Baigiantis Alytaus gimnazijos 90-mečio metams, po pusės amžiaus aš vėl stoviu Žaliosios mokyklos sakėje. Tačiau tada, 1955-aisiais, kai buvau devintokas, priešais mane suoluose sėdėjo kiti – mokiniai ir mokytojai. Pastarieji – pirmoje eilėje: Narijauskas, Palukaitienė, Prėskienis, Raičinskis, Rėklaitienė, Urbanavičiūtė, Vidūnas, Vilkas, Viselgaitė… Privalau čia paminėti ir Danutę Krištopaitę, bet tada ji buvo scenoje, už kulisų, kaip mokyklinio spektaklio režisierė.
O dabar čia nė vieno pažįstamo. Kai Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko Juozo Dingelio pakviestas sutikau važiuoti į gimtąjį Alytų, maniau, kad susitiksime su moksleiviais, o čia – pagyvenę Tėvynės sąjungos-Krikščionių demokratų partijos nariai ir jai prijaučiantieji. Dar Alytaus dzūkų pulkucio “Šilagėlės” ansamblio dainininkės, vadovaujamos Antaninos Urmanavičienės, dar garsiojo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago dukra Seimo narė Auksė Ramanauskaitė- Skokauskienė, dar aktorius Tomas Vaisieta, į Alytų atvažiavęs parodyti, ką gali lietuviškas meniškas žodis.
Nors žmonės nepažįstami, bet labai šilti ir mieli, iškart pasijutome kaip namie. Kalbėjo A.Ramanauskaitė-Skokauskienė, Juozas Dingelis, žemaitiškai, dzūkiškai ir lietuviškai poeziją ir prozą skaitė aktorius T.Vaisieta, o aš mintyse vis grįždavau ir grįždavau į salę, mokyklą, kokia ji buvo tais tolimais 1955-aisiais. Dabar ji ir ta pati, ir visai kita. Be abejo, dar gražesnė, išpuoselėta, koridoriuose, kabinetuose meniškos prigimties moksleivių skulptūrėlėmis, pjaustiniais, lipdiniais padabinta. Taip ir turi būti – juk čia, šioje Žaliojoje, telpa beveik visa Alytaus gimnazijos 90-mečio istorija, čia jos pradžia (nuo 1923-ųjų), šiais koridoriais vaikščiojo, šioje salėje ir mokyklos klasėse kalbėjo, jaunuosius alytiškius mokė šviesuoliai, tokie, kaip A.Balynas, M.Gavelis, K.Slavėnas, A.Žmuidzinavičius…
Didžiuojuosi, kad esu tos garbingos kultūros istorijos maža dalelytė. Kai mano kartos alytiškiai atėjome į pirmąją klasę, Alytaus gimnazijai buvo tik 26-eri. Po mokyklos baigimo daugiau kaip penkiasdešimt metų mes į ją vis sugrįžtame ir sugrįžtame, aplankome jau išėjusius ir dar gyvus mūsų mokytojus. Deja, pastarųjų labai mažai teturime. Ir mes patys jau tik norėtumėm sulaukti Alytaus gimnazijos 100-mečio, bet sulauks jo gal keli, gal keliolika išrinktųjų.
Seimo narė A. Ramanauskaitė-Skokauskienė išsamiai pasakoja apie savo tėvą ir motiną, apie savo – partizano dukters – gyvenimo pavojus ir vargus. Nejučiom sugrįžtu į pirmą (gal antrą?) klasę, kai iš buvusios žydų mokyklos (šalia bažnyčios) mus keliems mėnesiams sukiša į Špokinę – taip tada vadinome paprastą gyvenamąjį namą už bažnyčios, arčiau Nemuno. Maždaug po dešimties metų, 1955-aisiais, tas namas tapo istorinis, nes jame gyveno, slapstėsi A.Ramanauskas-Vanagas su šeima. Apie tai aš jau laisvos Lietuvos laikais sužinojau iš savo klasės draugo Mindaugo Bajerčiaus, A.Ramanausko-Vanago bendražygio Kosto Bajerčiaus-Garibaldžio sūnaus. Kaip viskas susipynę, susiję!
Parlamentarė man priminė ir gražuolį Alytaus bažnyčios kunigą Šliumpą, kelis kartus mūsų gatvelėje kalėdojusį, peržengusį ir mano namų slenkstį. Mes, vaikai, tada labai nerimaudavom: kad tik nepamirščiau “Tėve mūsų”, “Sveika, Marija”, jeigu kunigas paprašytų. O mūsų mamos sakydavo: “Ateis tas gražusis kunigėlis”. Pasirodo, tas kunigėlis sužiedavo Auksės Ramanauskaitės-Skokauskienės tėvus, ji pati apie tai mums papasakojo.
Gerai prisimenu, kaip “Minties” leidykloje (tada ten dirbau) iš rankraščio pirmą kartą leidome A.Ramanausko-Vanago atsiminimus “Daugel krito sūnų…”, jau iš dalies žinomus, ištraukomis skelbtus periodikoje, dėl aktualumo tiesiog plėšiamus iš rankų. Visiems jų reikėjo, visi norėjo būti pirmieji leidėjai. Knyga pasirodė 1991-aisiais. Leidykloje pirmą kartą pamačiau pasiaukojamai užaugintą, išslapstytą, patriotiškai išauklėtą partizano dukrą. Dabar Žaliosios mokyklos salėje susirinkusiems alytiškiams ji pasakojo, kad tėvai labai bijoję jos netekti: užaugins vaikų namuose komjaunuoliškai, nuslėpę tragišką šeimos istoriją – argi gali būti dar didesnė netektis!
“Daugel krito sūnų…” skaičiau iš korektūrinių skilčių. Ypač domino didvyriško gyvenimo pradžia mano gimtajame Alytuje. Juk ir aš tada ten buvau, gal net esame kur prie Mokytojų seminarijos susitikę. A.Ramanauskas-Vanagas iš legalaus gyvenimo Alytuje išėjo 1945 m. balandžio mėnesio 25 dieną, o aš tų metų rugsėjo 1-ąją atėjau į pirmą klasę, bet į buvusią žydų mokyklą. Mokytojų seminarijos pastate mokiausi vėliau, kai A.Ramanausko-Vanago ten jau nebuvo.
Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis sugrąžina į šias dienas – sudėtingas, sunkias, nors štai jau du dešimtmečius esame laisvi. Dabar kiti sunkumai, kiti pavojai. Kaip išlikti lietuviais, nepamiršti gimtosios kalbos, tautinės kultūros? Ką daryti, kad mūsų vaikai ir vaikaičiai nesuanglėtų, sugrįžtų iš airijų ir amerikų? Kaip sutramdyti bedvasius turtuolius, kuriems terūpi vien asmeninė gerovė? Jis mini Vaižgantą (šįmet 140-osios jo gimimo tetinės), Basanavičių, Kudirką… Dabar neturime tokių ryškių šviesulių, kurie nesavanaudiškai dirbtų Lietuvai, jos ateičiai.
Atsakymų į minėtus klausimus dar neturime. Matome negeroves, bet priemonių jas įveikti nesugalvojame. Politologas, publicistas Vilius Bražėnas žino, ką reikia daryti, savo straipsniais, knygomis jis bando atverti mums akis, drąsina, skatina burtis, veikti, nebūti abejingiems, juk esame didmoterių, didvyrių tauta. J.Dingelio rankose – V.Bražėno knyga “Priminimai bendražygiams”, kurią galima įsigyti ir pas mus, per internetinę svetainę slaptai.lt
Alytaus dzūkų pulkucio moterys labai gražiai dainavo – ir plačiai žinomas, ir pirmą kartą man girdėtas dainas, salė joms pritarė. Jaunas istorijos mokytojas Darius Navalinskas priminė Lietuvos kariuomenės tūkstantmečio kovas, pergales ir pralaimėjimus (“Tėvynę ginti reikia net tada, kai nėra jokios vilties laimėti”).
Paskui į salę rinkosi Alytaus Trečiojo amžiaus universiteto “studentai”, vadovaujami Janinos Ingelevičienės. Ko tikisi, ko siekia pagyvenę alytiškiai (apie 220 žmonių), lankydami šį universitetą? Taip jie bėga nuo depresijos, tuščio buvimo, nuo senatvės; stengiasi neatsilikti nuo gyvenimo, kuris jų akyse taip sparčiai keičiasi. J.Ingelevičienė prašė į jų universitetą iš Vilniaus atvežti įdomių žmonių. Per mėnesį įvyksta vidutiniškai 8 užsiėmimai, taigi prelegentų poreikis didelis.
Parašiau, kad , įėjęs į mano mokyklos salę, nepastebėjau nė vieno pažįstamo žmogaus. Tačiau, kaip vėliau, renginiui pasibaigus, paaiškėjo, vienas pažįstamas vis dėlto buvo: mano mokinys iš Santaikos aštuonmetės mokyklos Rimantas Liegus. Jis mane pažino. Papasakojo apie save. Aktyviai dalyvavęs Sąjūdžio veikloje Alytuje. Veiklus, energingas, sportiškas vyras, mokytojui gėdos nedaro. Nusifotografavome.
O grįžęs į namus, vartydamas parsivežtas vertingas dovanas – “Alytaus albumą 1919-1940”, dzūkų kultūros žurnalą “Dainava”, Sigitos Narbutaitės-Lipovienės knygelę “Arti…Už Atlanto” – supratau, kad buvau susitikęs su mokyklos draugo Eugenijaus Lipovo žmona, tik niekas man jos nepristatė. Dar daugiau: Sigita Lipovienė – buvusi mano Motinos ir sesers Linos (abi jau mirusios) gydytoja. Knygelėje “Arti…Už Atlanto” skaitau: “Gydytojo Kazio Mikalausko šeima kartu su sūnumi Kaziuku išaugino ir išleido į mokslus Sigitą ir Saulių Narbutus – Lietuvos kariuomenės kapitono Balio Narbuto (1903-1998), pasitraukusio į Vakarus, ir Kauno “Aušros gimnazijos matematikos mokytojos Kotrynos Masiliūnaitės-Narbutienės (1906-1950) vaikus”. Mano klasės draugą Eugenijų Lipovą jo žmona, kaip ir mes kadaise, vadina Genium; iš devintos ar net dešimtos klasės jis išėjo į mariachotkę (Klaipėdos jūreivystės mokyklą?). Po to susitikę buvome gal vieną arba du kartus, paskutinį – prie Angelo, kur vyko Atgimimo laikų mitingas.
Vytauto Visocko nuotr.:
Alytaus Trečiojo amžiaus universiteto vadovė Janina Ingelevičienė
Alytaus dzūkų pulkucio “Šilagėlės” ansamblio dainininkės. Ketvirta iš kairės – Antanina Urmanavičienė
Generolo Adolfo Ramanausko – Vanago dukra Seimo narė Auksė Ramanauskaitė – Skokauskienė
Istorinėje Alytaus gimnazijos salėje
Istorijos mokytojas Darius Navalinskas
Su buvusiu mano mokiniu Rimantu Liegum
2009.11.18
