Kodėl klaidinama visuomenė?


Print

Šiuo metu tapo priimta ne tik klaidinti Lietuvos gyventojus televizijos laidose, bet ir nesilaikyti įstatymų, jiems prieštarauti. Ir kai tai daro aukščiausio rango valdininkai – ministrai, tai tampa ne tik įstatymų pažeidinėjimu, bet ir Lietuvos valstybės interesų išdavyste.

Visai neseniai, kalbėdamas apie užsienietiškų pavardžių rašybą lietuviškuose pasuose, taip elgėsi teisingumo ministras, kurio teiginiai prieštaravo Konstitucinio Teismo nutarimui kitataučių pavardžių lietuviškuose pasuose rašymo klausimu. Keista, kai ministras pasijunta esąs viršesnis už Konstitucinį Teismą.

Kitas ministras – kultūros – irgi leido sau nepaisyti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo, pasirengęs dvikalbiais pavadinimais pasitarnauti lenkų tautinei mažumai, kai tai mažumai priskiriami Rytų Lietuvos gyventojai sovietmečiu buvo rusinami, o dabar imti lenkinti (mokslininkų duomenimis, tikrų grynakraujų lenkų, kurių proseneliai, seneliai ir abu tėvai yra lenkai, Lietuvoje yra tik 1 proc.).

Kyla klausimas, kam toks elgesys naudingas? Labai panašu, kad tos pareigūnų elgesys pasitarnauja Jedinstvos, persivadinusios į Lenkų rinkimų akciją, lyderių, propagandiniams tikslams.

Labai dažnai panašiai elgiasi iš sovietinio pataikavimo vis nesugebanti išsilaisvinti žiniasklaida, kai kurie Lenkijos ordinais apdovanoti istorikai, Seimo nariai arba valdininkai. 

Ryškiausias žiniasklaidos atstovas, kuris sugeba palaikyti lietuvių ir lenkų santykių intrigą, yra televizijos laidų vedėjas V. Savukynas. Man seniai atrodo, kad kai kurias savo sukurtas „tiesas“ jis laužia iš piršto. Tai nepasitarnauja nei valstybės interesams, nei normaliems santykiams su kaimynine Lenkija. Taip elgiantis žiniasklaidos žmonėms, susidaro įspūdis, kad Lietuva sąmoningai gadina santykius su savo kaimynais.

Labai dažnai laidos pradžioje šis žurnalistas pamėgina pateikti ką nors pikantiško, kad užmegztų intrigą, o paskui įrodinėja savo tiesą ir ją intensyviai gina. Kartais kokią „antį“ jis paleidžia ir laidos viduryje. Iš daugybės jo laidų vienoje, kurioje buvo nagrinėtas lietuvių ir lenkų santykių klausimas, šis žurnalistas yra pasakęs, kad prieškario prezidentas Antanas Smetona buvo linkęs manyti, jog Lietuvoje turėtų būti įvesta ir antroji valstybinė kalba – lenkų (laisvai perteikiu žurnalisto mintį – aut. pastaba). Būtų įdomu sužinoti, iš kokių šaltinių jis tokias „žinias“ ima. Kodėl melas arba, kitaip tariant, fakto iškraipymas pateikiamas kaip tiesa? 

Kiek žinau iš prieškario inteligentų atsiminimų, tarpukario prezidentas Antanas Smetona buvo didelis lietuvybės šalininkas. Vien jau Tautininkų partijos, kuriai tarpukario prezidentas vadovavo, pavadinimas tą labai aiškiai apibrėžia. Taip pat tai ryšku iš prezidento A. Smetonos viešai sakytų kalbų. Dar vienas faktas, kuris sustiprina prezidento A. Smetonos lietuvybės siekį, yra tas, kad buvo nustatyta nepriimti į tarpukario valstybės tarnybą asmenų, kurių pavardės yra aiškiai lenkiškos kilmės, nors turi lietuviškas galūnes.

Taigi, nei Kalasauskai (iš lenk. k. „kolos“), nei Zabarauskai (iš lenk. k. „za bor“) ir kt. būti valstybės tarnautojais neturėjo galimybės, tiesiog buvo uždrausta priimti asmenis su tokiomis pavardėmis. Jie būdavo priversti jas išversti į lietuvių kalbą ir tapti Varpiotais, Ažušiliais ir kt. Žinau net konkretų atvejį, kai vienas aukštaitis, kilęs iš stambių ūkininkų, bet gyvenęs Žemaitijos mieste, taip ir pasielgė – išvertė savo pavardę iš Kalasausko virsdamas Varpiotu. Šiam žmogui tai padėjo ir sovietmečiu, kai prasidėjo masiniai trėmimai, nes Varpioto pavardė skyrėsi nuo giminės pavardės – Kalasauskų, ir jis liko Lietuvoje – nevalgė tremtinio duonos. Tos dvi pavardės pateiktos tik kaip pavyzdys, nes tokių buvo ir daugiau: Paguželskai, Kazakauskai ir kt.

Taigi, siekdami atstovauti savo valstybei, jos interesams, kiekvienas turėtume gerai apgalvoti, ką viešai sakome ar rašome, nes kitaip visa tai nepasitarnauja valstybei, jos pozicijai santykiuose su kaimynais ir formuojant tarptautinį požiūrį į Lietuvą. Juolab, kad mūsų šalies poziciją ir nuostatas kartais sustiprina ir tarptautinės organizacijos. Tokiu pavyzdžiu yra Europos žmogaus teisių teismas, kuris yra priėmęs Lietuvai teigiamą sprendimą kitataučių pavardžių rašymo klausimu, todėl šio sprendimo teiginių nederėtų stengtis iškraipyti savo asmeninėmis interpretacijomis, kurios labai dažnai atsisuka prieš mus pačius kaip propaganda, primenanti sovietmetį, arba paprasčiausias manipuliavimas, kuris paverčiamas dezinformacija. Ir visa tai suteikia daug džiaugsmo ir pasitenkinimo mūsų nedraugams. O kodėl ir kuriam tikslui visa tai sudarome palankią galimybę suteikti, labai laikas visiems susimąstyti?! 

Nuotraukoje: komentaro autorė Pranciška Regina Liubertaitė.

2011.07.07


Prisijunkite prie diskusijos