Irena Bliuvaitė-Kėrienė
Po kurso draugų susitikimo 2012 m. birželio 8 d., praėjus 50-čiai metų, kai baigėme Universitetą, ne kartą pagalvodavau, ką parašyti Romualdo Ozolo pasiūlytai atsiminimų knygai? Ar verta rašyti? Ar turiu ką papasakoti? Tik telefonu paraginta ryžausi ir aš palikti neryškų savo pėdsaką šimtmečio kurso kelyje. Susirinkau nuotraukas, laiškus, kai kuriuos užrašus, kursinius darbus, straipsnių iš laikraščių iškarpas ir dabar pabandysiu grįžti į žėrinčios jaunystės (Juozo Baltušio pasakymas) laikus, kur liko artimieji, draugai ir bičiuliai, mokytojai ir dėstytojai, palydėję mane į pusės šimtmečio kelią, ne visada rožėmis klotą… Daug kas išbluko, o kai ką net susapnuoju. Universiteto koridoriuose niekaip nerandu septintos auditorijos, kur netrukus prasidės egzaminas… Kartais bučiuojuosi su buvusiu kurso draugu…
Su Vilniumi, kiekvieno kaimo vaiko svajonių miestu, mano ryšys užsimezgė 1955-aisiais, kai lankydamasis Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje Lietuvos radijo valandėlių vaikams ir jaunimui korespondentas Leonas Stepanauskas pastebėjo mane ir klasės draugą Aldoną Pupkį. Patikom jam, nes lankėm literatų, dramos, sporto būrelius, rašėm eiles, buvom aktyvūs. Žurnalistas išsivežė mūsų kūrybos ir ją radijo valandėlėse skaitė tikri aktoriai. Mūsų eilėraščius parodė rašytojams Antanui Vienuoliui, Juozui Baltušiui, o jie laiškuose skatino rašyti, davė naudingų patarimų. Mudviem augo sparnai: mes poetai! Mano eilėraštį „Kazlų Rūda“ išspausdino rajono laikraštis „Stalino keliu“.
Aldonui lietuvių kalbos mokytoja Ona Brazaitienė pranašavo studijas Universitete. Man – ne, nes aš prastai mokiausi. Nesisekė tikslieji mokslai, matematika. Jeigu ne klasės penketukininkų Aldono, Algio Čitavičiaus ir Alfonso Tiškevičiaus pagalba, brandos atestato nebūčiau gavusi. Lietuvių kalbos rašiniuose dariau daug klaidų. Labai mylėjau mokytoją Mariją Statkevičienę – inteligentišką, motiniškai reiklią ir teisingą. Ji man priminė pirmąją mokytoją Marceliną Pėstininkienę, prie kurios septynierius metus glaudžiausi Ąžuolų Būdos septynmetėje mokykloje. Pedagogų tolerancija ir supratimas ne kartą gelbėjo mano padebesiais skraidančią sielą. Eilių rašymas – tai jausmų upės potvyniai ir atoslūgiai, ir visai kas kita fizikos brandos egzaminas. Buvau mokyklos sportininkė, mokytojo Klemenso Brazaičio viltis, todėl prieš egzaminą išdrįsau paprašyti: „Mokytojau, įėjęs pažymėkit nagu 33-ią bilietą“ Jis ilgai žiūrėjo į mane didelėmis mėlynomis akimis, krenkštelėjo ir nuėjo. Grįžęs pasakė: „Jis ant stalo krašto ketvirtas eilutėj.“ Išlaikiau, Mokytojui atsidėkojau gerais rezultatais moksleivių spartakiadoje.
Po brandos egzaminų su Aldonu Pupkiu gavome iš radijo komiteto kvietimus dalyvauti Lietuvos radijo laidų vaikams ir jaunimui redakcijos įsteigto respublikinio literatų būrelio susitikime. Pirmą kartą atsidūrusi sostinėje, susipažinau su būsimaisiais kurso draugais Nijole Masteikaite, Vygandu Račkaičiu, Viliumi Baltrėnu, su Violeta Palčinskaite iš Kauno, Romualdu Neimantu iš Tryškių, Juozu Jarmalavičium iš Onuškio, Romu Sadausku iš Dzūkijos, vėliau tapusiais žymiais poetais, žurnalistais, rašytojais. Radijo komitetas tada buvo Stalino (dabar Gedimino) prospekte. Šiltai ir pagarbiai mus visus sutiko vyriausioji redaktorė Sofija Binkienė, poeto Kazio Binkio našlė, žurnalistas Stepanauskas; jie kaip du angelai sargai mane lydėjo daugelį metų. Iki šiol gerai prisimenu susitikimą Rašytojų sąjungoje su Juozu Baltušiu, Mykolu Sluckiu, Antanu Venclova, Ieva Simonaityte. Pirmą ir paskutinį kartą klausėmės Antano Vienuolio. Radijo studijose bendravome su kompozitoriumi Baliu Dvarionu, dainininke Beatriče Grincevičiūte, aktorėmis Irena Leonavičiūte, Marija Rasteikaite. Visi jautėmės įvertinti, pagerbti. Nakvojau pas Binkienę, ji supažindino su anūkais, dukra Lilijana, rodė Kazio Binkio knygas, asmeninius daiktus. Išlydėdama kvietė būtinai užeiti, kai atvešim dokumentus į Universiteto priėmimo komisiją.
Tokia buvo mano pradžia senajame Vilniuje. Tačiau dar reikėjo išlaikyti stojamuosius egzaminus, kurių beveik neprisimenu – tik baisią įtampą ir nuovargį. Ir vėl, jeigu ne Binkienės ir Stepanausko globa, jų dėmesys, palankumas, parama, vargu ar šiandien galėčiau pasakoti apie studentišką gyvenimą. Savo pačios nuostabai – įstojau, tuo labai nustebindama lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją, kuri sėkmę pranašavo tik Aldonui Pupkiui.
Mūsų jau gerokai primirštas studentiškas gyvenimas turbūt labai skiriasi nuo XXI a. Lietuvos studentų nuotaikų, svajonių ir buities. Jie į paskaitas – automobiliais, bibliotekose – kompiuteriai, bendrabučiuose – šaldytuvai. Mūsų studijų laikais pradžioje net televizijos nebuvo.
Vietą gyventi gavau Stuokynėje, taip tada buvo vadinamas bendrabutis Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gatvėje, visai šalia centrinių Universiteto rūmų, 11-ajame, pereinamame kambaryje. Vidury didelis stalas, dešimt geležinių lovų pasieniuose, tiek pat nedidelių spintučių, dvi drabužių spintos kampe. Šalia dar virtuvė su šešiais kerogazais (žibalinės viryklės), prausykla, tupykla… Bendrabučio komendantas, apvalutis, raudonais žandukais žmogutis, įsakė saugoti langus (stiklas – deficitinė prekė) ir senovinius kambario durų raktus, nes turėjome tik du. Telefonu, pakabintu kitame koridoriuje, kalbėti trumpai, vakare grįžti iki 24 val., nepuotauti, netriukšmauti.
Vidaus tvarkos taisyklių nepažeisdavome, švara vienos daugiau rūpinomės, kitos mažiau, kaip buvome įpratintos namuose. Žiemą mėsos produktus laikydavom palangėse tarp stiklų, aš savo puodą su spirgučiais – balkone. Apačioje buvo maisto krautuvėlė. Parsinešdavom duonos, pieno, maitinomės kiekviena sau, obuoliais pasidalydavom. Kartais prisišutindavom bulvių ir, užgerdamos kefyru, puotaudavom prie bendro stalo. Retkarčiais nusipirkdavom saldainių, ypač žiemą, kai mokydavomės lovose. Naktį miegas būdavo neramus, nes visada tai viena, tai kita kambario draugė mokydavosi negesindama šviesos. Pradžioje labai nervindavo pro bendrabutį traukiančios nuolatinės gedulingos mirusiųjų palydos į Antakalnio kapines. Karstai raudoni, atviri.
Fakultetas čia pat, į auditorijas nubėgdavom nevėluodamos, į skaityklas eidavom be paltų. Kurse, kaip minėjau, buvo jau pažįstamų iš radijo būrelio. Daug vaikinų, kurie rengėsi tvarkingai, vilkėjo švarkus, ryšėjo kaklaraiščius, tautines juosteles. Visada itin tvarkingas buvo Aldonas Pupkis. Juo žavėjausi, bet palaikėme tik tvirtą draugystę, gyvenome savais reikalais, turėjome savas kompanijas. Merginos puošėsi kukliai: sijonėliai, megztukėliai su tautiniais raštais. Kasytės, skarytės, skrybėlaites turėjo tik Marytė Bieliauskienė, Bronė Liniauskienė, Marytė Katiliūtė, Gražina Šmulkštytė. Aš, Aldona Grigaitytė ir Morta Nastaraitė turėjom juodas beretes. Kelnėtų merginų beveik nepasitaikydavo. Į kirpyklas nelakstėm, eidamos į vakarėlius ar teatrą pasiryškindavom lūpas, užriesdavom blakstienas, ant popierinių suktukų garbanojom plaukus. Aš kurį laiką buvau su kasytėm, paskui pasidariau šukuoseną, panašią į docentės Lukšienės, nusipirkau juodą beretę, irgi kaip dėstytojos. Kartais valdžia nurodydavo, kaip turi atrodyti tarybiniai studentai. Į susitikimą su iš Amerikos atvykusiu lietuvių rašytoju Rojum Mizara reikėjo eiti pasipuošus tautiniais drabužiais, o į šventinius paradus – būtinai su studentiškom kepurėm. Vadai į atlapus įsisegdavo raudonus kaspinėlius. Kurse turėjom du komunistus (pirmame – Mariją Bieliauskienę, o kiek vėliau ir Vytautą Stanaitį), komjaunimo grupei vadovavo Kęstutis Nastopka (paskutiniais metais, atrodo, Aleksas Girdenis). Vieni apie kitus žinojom nedaug, ypač apie miestiečius.
Aš visą laiką jaučiausi nesaugi, nes tėvas tik 1954 m. rugpjūčio 31 d. grįžo iš Vorkutos lagerio. Stengiausi neįkliūti, dariau viską, ko reikalavo kursas, ko reikėjo Universitetui, dalyvavau visuose „paraduose”, talkose, statybos būryje Žilinuose, dirbau pionierių stovyklose. Kai reikėjo rinktis studijų specializaciją, pasukau tautosakos tyrinėjimo keliu, lankiau tautosakos būrelį, pirmąjį kursinį darbą rašiau vadovaujama tautosakos specialisto Donato Saukos. Jis ugdė savasties supratimą, tautos tradicijų puoselėjimo metodus, įvedė į tautos kūrybos gelmes. Baigusi antrą kursą išvažiavau į tautosakos rinkimo ekspediciją, kuriai vadovavo Danutė Krištopaitė, žinoma tautosakininkė, tautos lobių saugotoja ir rinkėja, redaktorė, vertėja, prieš kelerius metus apdovanota Jono Basanavičiaus premija. Jiezno apylinkėse užrašinėjom dainas, raudas, pasakas, buitinius pašnekesius, o rudenį savo darbus pristatėm ekspedicijų ataskaitinėje konferencijoje. Aš perskaičiau eilėraštį apie kaimo žmonių gyvenimą ir mūsų įspūdžius, patirtus ekspedicijoje.
Širdy įsižiebė ugnelė
surinkti viską lig žodelio,
išsaugoti kas sena, miela ir gražu…
Kas draudė žodį tarti gimtą,
dainuot visu balsu savas dainas,
kas daužė galvas, draskė sodybas,
kas smaugė dvasią, laužė juostas audžiančias rankas…
Maždaug taip skambėjo mano eilės. Po renginio einant į bendrabutį užkalbino istorikas Algis ir komjaunimo aktyvistas Mykolas. Jie supažindino su Leonu, gražaus veido, linksmų akių juodaplaukiu vaikinu, vėliau tapusiu mano vyru. Bet dabar ne apie tai. Tiedu pradėjo teirautis, kodėl aš deklamavau kažkokį negirdėtą eilėraštį? „Kas jį parašė?“ – „Aš.“ – „O kas tau liepė? Ateity galėtum tokių niekų nerašyti. Gal laiko daug turi? Mes pasirūpinsim, kad veltui jo nešvaistytum. Ateik į fakulteto komjaunimo biurą, gausi darbo.“
Taip atsidūriau komjaunimo aktyve. Privalėjau iš penkto kurso žurnalistų surinkti nario mokestį. Nesugebėjau ir atsisakiau. Svarstė, barė, šefu paskyrė ateizmo dėstytoją žydą Irmiją Zaksą. Šis pasirūpino, kad kurso sekretorius įpareigotų mane padirbėti rusų pradinės mokyklos spaliukų grupės vadove. Rekomendaciją parašė Universiteto komjaunimo biuras. Dirbau, stengiausi, spaliukų žydukų tėvai prašė su vaikais daugiau kalbėti lietuviškai, nes rusiškai jie mokėjo. Visi buvo patenkinti, kursui gėdos nepadariau, vaikai mane pamilo, vadino Irina Jėzovna. Zaksas lindo į dūšią, vis klausinėjo apie tėvus, brolius, draugus, pažįstamus Vilniuje, pas kuriuos lankiausi. Pasakojau apie Binkienę, nes dažnai būdavau jos namuose, apie dainininkę Grincevičiūtę: kad pas ją užeinu su kurso drauge Nijole Masteikaite, kad varstau ir radijo vaikų ir jaunimo redakcijos duris, nes ten gaunu užduočių, o paskui – honorarą.
Svečiuodavausi pas kurso draugę Marytę Bieliauskienę, ji konsultuodavo prieš visuomenės mokslų įskaitas ir egzaminus. Kai Alfonso Bieliausko nebūdavo namie, lipdavom į jų didžiulę lovą ir zubrindavom. Marytė vaišindavo tikra kava. Kartą netikėtai paklausė, kaip tikėjimo reikalai? Iš fakulteto komjaunimo biuro nario ji sužinojo, kad esu pastebėta šv. Mikalojaus bažnyčioje. Griežtai nebarė, bet moralizavo, bruko ateizmo pagrindus: taip elgtis netinka tarybinei studentei; jeigu vėjus sėsim, tai audras pjausim…
Išlikę užrašai, konspektai liudija, kad paskaitų nepraleidinėjau, mokiausi literatų grupėje. Kalbos dalykus iškaldavau atmintinai, per įskaitas, egzaminus nesuklupdavau, svarbiausias variklis buvo baimė netekti stipendijos ir bendrabučio.
Įsiminė studijų epizodas iš profesoriaus Juozo Balčikonio egzamino. Atėjo mano eilė atsakinėti. Aš visa virpu. „O kas čia tamstai ant galvos?“ – klausia profesorius. „Skariukė.“ „O namie kaip sako?“ –„Mano kaime sako skarelė, skarytė, skepetaitė, skepetytė, o jei didelė, tai skepeta, skara, skraistė.“ Atsakymu profesorius liko patenkintas, davė lapelių, į kuriuos ragino užrašyti retesnių žodžių. Paskui dar pats sau aiškinosi: Bliuvaitė? Bliūvaitė? bliū-voti? bliauti?..
Kartą kurso draugų susitikime doc. Donatas Sauka pašmaikštavo: „Kai pamačiau jūsų kurso sąrašą, išsigandau: pradžioje Bliūvaitė, o gale – Žvigaitytė. Pagalvojau – bus garsus kursas.“
Draugiškai iš manęs pasišaipydavo ir filosofas Eugenijus Meškauskas. Kurso komjaunimo grupės pasiųsta į respublikinę komjaunimo stovyklą Trakuose, dalyvavau jo seminare patriotizmo, tėvynės garbės supratimo tema. Reikėjo ir man apie tai kalbėti. Aiškinau, kad kiekvienas mes turime gimtinę, tėviškę, kur augome, su tėvais gyvenome. Kiekvienas turime ir tėvynę. Man tėvynė – Lietuva. Volodia iš Kišiniovo manęs paklausė: „A čto dlia vas Sovetskij Sojuz?“ Sutrikau ir atrėžiau: „Eto bolšoje bolšoje gosudarstvo.“Juokas nuaidėjo per visą pušyną. Ypač kauniečiai iš manęs pasišaipydavo: „Kaip laikaisi, bolšoje gosudarstvo?“ Ir Meškauskas Universiteto koridoriuje į pagarbų mano pasisveikinimą šypsodamasis atsakydavo: „O, bolšoje gosudarstvo.“ Gerbiau jį kaip ir daugelis studentų, jis spinduliavo išmintimi, gerumu.
Net nusipurtau prisiminusi prorektorių Stasį Lazutką… Koridoriumi skubėjome į susitikimą su rašytoja Halina Korsakiene. Dėmesį patraukė plakatai ant sienų. Tiesiog dailės paroda, karikatūros poeto Eduardo Mieželaičio eilėraščių temomis. Kvatoju. Kur buvęs kur nebuvęs – piktas prorektorius: „Kas čia dedasi? Kokia čia peredvižnikų paroda?“ Ir ėmė plakatus plėšti. Tada nežinojau, kad tai mūsų kurso draugų, nepritarusių Mieželaičio apdovanojimui Lenino premija, darbas. Mes norėjom, kad laureatu taptų Justinas Marcinkevičius, kažkas dėl to net į Maskvą rašė. Karikatūrų autoriai buvo išaiškinti, labiausiai nukentėjo Romas Laurinavičius, gavęs papeikimą „už antitarybinį požiūrį į tarybinę literatūrą“.
Draugystė su Leonu stiprėjo. Šeštadieniais būdavom kartu, o po kroso Vingio parke, likę vieni „Stuokynės“ septintajame kambaryje, nesusilaikėm ir, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „darė juodu visa tai, ką žemė motina jiems sakė.“ Man buvo 21-i. Išsigandau, nes mamytė buvo prisakiusi: „Su kuo sutapsi, tas ir turi būt tavo vyras.“ Paskaitose sėdėjau kaip nesava, vis ašarojau. Norbertas, pastebėjęs mano būseną, pasiteiravo: „Kas atsitiko?“ –„Aš jau be vainikėlio…“ –„Tai ženysim…“ Neabejojau, kad nei Leono, nei mano tėvai tokioms studentiškoms vedyboms iš reikalo nepritars. Norbertas guodė – viskas bus gerai – ir netrukus pradėjo kurti komjaunuoliškų ir tradiciškai lietuviškų vestuvių scenarijų. Jis būsiąs kvieslys, Aleksas – piršlys, Gražina – svočia. Jie susitarė ir dėl „Tauro“ bendrabučio valgyklos salės.
Iš draugės Kazlų Rūdoje pasiskolinau „amerikoniškus“ jaunosios drabužius, kurie jos sutuoktuvių metu buvo pašventinti. Numatėm pulką: vyriausiasis pabrolys – Leono brolis Laimis, pirmoji pamergė – pirmo kurso lituanistė, mano draugė iš radijo būrelio Violeta Palčinskaitė, jau žinoma poetė… Sėkmės gyvenime jauniesiems linkėjo ne tik komjaunimo veikėjai, bet ir profesorius Merkelis Račkauskas, kurį į vestuvių puotą atvežė anūkas – Petro Cvirkos sūnus Andrius. Vestuvės buvo linksmos. Nuo dainų ir pokštų skambėjo visas bendrabutis.
Diplominį darbą rašiau tema: „Tautosakos panaudojimas Aleksandro Gudaičio-Guzevičiaus romane „Kalvio Ignoto teisybė“ (tokia tema atsirado neatsitiktinai: Donatui Saukai reikėjo išlikti Universitete, o man – baigti studijas). Ne kartą lankiausi rašytojo bute Antakalnyje, klausinėjau, aiškinausi, bet naudos turėjau nedaug. Generolas buvo pernelyg santūrus, nepatenkintas, įtarus.
Rengiausi valstybiniam lietuvių kalbos egzaminui. Nors daug padėjo Aleksas Girdenis, rodos, viską dėjausi į galvą, bet egzamino metu ji buvo tuščia. Neišlaikiau. Raudojau „ant viso Jaunimo sodo“. Aleksas guodė. Su paskyrimu, bet be diplomo išvažiavau į Onuškio vidurinę mokyklą Trakų rajone. Gavau kambarį mokinių bendrabutyje, aštuoniolika pamokų, tapau penktokų auklėtoja, literatų būrelio vadove. Vyras lankydavo, eidavom į šokius mokykloje ir kultūros namuose, su mokytojais švęsdavom gimtadienius, per metines šventes išvažiuodavom į Vilnių. Po pamokų pašaudydavau su šaudymo būrelio nariais, vakarais mokytojų komandoje žaidžiau krepšinį su moksleivėmis. Pamokoms rengdavausi stropiai, net repetuodavau. Jeigu auklėtiniai praleidinėdavo pamokas, pėsčia eidavau pas juos į namus aiškintis. Taip susipažinau su kaimų gyventojais, moksleivių šeimomis.
Nelaimė atsitiko netikėtai. Direktoriui buvo pranešta, kad mano auklėtiniai daužo bažnyčios langus. Neatidėliodama nubėgau pas netoliese gyvenantį kunigą atsiprašyti. Kunigo būta Jeruševičiaus (ne giminė mano vyro Jaruševičiaus šeimai). Kunigas maloniai priėmė, pavaišino arbata, dar paklausė, ar žinau, koks lietuvių poetas parašė giesmę „Pulkim ant kelių“. Neatsiminiau, buvo gėda. Išlydėdamas pasiūlė ateiti su vaikais į ekskursiją. Pasak jo, daugelis tų vaikų krikštyti prie centrinio altoriaus, o grafų palaikai – kaip tik po altoriumi. Kai moksleiviai daugiau žinos apie bažnyčią, jos praeitį, gal langų daugiau nedaužys. Ir ekskursija įvyko. Kunigas vaikams įdomiai papasakojo apie bažnyčios paveikslus, vargonus, bažnyčios rūsius. Visi likom patenkinti. Mokyklos atstovas spaudai devintokas Jonas Užurka apie įdomią ekskursiją parašė į rajono laikraštį „Stalino keliu“.
Tada viskas ir prasidėjo. Sulėkė partijos rajono komiteto vadai, švietimo skyriaus inspektoriai, lankė pamokas, kažko ieškojo mano kambaryje, vartė knygas, tikrino pamokų planus ir auklėjo, auklėjo… Kur dėsi tokią jauną specialistę? Reikia auklėti. Pasiuntė į Šiaulius, į pedagogų ateistų būrelių vadovų konferenciją, o kai grįžau, direktorius paskyrė ateizmo būrelio vadove. Mokytojai šaipėsi.
O valstybinis egzaminas tai neišlaikytas. Važinėjau į Vilnių, susitikdavau su Aleksu. Jis kantriai mokė. Neatsimenu, kaip atsakinėjau. Kai nutilau, kažkas iš komisijos paklausė, ką ateityje ketinu veikti? „Mokytojausiu,“ – atsakiau. „Sakykit, kokias dainas dainuoja Onuškio mokytojai?“ „Skinsiu raudoną rožę“. „O mokinių tėvai?“ „Nežinau, girdžiu lenkiškai dainuojant.“ Komisijos nariai juokėsi. Išlaikiau. Koridoriuje apsikabinau savo vyrą ir Aleksą ir pravirkau. Aleksui esu dėkinga iki šiol. Studijų metu jis mane tarsi mergino, per atostogas rašydavo laiškus. Manau, skaudama širdimi ženijo, buvo piršlys vestuvėse, bet nekeršijo, nelaimėje nepaliko. Tik jo dėka 1963 m. birželio 26 d. valstybinės egzaminų komisijos nutarimu man buvo pripažinta filologo, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikacija.
1965 m. grįžau į Vilnių. Gerasis angelas sargas Sofija Binkienė ir vėl mane lydėjo – padėjo gauti lietuvių kalbos pamokų rusų 37-ojoje vidurinėje mokykloje, surado vietą Profsąjungų tarybos metodinio skyriaus vaikų sektoriuje. 1971-aisiais atsirado viltis gauti butą. Deja, atsiskyrę nuo tėvų, savarankiškai nesugebėjom gyventi kartu: po septyniolikos metų, taip gražiai studentiškai, bet be bažnyčios sutuokti, išsiskyrėme. Norberto ir Alekso linkėjimai jau 35-erius metus pildosi kitoje šeimoje. Būdama keturiasdešimties pagimdžiau antrą vaiką – sūnų. Turiu šešis anūkus.
Dvidešimtasis amžius išsivedė tėvus, brolius, krikšto motiną, išleidusią į žmones, daug mokytojų, dėstytojų. Išlydėjau kurso drauges Marytę, Gražiną, draugus Norbertą, Albertą, Aleksą. Kai lankau jų kapus, girdžiu monsinjoro Kazimiero Vasiliausko žodžius: „Mes nuo vaikystės skubame į mirtį gerais darbais aukščiausiam pasigirti.“ Išskubėjo daug gero man padariusi Binkienė, Grincevičiūtė, buvęs radijo būrelio narys rašytojas orientalistas Romualdas Neimantas… Tęsiasi ilgametė draugystė su Aldonu Pupkiu. Kai Kazlų Rūdos visuomenei pristatomos jo knygos, be galo džiaugiuosi. Malonu gauti Viliaus Baltrėno poezijos rinkinius, Romualdo Ozolo knygas, susitikti su seniūne Evalda Strazdaite–Jakaitiene. Jos knyga „Gyvenau… Ir dar noriu“ priminė daug primirštų tų laikų faktų, o Vytauto Visocko studijų laikų ir susitikimų nuotraukos grąžina seniai prabėgusias akimirkas, šypsenas ir nuotaikas. Suspaudžia širdį, kai prie knygynų vitrinų sutinku didįjį knygomaną Ipolitą Ledą. Ne tik jis, daugelis iš mūsų negalime savo asmeninių bibliotekų papildyti naujais leidiniais. Kęstutį Nastopką kelis kartus esu supainiojusi su Danijos profesoriumi seneliuku Vilbachu, o Aldoną Grigaitytę su iškilia seimūne Rasa Juknevičiene. Stengiuosi būti visur, kur galiu sutikti kurso draugus. Bet kuriuo metu galiu paskambinti Aldonui, Viliui, Kęstučiui, Evaldai, Vytautui… Daugelis mūsiškių stovi Lietuvos žemėje tarsi dvibokštės bažnyčios. Vienas bokštas pastatytas 20 amžiuje, kitas baigiamas 21-ajame. Išmintis ir mokslo gaudesys sklinda iš jų. Aš esu kurso eilinė, bet kurso dėka turiu savo vietą po saule, ir jei dar kartą kas leistų sugrįžti į kursą – nieko nekeisčiau. Praeitis gyva dabartyje.
