Lukiškių aikštės sutvarkymas kainuotų tik 4 milijonus litų

Pa­gal 2011 m. spa­lio 13 d. agen­tū­ros ELTA pra­ne­ši­mą, Lu­kiš­kių aikš­tės post­mo­dernus iš­grin­di­mas, imi­tuo­jan­tis XIX am­žiaus tur­gaus aikš­tę, kai­nuo­tų 40 mln. li­tų.

Vy­riau­sy­bės va­lan­do­je Sei­me apie tai pra­ne­šė Kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas. Pa­skai­čiuo­ta, kad mo­der­nus Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mas, ku­ris Eu­ro­po­je nau­do­ja­mas jau 100 me­tų, kai­nuo­tų 10 kar­tų ma­žiau – tik 4 mln. li­tų. 2010 me­tų va­sa­rą Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Mi­nist­ro Pir­mi­nin­ko kanc­le­ris Dei­vi­das Ma­tu­lio­nis ėmė­si or­ga­ni­zuo­ti Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo pro­jek­tų kon­kur­są, nuo 1995 me­tų iš ei­lės jau ket­vir­tą­jį. Kanc­le­ris į pa­si­ta­ri­mus kvie­tė­si įvai­rius spe­cia­lis­tus.

Bu­vo pa­reng­tos Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo pro­jek­tų at­vi­ro­jo kon­kur­so są­ly­gos. Pir­mą sy­kį Lie­tu­vo­je vy­ku­sių ar­chi­tek­tū­ros kon­kur­sų prak­ti­ko­je bu­vo pa­si­rink­tas me­to­diš­kai tei­sin­gas, nuo­sek­laus pro­jek­ti­nių spren­di­nių pa­ieš­kos ke­lias, kai pir­miau­sia su­pla­nuo­ja­ma aikš­tė, o po to ku­ria­mas pa­min­klas ir ki­ti rei­ka­lin­gi atri­bu­tai. Kon­kur­są ve­dė ar­ba taip va­di­na­muo­sius vie­šuo­sius pir­ki­mus vyk­dė Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­ja ir jos da­bar jau bu­vęs vi­ce­mi­nist­ras Arū­nas Re­mi­gi­jus Za­bu­lė­nas, Lu­kiš­kių aikš­tės su­tvar­ky­mo pro­jek­ti­nių pa­siū­ly­mų (idė­ji­nio pro­jek­to) at­vi­ro­jo kon­kur­so ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kas.

Kon­kur­so są­ly­go­se pro­jek­tus bu­vo nu­ma­ty­ta įver­tin­ti pa­gal tris kri­te­ri­jus:

1. Lu­kiš­kių aikš­tės su­pla­na­vi­mo pro­jek­to ar­chi­tek­tū­ri­nės me­ni­nės idė­jos ori­gi­na­lu­mas ir uni­ka­lu­mas, de­ri­nant vals­ty­bi­nę rep­re­zen­ta­ci­nę, me­mo­ria­li­nę, vi­suo­me­ni­nę bei rek­re­a­ci­nę funk­ci­jas.

2. Pro­jek­to kon­kur­so už­duo­ties ir tech­ni­nė­je spe­ci­fi­ka­ci­jo­je ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų ati­ti­ki­mas.

3. Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo eko­no­miš­ku­mas (siū­lo­mos idė­jos kai­na nė­ra ne­pa­grįs­tai di­de­lė ar ne­pa­grįs­tai ma­ža).

Neap­si­ei­ta be nau­jo­vių. Pro­jek­tus pa­gal mi­nė­tus kri­te­ri­jus įver­ti­no, pa­sak vi­ce­mi­nist­ro A. R. Za­bu­lė­no, „tu­rin­tys ži­nių ir kom­pe­ten­ci­jos per­ka­mo ob­jek­to sri­ty­je“ eks­per­tai-ano­ni­mai, ku­rie pro­jek­tus (me­no kū­ri­nius) ver­ti­no ba­lais ir pa­tei­kė kon­kur­so da­ly­viams tik ba­lų su­mą. Ofi­cia­liai ne­bu­vo pa­teik­ta jo­kių žo­di­nių pro­jek­tų įver­ti­ni­mų ir mo­ty­vų.

Pir­mą­ją pre­mi­ją lai­mė­jo dar­bas, ku­ria­me Lu­kiš­kių aikš­tė iš­ti­sai iš­grin­džia­ma lau­ko ak­me­ni­mis. Ano­ni­mi­niai eks­per­tai ją įver­ti­no aukš­čiau­siais ba­lais. Ci­tuo­jant kon­kur­so už­duo­tį ir rei­ka­la­vi­mus, lo­giš­ka, kad lai­mė­ju­sia­me pro­jek­te „su­pla­nuo­toje aikš­tėje, de­ri­nant vals­ty­bi­nę rep­re­zen­ta­ci­nę, me­mo­ria­li­nę ir vi­suo­me­ni­nę bei rek­re­a­ci­nę funk­ci­jas“, bus iš­sau­go­tas „svar­bios mies­to vie­šo­sios ža­lio­sios erd­vės po­bū­dis“, o „aukš­ti vals­ty­bės sve­čiai ga­lės pa­gerb­ti ko­vo­ju­sius ir žu­vu­sius už Lie­tu­vos lais­vę“. Mū­sų nuo­mo­ne, ge­riau­siu dar­bu pri­pa­žin­tas pro­jek­tas ne­ati­tin­ka kon­kur­so są­ly­go­se nu­ro­dy­tų kri­te­ri­jų, ka­dan­gi ne­su­de­ri­na aukš­čiau mi­nė­tų funk­ci­jų. Grin­di­nys su­nai­ki­na aikš­tės ža­li­ą­ją erd­vę, o lau­ko ak­me­ni­mis grįs­ta aikš­te ne tik vals­ty­bės sve­čiams, bet ir vil­nie­čiams ne­bus pa­to­gu vaikš­čio­ti.

Me­no kū­ry­bos ver­ti­ni­mas yra jaut­rus ir su­dė­tin­gas da­ly­kas, ta­čiau pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­jan­tis ir, be abe­jo, įma­no­mas. Vy­riau­sy­bė vi­sų pir­ma tu­rė­tų at­skleis­ti vi­suo­me­nei ano­ni­mi­nes as­me­ny­bes, ku­rios, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos pa­kvies­tos, įver­ti­no Lu­kiš­kių aikš­tės su­pla­na­vi­mo kon­kur­si­nius pro­jek­tus. Pa­rei­ka­lau­ti iš jų žo­di­nių pa­aiš­ki­ni­mų, už ku­riuos pro­jek­tus ir ko­dėl jie ati­da­vė dau­giau­siai ba­lų. Eks­per­tai sa­vo as­me­ni­ne gar­be tu­ri at­sa­ky­ti už pri­im­tus spren­di­mus ar pa­reikš­tas nuo­mo­nes. Ir Vy­riau­sy­bei, ir vi­suo­me­nei tu­ri bū­ti at­skleis­ta, kaip eks­per­tai at­li­ko jiems pa­ti­kė­tą dar­bą, kad už­si­megz­tų pro­jek­tuo­to­jų ir vi­suo­me­nės at­vi­ras dia­lo­gas.

Pa­ga­liau vi­sa tai rei­ka­lin­ga siekiant kon­kur­so skaid­ru­mo, vyk­dant Vie­šų­jų pir­ki­mų įsta­ty­mo 3 straips­nio „Pa­grin­di­niai pir­ki­mų prin­ci­pai ir jų lai­ky­ma­sis“ 1 punk­tą „Per­kan­čio­ji or­ga­ni­za­ci­ja už­tik­ri­na, kad at­lie­kant pir­ki­mo pro­ce­dū­ras ir nu­sta­tant lai­mė­to­ją bū­tų lai­ko­ma­si ly­gia­tei­siš­ku­mo, ne­disk­ri­mi­na­vi­mo, abi­pu­sio pri­pa­ži­ni­mo, pro­por­cin­gu­mo ir skaid­ru­mo prin­ci­pų“.

Ka­dan­gi Lie­tu­vo­je ak­lai sie­kia­ma „me­ni­nės idė­jos ori­gi­na­lu­mo“ ir daž­nai ne­krei­pia­ma dė­me­sio į eko­no­miš­ku­mą, kar­tais pri­ima­mi ab­sur­diš­ki spren­di­mai. Vi­suo­me­nei už pa­si­rink­tą pro­jek­tą teks su­mo­kė­ti 10 kar­tų dau­giau. Ir čia nie­ko ste­bė­ti­na. Vil­niu­je rin­kos kai­no­mis ką nors pa­da­ry­ti yra ne­įma­no­ma. Už­ten­ka pa­ly­gin­ti, kiek kai­nuo­ja Vil­niu­je pa­sta­ty­ti sta­dio­ną ir kiek tai kai­nuo­ja ki­tuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se. Lu­kiš­kių aikš­tė yra pres­ti­ži­nis ob­jek­tas, to­dėl jos pro­jek­ta­vi­mo ir sta­ty­bos kai­nos tu­ri bū­ti de­šim­t kar­tų pa­di­din­tos. Tik to­kiu at­ve­ju vi­siems puo­tos da­ly­viams už­teks py­ra­go.

Lu­kiš­kių aikš­tės at­ve­ju, jei­gu ano­ni­mi­nių me­no ver­tin­to­jų es­te­ti­ka pri­im­tų di­des­nius ve­jos plo­tus ir tik vaikš­čio­ji­mui bū­ti­ną da­lį iš­grįs­tų trin­ke­lė­mis, aikš­tės su­tvar­ky­mo kai­na de­šim­t kar­tų at­pig­tų ir 4 mln. li­tų ne­be­bū­tų prie­žas­tis Kul­tū­ros mi­nist­rui ati­dė­ti į ša­lį Lu­kiš­kių aikš­tės tvar­ky­mo rei­ka­lus.

Lie­tu­vo­je tu­ri­me ge­rų pa­vyz­džių. Vin­gio par­ke, Vil­niu­je, prie­šais est­ra­dą kul­ti­vuo­ja­ma di­džiu­lė ve­ja, ku­ri da­bar yra la­bai ge­ros būk­lės, nors čia kar­tais su­si­ren­ka de­šim­tys tūks­tan­čių žiū­ro­vų, šven­čių da­ly­vių. Tai pa­vyz­dys, ku­riuo aikš­čių pro­jek­tuo­to­jai tu­rė­tų sek­ti. De­ja, ten­ka iš­var­din­ti ke­le­tą nela­bai ­pa­si­se­ku­sių Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių aikš­čių. Pir­miau­sia – tai Ši­lu­vos, perdaug iš­di­din­ta ir be­to­nu už­lie­ta aikš­tė prie­šais Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Gi­mi­mo Ba­zi­li­ką. Bū­da­mas šio­je aikš­tė­je vi­sa­da pri­si­me­nu ar­ki­vys­ku­po Si­gi­to Tam­ke­vi­čiaus pa­moks­luo­se mi­ni­mą mir­ties kul­tū­rą.

Ryš­ki jos ap­raiš­ka ur­ba­nis­ti­ko­je yra Ši­lu­vos cen­tro re­konst­ruk­ci­ja ir ki­tos ne­se­niai per­tvar­ky­tos mies­tų aikš­tės. Į Ši­lu­vą kar­tą per me­tus su­si­ren­ka pul­kai mal­di­nin­kų ir už­pil­do aikš­tę. Įdo­mu, kas ir ka­da už­pil­dys Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus aikš­tę Birš­to­ne, Laz­di­jų ir Tau­ra­gės cen­tri­nių aikš­čių grįs­tas ply­nes ar­ba ne­se­niai ­baig­tą be­to­nuo­ti Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus aikš­tę Ma­ri­jam­po­lė­je. Aukš­tos at­ra­mi­nės sie­nos, be­to­no ar klin­ke­rio trin­ke­lių lau­kai ir gau­sy­bė va­zų su gė­lė­mis – to­kios mū­sų mies­tų aikš­tės, kiek­vie­na iš jų kai­na­vu­si po ke­lio­li­ka mi­li­jo­nų li­tų.

Be­dva­sis Lie­tu­vos mies­tų ir mies­te­lių aikš­čių už­den­gi­mas be­to­nu ati­to­li­na mus nuo gam­tos ir se­ki­na Vals­ty­bės iž­dą. Jei Vy­riau­sy­bė su­skai­čiuo­tų, kiek lė­šų sa­vi­val­dy­bės iš­lei­džia be­pras­miam aikš­čių grin­di­mui, pa­aiš­kė­tų, kad to­kių iš­lai­dų at­si­sa­kius bū­tų ga­li­ma ir leng­viau Vals­ty­bės biu­dže­tą su­ba­lan­suo­ti, ir at­si­ras­tų lė­šų nau­jiems mies­tų par­kams kur­ti.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Vilniaus Lukiškių aikštė su šiaudinėmis skulptūromis.

Laikraštis “XXI amžius”

2011.11.13