Neringa – Lietuvos perlas. O neskundžiamas teismo sprendimas, kad Neringos savivaldybė privalo atlyginti žalą, kam valdininkas davė neteisėtą statybos leidimą, o tartum niekuo dėtas savininkas (po to jo skriaudos pirkėjas) įvykdė kito teismo sprendimą ir nugriovė – irgi Lietuvos perlas.
Ūkiškai galvojant, žalą privalėtų atlyginti apgavikai. Ar leidimo davėjai buvo tardomi? Praktiškai tokių teismo sprendimų geriau nevykdyti. Patempk. Antai „Laisvas laikraštis“ sistemiškai nevykdo metų metais, ir nieko; net antstoliai kapituliuoja. Arba įvykdyk ir paskui apkaltink (Teismą? Save patį?) dėl neteisėto pastato griovimu padarytos žalos.
Be to, nugriovus neteisėtą daiktą, kurio vertė, anot žiniasklaidos – milijonas litų, žalos materialinės ir moralinės pasirodė esą padaryta už milijoną eurų. Trojnoj odekolon. Eina eina laikas ir ateina štai kas. Atėjo laikas pradėti mąstyti. Teismas ir teismai – tas pat ar ne? Jei teisingumą Lietuvoje vykdo (tik) teismai – taip būtų pagal Konstitucijos 109 str. formulę, – tai ar kiekvienas? (A visi? – paklaustų žemaitis. Taip klausė išgirdęs, kad rusas į kosmosą išlėkė.) Ar vykdo ir ką tie teismai, kurių netobulus sprendimus paskui taiso aukštesnis, teisingesnis teismas? Juk ir anie skelbė savo verdiktus ne savo, bet Lietuvos Respublikos vardu.
O jei teisingumą vykdo teismas – taip būtų pagal Konstitucijos dvasią suvokiama visa teisingumo arba teismų sistema, kuri suklydus ir pasitaiso. Te niekas nesako, kad įvykdė neteisingumą. Nors pasitaiko. Būna. Faktai ant veido, tokios praktikos nestokojame. Ko labiausiai stoka, tai teismų savikritikos. Vis dėlto norėtųsi gyventi teisinėje valstybėje. Nuo Neringos statybų iki „omono“. Kas nors, veikiausiai, Teisingumo ministerijoje, galėtų išleisti Baltąją knygą, bent išvardijančią milijonines rezonansines bylas (kontrabandos, narkotikų pramonės ir pan.), iš kurių išėjo šnipštas. Ir nulis vargšui valstybės biudžetui.
Panašiai vairuojama Darbo partijos byla. Pasikeitei kepurę, ir jau kitas asmuo. Pažeidęs įstatymą pelnei milijoną ir teismo sprendimu sumokėjai kelis tūkstančius baudos. Pirmyn. Ką reiškia Konstitucijos 109 str. 3 d. nuostata: „Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo“? Turėtų reikšti tai, kad teisėjai neklauso nurodymų iš šalies. Yra drąsūs ir sąžiningi, neima kyšių. Būtų gerai. Bet ar reiškia tai, kad teisėjai visada klauso įstatymo? Praktiškai būna, ir nesunku tai parodyti, kad būtent neklauso procesinio ar kito įstatymo, pažeidžia jį arba sąmoningai apeina (tad laužo).
Ką su tokiais daryti? Teisėjams nėra teismo be prevencijos priemonių, kaip antai pačių teisėjų korpuso etikos ar dar kuri savikontrolė; čia galima ir savisauga ypač nuo teisminio tyrimo, pasmerkimo ir bausmės. Kas iš to, kad Konstitucija sako, jog apygardų ir apylinkių teismų teisėjus skiria bei perkelia šalies prezidentas? Skiria – taip, bet atleidžia tik Seimas, kuriame sėdi politikai. Jie gali net nuteistą nusikaltėlį palikti Seimo nariu. Buvo toks atvejis. Net prezidentas, ketinantis pasiūlyti atleisti susitepusį teisėją, turi dar gauti jo korpuso kolegų „patarimą“, atvirai kalbant – leidimą tokiam veiksmui. Taip Seimo priimtu Teismų įstatymu koreguojama Konstitucija.
Kokia žodžio „pataria“ prasmė? Pageidautina išaiškinimas. Jei neklystu, kai kas primena sovietų kompartinės valdžios privilegiją sau: komunistas negali būti teisiamas prieš tai neišmetus jo (arba jos) iš neklystančios Partijos. Jei partiniai draugai nutaria sugėrovą tik pabarti ar pažeminti administracines pareigas (dažniausiai – perkelti į kitas), tai apie nepriklausomą baudžiamąjį persekiojimą – jokios kalbos.
Politika ir vėliau įšliauždavo į teisėsaugą įvairiais būdais. Gana paplitęs yra įstatymo nesilaikymas politiniais sumetimais arba kam nors darant įtaką. Antai išteisino buvusį Seimo narį – balsavimo sukčių, kuris daugybę kartų balsavo su svetima kortele. Pirmyn, kolegos!.. Taip randasi precedento teisė. Prisimenu viešą pasakymą Seime prieš dvidešimt metų, prichvatizacijos epochoje, kai buvo mėginta ją stabdyti referendumu: „Mes įstatymo nepažeidžiam, mes jį apeinam.“
Nepagarba įstatymui, jei kas nors mano, kad įstatymas taisytinas ir todėl leistina jį pažeisti „iš anksto“, ypač akivaizdi ir daugybinė Rytų Lietuvoje. Kai kaimyninės šalies politikai ragindavo mūsų piliečius tyčia pažeidinėti Lietuvos įstatymus, kartojosi šiurkštus Lietuvos ir Lenkijos 1994 metų sutarties pažeidimas, nes ten aukštųjų šalių susitarimu pasisakyta už piliečių lojalumą valstybei, kurioje gyvena.
Deja, tuos politinius pažeidimus lydėdavo ir spaudimas iš draugiško užsienio. Mūsų teismai, atsidūrę tarp kūjo ir priekalo, būdavo linkę į „politinį“ atlaidumą, tačiau valstybė juolab stokojo aiškinamojo darbo savo klystantiems piliečiams, kad ir negriežta provokacijoms teisėsauga turi būti gerbiama, o ne niekinama. Juolab sunku gerbti suktai politikuojantį teismą.
2005 metų pabaigoje Generalinė prokuratūra rašė Vilniaus apygardos teismui apeliaciją dėl bylos, kurioje aš ir mano brolis buvome ieškovai dėl mūsų amžinatilsį tėvo garbės. „Vilniaus miesto I apylinkės teismo nuosprendis yra neteisėtas ir naikintinas…“ „Pripažinęs, kad /…/ nusikalstama veika yra neteisingai kvalifikuota, teismas šios klaidos neištaisė /…/, pareikšto kaltinimo nepakeitė /…/ ir taip padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, nes šis pažeidimas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. /…/ Teismas taip pat netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstas baudžiamojo įstatymo netaikymas taip pat yra jo netinkamas taikymas…“ (mano pabr. – V. L.). Štai ir klausimas visuomenei: ar teisėjai, esmingai pažeidę teisėsaugos procesų bei doro darbo įstatymą, nė kiek neatsako? Kodėl apie jų atsakomybę sprendžia ne koks nors baudžiamasis įstatymas, bet pirmiausia partiniai (atsiprašau, korporatyviniai) kolegos? Ar dera pažeidėjus premijuoti? Juk tai demoralizuoja ir teismų sistemą, ir visuomenę.
Ką gi, 2005 metų Generalinė prokuratūra netikėtai griežtai įvertino nevykusį Apylinkės teismą. Neatrodė, kad skunde į aukštesnę instituciją jam siūlomas nuodėmių atleidimas. Šis atėjo vėliau su aukščiausiuoju teisėjų paskatinimu. Tačiau ir Generalinei prokuratūrai tuomet būtų derėję įkalti pirmą vinį sau, kad klaidingai, su neteisingu BK straipsniu, surašė kaltinamąjį aktą. Dabar turime analogišką atvejį Medininkų žudynėse dalyvavusių omonininkų byloje. Norėtųsi atsakymo: ar išties teisėjai lieka net moraliai neatsakingi pro pirštus žiūrėję, tyčiomis neištaisę tyčinės (?) prokurorų pražangos? Ar labai norėjo, bet negalėjo? Ar neatsako dėl savo broko prokurorai?
Pažangos per dešimt metų nepadaryta, pražangos kartojasi. Protingumo ir teisingumo kriterijai ignoruojami. Jei kas norėtų slapstytis už skylėtų BK 256 ir 257 straipsnių, kurie įpareigoja bejėgį teismą „pranešti“ prokurorui apie jo klaidą, bet neleidžia (?) taisyti, tai grįžtame prie sovietinio „trigubo odekolono“. Prokuroras, nekaltinantis valstybės kaltintojas, viršesnis už teismą: kaip surašiau, taip ir kapstykitės. Patikslinti negalite. Nejau iš tiesų? Gal vis dėlto mąstykime.
Slaptai.lt nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.
2015.08.14; 06:37
