“Mano agentų buvo visur”


Print

Generolas Markus Volfas – Rytų Vokietijos užsienio žvalgybos ilgametis vadovas. Gimė žydo gydytojo šeimoje. Jo tėvas buvo taip pat ir dramaturgas, komunistas. Kai Vokietijoje į valdžią atėjo Hitleris, jo šeima persikėlė į Šveicariją. Jaunasis Volfas gyveno ir Prancūzijoje, o 1934 m. išvyko į Maskvą, kur mokėsi specialioje politinių emigrantų vaikų mokykloje.

Po Antrojo pasaulinio karo Volfas sugrįžo į Vokietiją, kur sovietų okupuotoje zonoje padėjo kurti komunistinį režimą. VDR buvo paskelbta 1949 m. Pradžioje Volfas dirbo radijo komentatoriumi, o paskui tapo pasiuntinybės Maskvoje pirmuoju sekretoriumi. Vyriausiosios žvalgybos (“Štazi”) vadovu jis tapo 1958 metais. Pagrindinį dėmesį skyrė (ir pasiekė reikšmingų laimėjimų) Vakarų Vokietijos valstybinėms struktūroms, į kurias inkorporuodavo savo šnipus. Agentą Giunterį Gijomą jam pavyko “įdarbinti” kanclerio Villi Brandto sekretoriumi. Kai šnipas buvo demaskuotas, Brandtui 1974 m. teko atsistatydinti.

Į “užtarnautą poilsį” Volfas išėjo 1987 m., o Rytų ir Vakarų Vokietijos susijungė 1990 metais Aukšti Rytų Vokietijos specialiųjų tarnybų darbuotojai buvo teisiami, teismo ir bausmės neišvengė ir Volfas (šešeri metai kalėjimo), tačiau 1995 m. gegužės 23 d. Konstitucinis teismas paskelbė nutarimą, kad buvę “Štazi” darbuotojai baudžiamojon atsakomybėn patraukti nepagrįstai. Volfui ir jo bendražygiams, visą gyvenimą vogusiems paslaptis iš Vakarų, šnipinėjusiems “šaltojo karo” metais, tai reiškė amnestiją.

Aštuoniasdešimtmetis Volfas lankėsi Maskvoje, davė interviu laikraščiui “Trud-7”, kuriame teigta, kad Villi Brandto atsistatydinimas – ne dėl šnipo Gijomo demaskavimo, šiaip ar taip, ne vien dėl to. Šnipas demaskuotas dėl jų pačių kaltės. Gijomo pavardė prancūziška, todėl ir atkreipė “Štazi” dėmesį, todėl ir buvo jis pasiųstas į Vakarų Vokietiją. Ten padarė karjerą. Kontržvalgyba negalėjo jo nepastebėti. Kai kada buvo patikrinamas, bet viskas gerai baigdavosi.

Tačiau kartą suėmė žmogų, kurio užrašų knygutėje buvo rasta įrašyta pavardė “Gijomas”, telefonas. Kilo įtarimas. Vienas kontržvalgybininkas įtarė, kad Socialdemokratų partijoje veikia agentas, kurio vardas ir pavardė prasideda raide “G”. “Mes į Vakarus jį siuntėme kaip rezidentą, – pasakoja M.Volfas, – kontaktams su kitais agentais palaikyti. Atsakingesnėms užduotims jis buvo tik rengiamas. O mes tuo metu naudojomės šifru, kurį gavome iš KGB. Agentams siuntėme vienpusiškas radiogramas iš Centro. Kai kada šifrogramas naudojome sveikinimams su šventėmis, gimtadieniais. Gijomo byloje lemtinga buvo jo sūnaus gimimo diena. Turėjo reikšmės ir sveikinimas jo žmonai. Jau šeštojo dešimtmečio pabaigoje mes sužinojome: sovietų šifras, kuriuo naudojomės, anglų iššifruotas. Vakarų vokiečiai apie tai irgi žinojo”.

Volfo žmonės tikėjosi, kad Gijomui pavojus negresia. Praėjo beveik 20 metų. Tylu, ramu, Gijomo niekas neliečia. Tačiau 1973 m. balandžio mėnesį Vakarų vokiečiai jau žinojo, kad Gijomas ir jo žmona – šnipai. Bet tylėjo, nes trūko juridiškai tvirtų įkalčių. Gijomas pas Villi Brandtą dirbo toliau, ištisus metus jis dar buvo jo patarėjas. O kai Gijomas su broliu įšvyko atostogauti į Skandinaviją, tada čiupo, nes žinojo, kad “sekretorius” turi slaptų dokumentų.

Viešnagės Maskvoje metu Volfas papasakojo apie VDR šnipą V., tarnavusį SS daliniuose. Buvo sukurta legenda, kad į Vakarų Vokietiją esesininkas bėgo dėl savo praeities. Logiška. Bonoje tuo patikėjo. Kaip žurnalistas jis įsitaisė žurnale “Špigel”, kaip politikas – Laisvųjų demokratų partijos vadovybėje; domėjosi užsienio politika, kariniais reikalais. “Štazi” tapo svarbiu informacijos šaltiniu, nes palaikė ryšius su kolegomis iš NATO, kaip spaudos atstovas daug važinėjo po pasaulį. Vedė vokietę, kuri įsitaisė Vakarų Vokietijos gynybos ministerijoje…

Buvęs šefas savo pavaldinio pavardės nemini iki šiol. Žinoma, “kam reikia” – ji nėra jokia paslaptis, nesunku išsiaiškinti net eiliniam “Špigel” skaitytojui. Šiuo pavyzdžiu mes tik norėjome pademonstruoti, kad specialiosiose tarnybose nėra nei tikrų priešų, nei draugų. Draugas gali būti ir esesininkas.

O Markus Volfas, kaip jis pats sako, gyveno su ištikima ir mylima žmona Andrea. Ramiai, tvarkingai gyveno. Daug rašė. Ir ne tik apie šnipus. Naujausia jo knyga – “Draugai nemiršta”. Šioje knygoje “man ne tiek svarbu atskleisti kokią naują dokumentinę istoriją apie konkretų politiką arba artimą žmogų. Stengiuosi papasakoti apie nuoširdžius, dažnai draugiškus santylius su tokiais žmonėmis”.

Nuotraukoje: buvusios sovietinės Vokietijos (VDR) slaptosios tarnybos „Štazi“ emblema.

2011.04.19


Prisijunkite prie diskusijos