“Mano tėvynė – svetimšalių legionas”


Print

Šiandien Valdas Ivaškevičius (vardas ir pavardė pakeisti) jau gerai nebeprisimena, kodėl 1993 metais nusprendė stoti į įspūdingomis legendomis ir įvairiausiais gandais apipintą Prancūzijos svetimšalių legioną.

Tiesiog taip susiklostė aplinkybės – susipyko su mylima mergina, neteko darbo. Gyvenimas Lietuvoje tuo metu pasirodė esąs pilkas ir nuobodus. Nusigavęs į Prancūziją, prisistatė į artimiausią legionierių priėmimo punktą. Patikrinimas užtruko keletą savaičių. Prancūzai domėjosi atvykusiųjų sveikata, pateikė keletą nesudėtingų psichologinių testų.

Apie praeitį nepateikė nė vieno klausimo. Prancūzų nedomino, nei iš kur jis atvyko, nei ką veikė, būdamas namuose.

Nepasiteiravo ir apie santykius su teisėsauga. Legiono vadovybei terūpėjo, ar naujokai stiprūs, ištvermingi ir drąsūs vyrai. Valdą priėmė, nors tais metais iš aštuonių norinčiųjų legionieriumi tapdavo tik vienas (šiandien, pasak buvusio legionieriaus, dar didesni konkursai, nes plūstelėjo nuotykių ieškotojų bei svieto perėjūnų iš visos Rytų Europos).

Pasirašęs penkerių metų kontraktą, V.Ivaškevičius pakliuvo į desantininkų dalinį, dislokuotą Korsikos saloje. Čia jam teko ilgiausiai išbūti. Pirmaisiais mėnesiais buvo itin sunku – atsiliepdavo fizinis nuovargis, kamuodavo Tėvynės ilgesys. Be to, jis prastai šnekėjo prancūziškai. Pirmosiomis dienomis teko ir susimušti. “Be pasikumščiavimų neapsieinama jokiame vyriškame kolektyve”, – mano Valdas. Ir vis dėlto vaikinas gerai sutarė su naujaisiais draugais – amerikiečiais, britais, prancūzais, estais, rusais, vokiečiais, korėjiečiais…. Legione jis sutiko tarnaujančius ir kelis lietuvius. Santykiai su saviškiais buvo patys nuoširdžiausi, artimiausi.

Kai  nepaskelbta kovinė padėtis ar kokios nors mokomosios pratybos, savaitgaliais juos išleisdavo “pasiganyti” po Korsikos salą. Net ir darbo dienomis dažnai paleisdavo į laisvę. Už dalinio vartų elgdavosi, kaip kas išmanydavo. Vieni ieškodavo meilės nuotykių, kiti “mirkdavo” baruose, treti sportuodavo. Dalinio vadovybė visiškai nesidomėdavo, ką laisvalaikiu veikia jų kariai. Legionierių vadams rūpėdavo, kad šeštą valandą ryto visi stovėtų rikiuotėje, pasiruošę vykti į karą. Salos gyventojai į legionierius žiūrėdavo su prietaringa pagarba.

Korsikiečiai buvo įsitikinę, jog šaunesnių vaikinų už legionierius nėra ir negali būti. Legiono vadovybė į savo karius, tarp kurių, be abejo, pasitaikydavo ir visokiausio plauko šunsnukių, žiūrėdavo draugiškai, ne kaip į atstumtuosius, ne kaip į “patrankų mėsą”. Tačiau būdavo labai griežti. Jokių nuolaidų, jokio pasigailėjimo nusižengus, jokių užuojautų. Nuo pat pirmosios dienos Valdui ir jo ginklo draugams be perstojo buvo kalama ir kalama – legionieriams negali būti neįveikiamų užduočių, legionieriams draudžiama parodyti, jog jie pavargę, legionieriai neturi teisės bijoti…

Ypač vadovybė mėgdavo pabrėžti, jog legionieriai neturi nei tėvynės, nei tautybės, nei artimųjų. “Jūsų tėvynė, tautybė ir šeima – tai legionas”, – beveik kiekvienos rikiuotės metu skelbdavo legiono karininkai ir kapralai.

Per ilgus penkerius metus iš Kauno į legioną atvykusiam V.Ivaškevičiui likimas buvo palankus. Jis nė sykio nebuvo sužeistas ir sirgo tik vieną kartą. O tarnauti teko ir buvusioje Jugoslavijoje, ir Centrinėje Afrikos Respublikoje, ir tuometiniame Konge (dabar – Zairas). Visur – maždaug po pusę metų. Balkanuose legionieriai padėjo, kariškių žargonu tariant, tarptautinėms pajėgoms įvesti taiką. Afrikoje jie atsidurdavo tada, kai kokios nors genties vadukas nuversdavo ne ką geresnį už save diktatorių ir šalyje prasidėdavo chaosas.

Pagrindine legionierių užduotimi tuomet tapdavo visų baltųjų, ypač Prancūzijos piliečių, apsauga ir laimingas pargabenimas į Prancūziją ar kitas Vakarų Europos šalis. Tokių operacijų metu legionieriams saugotis reikėdavo ir nuverstojo, ir valdžią užgrobusio diktatoriaus šalininkų kulkų. Daug rūpesčių pridarydavo ir tūkstančiai nuodingų gyvačių, moskitų, skorpionų, krokodilų. Pasak V.Ivaškevičiaus, džiunglės – tai toks miškas, kuriame per lapų tankumą tamsu net dieną, labai drėgna ir po kiekvienu lapu tyko kokia nors nuodinga bjaurybė. Be to, dėl drėgmės ir tvankumo labai sunku kvėpuoti, greičiau pavargstama ir niekad neišdžiūna drabužiai.

Ramesnėmis akimirkomis legionieriai pasivaikščiodavo po Afrikos miestus. Pavyzdžiui, tuometinį Brazavilį. Juodaodžiai širdies gilumoje nekenčia baltųjų, nes laiko juos visų bėdų šaltiniu. Ir tuo pačiu jiems pataikauja, nes baltieji turi pinigų. Žodžiu, vaidmainiauja tiek vieni, tiek kiti. Tiesa, Valdas po išvykos į Afriką ėmė prasčiau žiūrėti į pačius prancūzus. Buvusiose savo kolonijose prancūzai, pasak legionieriaus, elgiasi “atvirai kiauliškai”. Prancūzams terūpi jų ekonominiai interesai, į vietinių juodaodžių ateitį jiems nusispjaut. O jeigu kalbėti visiškai sąžiningai, prancūzai Afrikoje elgiasi kaip patys tikriausi grobuonys.

Afrikoje teko matyti draugų mirčių. Valdas iki šiol negali suvokti, kaip viena kulka “palindo” draugui po šalmu ir sunkiai sužeidė galvą. O kitą kartą kulka vienam legionieriui pataikė į ginklą ir atšoko, net nenubrozdindama. Štai ir suprask, kokie čia dėsniai veikia.

Per penkerius metus V.Ivaškevičiui vis dėlto didžiausią įspūdį palikusi vadinamoji Kamerūno šventė, minima kiekvienais metais balandžio 30-ąją. Nors tai liūdna šventė (prieš daug dešimtmečių tądien šimtas legionierių narsiai kovėsi su keliais tūkstančiais meksikiečių ir visi žuvo), dar išvakarėse legionui priklausančiuose daliniuose paskelbiama atvirų durų diena. Į dalinius nekliudomai gali atvykti tiek vietiniai gyventojai, tiek ir buvę legionieriai.

Visi geria alų, vyną, kepa mėsą. Gerti leidžiama, kiek tik geidžia širdis. Niekas nežiūri tvarkos. Jeigu legionierius išgėrė butelį alaus, tą butelį būtinai svies į sieną. Kad sudužtų. Jeigu valgė ledus, popierių išmes sau po kojomis, o ne į šiukšlių dėžę. Kitos dienos rytą dalinio vadovybė visus legionierius vaišina kava, atskiesta romu, bei karštomis bandelėmis. Kad šie atsigautų po audringų išgertuvių. Tada prasideda teritorijos ir kareivinių tvarkymas. Tačiau ši “garbė” tenka ne eiliniams legionieriams, o dalinio vadovybei. Pačius nešvariausius darbus (pavyzdžiui, tualetų, dušų, šiukšlių konteinerių šveitimas) tą vienintelę dieną per metus atlikdavo vadai, seržantai, kapralai, leisdami eiliniams legionieriams pasidžiaugti valdžia. Štai kodėl Kamerūno šventės išvakarėse leidžiama šiukšlinti. Po to būdavo surengiamas iškilmingas paradas, pagerbiami nuo meksikiečių rankos žuvę legionieriai…

Pasibaigus penkerių metų kontraktui, V.Ivaškevičius nepasiliko legione. Tiesa, pirmaisiais metais labai rimtai svarstė, ar jam nevertėtų … tapti Prancūzijos piliečiu. Ši mintis nedavė ramybės ir po dvejų, ir po trejų metų, kai suprato, jog gali be Lietuvos, be Kauno, be Laisvės alėjos gyventi labai ilgai. Ir vis dėlto namų trauka buvo stipresnė. “Eliziejaus laukai  nuostabūs, nuostabus ir Luvras, ir Eifelio bokštas, bet kartais tiesiog iki skausmo, iki ašarų norisi pasivaikščioti po Laisvės alėją, išgirsti lietuviškai šnekant”, – tvirtina buvęs legionierius.

Savo tarnyba legione Valdas nesididžiuoja. Tiesiog šio laikotarpio iš savo gyvenimo jis negali išbraukti. Taip buvo, nors dabar kartais ir atrodo, jog tai – tik sapnas. Apie gyvenimą legione jis nepažįstamiems stengiasi nieko nepasakoti, juolab kad šiandien dirba valstybinėje Lietuvos įstaigoje, kurios pavadinimo negali pasakyti. Jis tik džiaugiasi, kad legione patirti nepritekliai ir vargai jį užgrūdino ir padeda gyventi šiandieninėje Lietuvoje. Valdas vedęs, turi vaikų, bet net savo žmonai stengiasi nepasakoti nei apie Korsikoje, nei apie Afrikoje patirtus nuotykius, už kuriuos jam, beje, buvo sumokėti nemaži pinigai.

2011.04.28


Prisijunkite prie diskusijos