Dar vienas galutinas ir visai neskundžiamas sprendimas patvirtino, kad Šatrijos nebuvo. Du dešimtmečius liustravę vieną moteriškę nepastebėjome, kad pati idėja seniai ir negrįžtamai žlugo.
Ją galutinai palaidojo ir karstą užkasė jo ekscelencija Valdas Adamkus, vetavęs dar praėjusios kadencijos Seimo priimtą Liustracijos įstatymo redakciją, kuri numatė realias galias ir finansavimo šaltinius komisijai bei teikė paskutinį šansą kažką realaus šioje srityje nuveikti.
O šiaip – konservatorių požiūris į liustraciją primena socialdemokratų „kovas“ dėl progresinių mokesčių: kai opozicijoje – plėšomi marškiniai, kai valdžioje – dar ne laikas arba jau nebe laikas.
Liustracija – 19 metų absurdo
Liustracija Lietuvoje vyksta neregėtais tempais, nes niekas jų neregėjo. Metai bėga, keičiasi kadencijos, įstatymai ir mados, o Lietuva toliau liustruoja vieną ir tą pačią Kazimirą Prunskienę.
Buvo pirmoji atkurtos valstybės pemjerė, moterų partijos, vėliau mutavusios iki valstiečių ir dar liaudininkų, lyderė, signatarė, kandidatė į prezidentus ir ministrė Kazimira KGB bendradarbe „Šatrija“ ar nebuvo?
Stebuklų šalyje įmanoma viskas. Teismai šiuo klausimu yra priėmę skirtingas nutartis. Aukščiausiasis teismas 1992-ais pripažino „Gintarine ledi“ pasivadinusiai politikei „Šatrijos“ titulą. Verdiktas buvo, kaip ir dera Aukščiausiajam teismui – galutinis ir neskundžiamas. Deja, kadencijoms, madoms ir interesams keičiantis, gimė kitas – dar labiau neskundžiamas ir dar labiau galutinis – Vyriausias administracinis teismas, kurio nutartis – irgi galutinė – iš ponios „Šatrijos“ titulą atėmė.
Keistas entuziastų pulkelis, kurį politikai (esų įsistikinęs, kad tyčia) pasmerkė vadintis Liustracijos komisija ir nedavė bei neketina duoti jam nei pinigų, nei teisinės pagalbos, ėmė ir iš naujo persvarstė – kuri iš neskundžiamų nutarčių yra neskundžiamesnė. „Šatrijos“ titulas grąžinamas, o naują partiją steigiantis, beatauštąs politinis lavonas vėl grąžinamas į dėmesio centrą.
Apie tai, kad reikia liustruoti sovietų saugumui dirbusius asmenis, prabilta iškart atkūrus nepriklausomybę. Netgi svajota apie desovietizaciją, Vokietijos denacifikacijos pavyzdžiu. Dabar jau banalu baksnoti pirštais ir aiškintis – kas konkrečiai kaltas, kad sumanymas nepvyko. Tyčia ar netyčia, o pateikiami projektai ir atmosfera 1991 – 1992 –ais metais buvo sutverti taip, kad visiems nuo tos temos pasidarytų bloga ir padorioje draugijoje būtų nepadoru apie tai užsiminti.
Galutinai desovietizacijos tema mirė, kai „Respublika“ ištraukė ir paskelbė popierius apie Vytauto Landsbergio tuometinį ginklanešį Virgilijų Čepaitį. Aukščiausiasis Teismas patvirtino, kad popieriai yra panašūs į tikrus ir desovietizacijos vėliava, nuo purvo svorio, smuktelėjo iki pusės stiebo. Psichologinės sąlygos prasidėjusiam nomenklatūros politiniam revanšui buvo sudarytos. Į valdžią grįžus persivadinusiai kompartijai, klausimas „išsisprendė“ savaime.
O visgi – jei V.Čepaitis būtų buvęs atkaklesnis arba laiku pasirinkęs teisingą partiją ir pažiūras – ar nesitęstų ir jo byla, kartu su karjera? Iki pat galutinio politinio sukriošimo, ištikusio apie naują partiją svajojančią Šatriją be portfelio.
Į valdžią grįžus konservatoriams, desovietizuoti jau nebesitikėta. 1999 m. priimtas liustracijos įstatymas, kurį KGB ir kompartijos veikėjai bei jų draugai pradžioje be reikalo vadino raganų medžioklės įrankiu. Su tokiu rakandu nesumedžiosi ne tik raganos, bet ir paliegusio triušio. Praėjusios kadencijos Seimo mėginimą padidinti šio instrumento veiksnumą sužlugdė Valdas Adamkus, kuriam visuomenės susitaikymas visuomet reiškė bent jau atsarginių kagebistų kaišiojimą į postus. Dabar konservatoriams trukdo ekonominė krizė ir viltis sutaupyti neuždirbant. Įstatymo projektas, kuris nežinia kada bus priimtas, numato, kad liustruos panaši entuziastų grupelė, priklijuota prie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro. Pastarajį, skirtingai nei prieš tai buvusi kairioji valdžia, taupytojai patį privertė vegetuoti. Manau, kad valdžia būtinai turėtų skirti K. Prunskienei signatarės rentą ir dar išskirtinę medicininę priežiūrą. Nes politiniam „nabašninkui“ virtus biologiniu – dings paskutinis liustracijos objektas. Cirką tęsti bus sudėtingiau.
P.s. Premjeras Andrius Kubilius yra jau paskelbęs urbi et orbi, kad Lietuoje baigėsi posovietinė epochą, nes į valdžią atėjo jis ir Dalia Grybauskaitė.
2011.02.28
