikalo laikytis teismo sprendimams ir nuosprendžiams taikytinų turinio ir esmės reikalavimų. Ar tai reiškia, kad Lietuvos teismuose vis tik neveikia arba netinkamai veikia teisingumo užtikrinimo sistema?
Diskusijos dalyviai pastebėjo, jog ypač rezonansinėse bylose teisėjai prokurorų teiginius linkę kažkodėl traktuoti kaip neabejotiną tiesą, kurią galima priimti be patikrinimų, analizių bei ekspertizių. O į advokatų darbą žvelgiama skeptiškai, dažnai net su neslepiama panieka. Nors per analizės principų sietą lietuviškoji Temidė privalėtų perkošti tiek kaltintojų, tiek gynybos duomenis.
Diskusijos dalyviai taip pat atkreipė dėmesį, kad lietuviškieji teismai pernelyg linkę piktnaudžiauti abstrakčiomis sąvokomis. Sakykim, tokiomis frazėmis kaip “įtariamojo kaltę patvirtina ir kiti bylos duomenys”. Diskusijoje dalyvavusių advokatų ir teisės mokslininkų teigimu, teisėjas visuomet privalėtų konkrečiai išvardinti “kitus bylos duomenis”: nurodyti jų faktinius pagrindus, jų patikimumą, sąsajas su įtariamojo veiksmais bei tiesioginį sąryšį su teismo sprendimu. Liūdna, bet šiandien dar pasitaiko nesuskaičiuojama gausybė atvejų, kai teisėjas net nelinkęs konkrečiai nurodyti “kitų bylos duomenų”, nes jų paprasčiausiai nėra arba jie – abejotini, silpnučiai, neįtikinami.
Kokį įspūdį paliko ši diskusija? Daugiau tokių diskusijų. Gal tada pavyks išvengti neteisingų, tendencingų, iš piršto laužtų kaltinamųjų aktų. Tiesa, kai kurie apskritojo stalo svečiai prisiminė, jog apie šias lietuviškosios teisėsaugos bėdas buvo kalbama žymiai anksčiau. Bet niekas nepasikeitė. Skirtumas tik toks, kad anuomet, prieš du dešimtmečius, apie lietuviškosios Temidės klystkelius net baimintasi atvirai kalbėti.
Atmintin įsirėžė autoritetingo Lietuvos advokato Rimo Andrikio pastebėjimas, kad 1993 – 1995 metais nebuvo galima net svajoti apie šitokio pobūdžio diskusiją Seime. Tais laikais tokios diskusijos buvo neįmanomos. O dabar jau diskutuojama užtektinai drąsiai, nesidairant į šalis, kas ką pamanys. Žodžiu, bent minimalios pažangos požymių jau esama.
Tačiau įsiminė ir Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Aloyzo Kruopio pastaba, jog visuomenė turi liautis į išteisinamuosius nuosprendžius priimančius teisėjus žiūrėti kaip į tuos Temidės tarnus, kurie galimai talkina nusikaltėliams. Mat dori, sąžiningi ir principingi teisėjai kai kada tiesiog neturi kitos išeities, išskyrus kaip priimti išteisinamąjį verdiktą. Taip atsitinka tuomet, kai prokurorai atiduoda teismui deramai neparuoštas bylas, kuriose trūksta kaltinimus pagrindžiančių įrodymų. Štai ir visa paslaptis, kodėl vienas ar kitas teisėjas priverstas kaltinamąjį išteisinti bei paleisti laisvėn.
Gal ši teisėjo A.Kruopio įžvalga byloja, jog ir teisėjai pradeda suvokti “problemos aštrumą”? Dauguma diskusijos dalyvių atvirai prisipažino, jog teismai šiandien priversti narplioti ne vieną “prastai sukaltą bylą, kada neįmanoma priimti prokurorus tenkinančių verdiktų”. Neįmanoma vien dėl to, jog prokurorai pateikė “per silpnus argumentus”. Taigi jei kas ir kaltas, jog į laisvę paleidžiamas nusikaltimu įtartas asmuo, tai pirmiausiai kalti ne teisėjai, ne gynėjai, kiek ikiteisminį tyrimą organizavę prokurorai bei ikiteisminio tyrimo pareigūnai, nesuradę įtikinamų įrodymų.
Beje, teisūs ir tie apskritojo stalo svečiai, kurie manė, jog teisėjo mantijos nederėtų siekti teisininkams, neturintiems galių pasipriešinti politiniams spaudimams ar pernelyg jautriai reaguojantiems į neigiamą visuomenės nuomonę.
Keli diskusijoje dalyvavę aukšto rango teisininkai atvirai pripažino, jog “diskusijoje išvardintos bėdos reiklalauja kuo greitesnių korekcijų bei pataisymų”, tačiau atsidūsėję tuo pačiu pastebėjo, kad “tokiems įgyvendinimams reikalingas 20 – 30 metų teisinės sąmonės formavimosi laikotarpis, kardinaliai nauja esamų teismų sprendimų apžvalga bei kritiška šiandieninės teisinės praktikos analizė”.
Tad užuominos, kiek ilgai dar gali tekt laukti naujų vėjų, sukėlė kartėlį. Nejaugi neįmanoma šių procesų paspartinti? Nejaugi dar tris dešimtmečius būsime priversti žingsniuoti duobėtu teisinės Golgotos keliu, atimančiu iš žmogaus viltį sulaukti tikrai teisingo, tikrai objektyvais nuosprendžio? Ar toks lėtumas šalinant akivaizdžias teisines ydas nėra Lietuvos valstybę ir visuomenę pražūtin stumianti „prabanga“?
Nuotraukoje: komentaro autorius – Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.03.05
