Kur slypi visa Medininkų bylos esmė? Pirmiausia dar 1991 metų liepos 31 dieną iš principo buvo nuspręsta, jog Medininkų žudynes įvykdė ne kas nors kitas, bet būtent OMONas.
Beje, Tomo Šerno parodymai, duoti Generalinės prokuratūros tardytojui Algimantui Astaškai 1-ojoje Tarybinėje ligoninėje, buvo vertingi kaip patvirtinantys būtent šią versiją. Tačiau tuo pačiu ir pavojingi, nes jis įvardino ne ką nors kitą, bet būtent Vilniaus OMONo vadą Boleslovą Makutynovičių.
Tai netiko dėl susitarimų tarp Lietuvos politikų ir Vilniaus OMONo vadovybės. Kilo grėsmė, kad visa tai gali iškilti į viešumą, o viso to pasekmės galėjo būti nepataisomos. Derėjo užkirsti tam kelią. Todėl nei Seime, nors T.Šernas buvo apklausinėjamas jau 1991-ųjų liepos 31-ąją, nei vėliau laikraščiui “The European”, nei Lietuvos žiniasklaidai nebuvo prasitarta, ką būtent jis atpažino. Dar daugiau. Tuometinis vicepremjeras Zigmas Vaišvila rūsčiai užpyko, kad neva žurnalistai per daug intensyviai domėjosi tyrimo eiga ir pagrasino jiems baudžiamosiomis bylomis.
Apie tai, ką būtent kaip užpuolikus įvardino T.Šernas, buvo kruopščiai slepiama iki 2009 metų vasaros. Slepiama buvo taip, kad iš bylos pradingo vaizdo ir garso įrašai, apklausų protokolai, schemos, o iš T.Šerno namų paslaptingai dingo vaizdajuostė. Ta pati, kurioje buvo pirmosios jo apklausos įrašo kopija, dovanota atminčiai.
Lygiai taip pat iš bylos prapuolė faktas, kad apie Medininkuose nužudytus muitininkus ir policininkus Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas ir valdžios vyrai sužinojo dar 5 valandą ryto. Turėjo jis dingti, nes greitosios pagalbos medikams buvo pranešta tik po šeštos valandos ryto. Ir tai padarė pro šalį važiavę žmonės. O ką veikė mūsų valdžios galvos visą tą valandą? Galbūt per tą valandą būtų buvę įmanoma išgelbėti gyvybę ir kam nors daugiau?
Antruoju žingsniu, ne kitaip, o politine valia, priimamas sprendimas dėl Medininkų užpuolimo apkaltinti ne Vilniaus, bet Rygos OMONą, nes jame, matot, yra amerikiečių specialiosios paskirties pajėgų pavyzdžiu pavadintos grupės: “DELTA – 1” ir “DELTA – 2”. Kad Vilniaus OMONe yra kažkokie “operatyviniai – taktiniai” būriai, – nekreipiama dėmesio. Visuomenė pagaliau to ir nežino. Kad tai pagal savo paskirtį bei uždavinius yra absoliučiai identiški dariniai, – nutylima. Net kad tie vilniečių būriai dėl nežinia kokių tikslų yra žymiai skaitlingesni nei Rygos “Deltos”, – nesvarbu. Gal nenorėta tuo metu audrinti visuomenės? Gali būti, kad ir ne šiaip sau.
Jei Rygos OMONe vos aštuonetas žmonių sudarė abi grupes, tai Vilnius per du tokius pat būrius turėjo per 40 žmonių. Tai, norint ar ne, rimta jėga? Visiškai ignoruoti ir nesiskaityti su ja būtų pernelyg pavojinga net ir šiandien. Už tai į viešumą, visuomenės rūstybei nukreipti, buvo iškelta nedidelės Rygos OMON grupės “Delta” versija. Spalvų sutirštinimui “Deltos” pavadintos grėsmingai skambančiu “smogikų” vardu.
Tai ypač tiko tam politiniam laikotarpiui. Derėjo vengti susipriešinimo tarp Lietuvos Respublikos pajėgų ir Vilniaus OMONo. 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją žlugus GKČP organizuotam valstybės perversmui Maskvoje, dar vadinamam “puču”, apie 20 valandą į Lietuvos vidaus reikalų ministeriją su apsaugos palyda atvyko Vilniaus OMONo vadas Boleslovas Makutynovičius. Ten pat atvyko keli to meto politinės valdžios įgalioti politikai. Posėdis viename iš didžiųjų antrojo aukšto kabinetų truko ilgiau nei gerą valandą.
Po valandos, pasižadėjęs nekelti Lietuvai problemų, B.Makutynovičius buvo išlydėtas pro ministerijos centrines duris apsiašarojęs, bet nesuimtas. Jis ir jo OMONas niekam nereikalingi ir neįdomūs. Mauras savo darbą atliko, mauras gali eiti. O, be to, ir konfliktinės situacijos išvengta sėkmingai.
Apie raudonuosius “Jedinstvos” draugovininkus, Šumsko pasienio poste žvanginusius Medininkuose nužudytųjų pareigūnų ginklais, – taip pat tyla. O kaip gi kitaip, per daug žino tie politinės įtakos žvalgai, ypač kai nužudytųjų ginklai gauti ne kur kitur, bet Vilniaus OMONe. Nereikia, kad prabiltų, o kaip nereikia. Žymiai naudingiau parūpinti jiems politines – teisines indulgencijas. Tačiau vien to neužteko. Būtina buvo pradėti kryptingai formuoti visuomenės nuomonę apie Medininkų tragedijos kaltininkus. Visuomenė laukė žinių apie tyrimo rezultatus.
Žengtas trečias žingsnis. Išmoningai pasinaudojant žiniasklaidos profesiniu žingeidumu ir savo vertę pajutusių žurnalistų patiklumu, prasidėjo sisteminga informacijos apie Medininkų bylos tyrimą nutekinimo akcija, trukusi ištisus 18-a metų. Tikslas buvo vienintelis – nukreipti visuomenės rūstybę tinkama linkme. Žiniasklaida tuo metu “prarydavo” viską, kas jai tik buvo pasiūlyta.
Jokios žurnalistinės ar bent loginės analizės. Jokio pakištos informacijos ar faktų aiškinimosi. Spaudoje visa tai buvo pateikiama tarsi ypatingų sugebėjimų reikalavusio žurnalistinio tyrimo rezultatas. Dabar aiškėja, kad kai kurių leidinių žurnalistai paprasčiausiai aklai perrašė tai, kas yra bylos medžiagoje, t.y. tai, ką jiems pakišo “paslaugūs” ir “draugiškai” nusiteikę prokurorai. Visų dėmesys pakrypo Maskvos link. Akcija pavyko.
Net keista, nes prieš tai, ir palyginus visai neseniai, vicepremjeras Z.Vaišvila iš Aukščiausiosios Tarybos tribūnos grūmojo ir grasino visu “teisingumo liepsnos” karščiu žurnalistams už Medininkų bylos “tardymo paslapčių” pagarsinimą ir atskleidimą. Dar 1991 metų rugpjūčio 1 dieną minėjo apie žurnalistams iškeltas dėl to bylas, o čia štai tau …
Beje, nė viena visuomenės informavimo priemonė ar koks nors žurnalistas nesiskundė dėl to turėjęs teisinių problemų. Netgi atvirkščiai: žiniasklaidai netikėtai malonūs pasidarę prokurorai patys noriai teikė ir net siūlė labiau žurnalistų, nei visuomenės smalsumui patenkinti reikalingą informaciją. Ir jokių persekiojimų, grasinimų ar baudimų. Žiniasklaida taip noriai tenkinosi smalsumu, kad net neįtarė esanti maitinama kryptinga dezinformacija. Net nesusimąstė, o kaip gi su tomis Medininkų bylos “tardymo paslaptimis”? Vienintelis žinomas tragedijos liudytojas T.Šernas nerodė didelio noro atvirauti žurnalistams. Pastarieji taip pat per daug nesistengė. Užteko ištraukų, nuogirdų, nuotrupų ir atskirų fragmentų. Taigi situacija buvo pavydėtinai palanki.
Įsivažiavus visuomenės ir net kai kurių politikų mulkinimo kampanijai, žengtas ketvirtasis žingsnis. Suprantant Rygos OMON versijos beviltišką absurdą, tinkamą visuomenės vaizduotei paaudrinti, bet ne objektyviam teismo procesui vykdyti, Medininkų bylos tyrimą buvo bandoma nuleisti tylomis. Juolab kad pagal to meto baudžiamąjį kodeksą realiai žmogaus atminčiai artimesni senaties terminai nebuvo dirbtinai ištęsti iki beprotybės.
Senačiai po dešimties metų pasibaigus, jei nebuvo rastas tikrasis kaltininkas, byla be išlygų būdavo nutraukiama. Jei kaltininkas būdavo surastas ir jam apie tai buvo tinkamai pranešta, bet jis po to pasislėpdavo, tuomet senaties terminas pailgėdavo dar penkeriems metams. Laikas bėgo nenumaldomai greitai. 2001 metų liepos 31-ąją pastebėjome, kad dešimtmetis po Medininkų įvykių prabėgo tarsi viena akimirka. 2006-ųjų liepos 31-ąją dieną pasibaigė įstatymu atseikėtas maksimalus penkiolikos metų tyrimo terminas, o įtarimai niekam taip ir nebuvo pareikšti.
Kas dabar imtųsi neigti, kad jei ši byla būtų deramai tirta, seniai turėtume teigiamą rezultatą? Tačiau net 49 mėnesius žudynių Medininkų poste istorija dūlėjo prokurorų stalčiuose. Daugiau nei ketverius metus valstybės gyventojų sąskaita išlaikomi prokurorai, privalėję tirti Medininkų bylą, sėkmingai “poilsiavo”.
Olimpinę “tyrėjų” ramybę sudrumstė Tėvynės Sąjungos ir konservatorių – krikščionių demokratų iniciatyva generaliniu prokuroru tapęs Kazys Pėdnyčia. Tačiau ne tik per tą pirmąjį dešimtmetį, bet ir per visus 15 metų niekas nebuvo rastas kaltu, kaltu bent tiek, kad būtų realus pagrindas bent įtarimui pareikšti. Visi senaties terminai pasibaigė itin sėkmingai. Byla numarinta, tikslas pasiektas.
Tačiau keitėsi laikai. Pakito ir politinė situacija bei vizijos. Lietuvos politikai, nuolat, laiks nuo laiko judinami Medininkuose žuvusiųjų artimųjų, buvo priversti vis dažniau kelti teisingumo ir teisėto atpildo už žmogžudystę klausimus. Nors buvo seniai suvokta, kad Vilniaus OMONo versijos šiukštu negalima liesti, tačiau reikėjo verkiant ką nors daryti?
Tą suprato ir Lietuvos Generalinė prokuratūra. Tačiau kaip viešai pasakyti, kad iki šiol neištirta nė viena iš gausybės versijų? Kaip prisipažinti, kad byloje nesukaupta pakankamai duomenų net tai vienintelei plačiai paskleistai versijai apie Rygos OMONą? Kaip paaiškinti, kad yra kur kas rimtesnės versijos, turinčios daug daugiau pagrindo nei hipotezės apie Rygos ar net Vilniaus OMONus? Tokia padėtis tapo neįmanoma. O principingai drąsiam prisipažinimui ir pripažinimui pristigo narsos. O kaip jos nestigs, jei ant svarstyklių lėkštės padėtas ne kurio nors vieno asmeninis gerbūvis: užtikrinta, solidi alga, socialinės garantijos, kreditai, butai, valstybės ordinai bei žemės sklypai ir pagaliau – nemenkos pensijos? Tai lyg ir įpareigojo. Bet kaip pasiteisinti? Tai tapo našta, kuria nusikratyti reikėjo kuo skubiau.
Todėl po 2003 metų I.Gorbanio iš Rygos OMONo “Delta – 2” paleidimo skandalo teko skubiai ieškoti išeities. Iki penkiolikos metų senaties termino pabaigos buvo likę vos treji metai. Ir būti kitaip negalėjo, juk 12-a metų žmonėms kalte įkalta į galvas, kad Medininkų postą užpuolė Rygos OMONas. Net istorijos pamokose ir uždavinynuose pradinukams siūloma rasti ir įrašyti 11-os raidžių žodį, įvardinantį žudikus. Siūloma parodyti tautinį sąmoniningumą. Niekas neįrodė, bet dabar jau net pradinukai žino, kas jie tokie, tie pabaisos. Ogi – “omonininkai”. Jei kas netingite, pasidomėkite.
Todėl žengtas penktasis žingsnis. Iš paskutiniųjų stengtasi pritraukti esamus duomenis ir faktus prie kito, ilgai pūsto vienintelio Rygos OMONo versijos atsarginio varianto. Tai padarė Rygos OMONo grupė “Delta – 1”. I.Gorbanį iš “Delta – 2” paleidome į laisvę visiškai pagrįstai ir teisingai. Kadangi nelabai kas tiki ar tikėjo, tai imtasi skubėt atrinkti tokiai versijai tinkamą medžiagą ir žmogų.
Matyt, visiškai neatsitiktinai prokuroras Rolandas Stankevičius, besiguosdamas savaitraščiui “Atgimimas” (2003 metų birželio 20 – 26 d., Nr. 24), prasitarė, jog “kilęs ažiotažas dėl I.Gorbanio suėmimo privertė prokuratūrą gerokai pakoreguoti net bylos tyrimo planus, pakeisti tyrimo eigą”. Aiškiau, regis, nebepasakysi?
Turėjo būti surastas koks nors žmogus ir paaukotas beveik du dešimtmečius miegojusių politikų ir jų teisės patarėjų reikalaujamam “teisingumo” teismui. Tuo, kad visa tai pavyks “įvilkti” į lietuviškojo proceso rūbą, nebuvo abejojama. Ir nevertėjo, nes panašiems klausimams spręsti nuolankiai klusnių patarnautojų Lietuvoje niekada nestigo. Kai sprendimas jau priimtas, beliko jį įgyvendinti. Taip toli nukeliavus, sustoti nebuvo galima.
Todėl žengiamas dar vienas, šeštasis, žingsnis įsivaizduojamo išsigelbėjimo link. O kaip gi ne, jei byloje buvę duomenys – apie porą eilinių Rygos OMONo “Deltų” milicininkų. Tačiau vieno jų liesti buvo kategoriškai negalima. Palietus gali paaiškėti, kad aną iš “Deltos – 2” paleidome skubotai ir visai be reikalo. Tada tikrai nepaglostys nei politikai, nei žiniasklaida, nei visuomenė. Užtat pasitaikė kitas. Irgi eilinis iš Rygos OMONo. Iš “Deltos – 1”. Net keista, kodėl nepabūgęs ir pasilikęs gyventi gimtojoje Latvijoje? Tačiau teisingumo troškimu degančiai Lietuvai šis faktas nepasirodė svarbus ar vertas dėmesio.
Daug svarbiau pasirodė tai, kad jis buvo lengviausiai pasiekiamas Lietuvos prokurorams. O kad eilinis, tai net geriau. Tai lyg savotiška garantija, kad nekils nereikalingų teisinių ir politinių komplikacijų. Beliko susitarti su Latvija, kad ši nesureikšmintų europinės liudytojų apsaugos programos.
Pavyko. Liudytojų apsaugos programa paaukota sėkmingai. Visuomenės nuomonė parengta. Šiek tiek štrichų žiniasklaidai prokurorų pranešimuose bei spaudos konferencijose, ir Latvijos Respublikos piliečio Konstantino Michailovo, turėjusio Nikulino pavardę, procesas Lietuvoje pajudėjo iš vietos.
Temidės siaubui ir gėdai, pajudėjo net ir po septynerių metų nuo tos dienos, kai pasibaigė visi senaties terminai ir išnyko pagrindas pačiam procesui Medininkų byloje. Pajudėjo nepaisant tų pačių prokurorų teikimu teisme patvirtinto K.Michailovo alibi fakto. Štai toks dabar Lietuvoje teisingumas, balansuojantis ties prarajos kraštu.
O gal tai tik į naudą? Tegul žino visokie niekadėjai, kad Lietuvoje joks įstatymas jų niekada neišgelbės.
Epilogo vietoje. Atrodė, jog Lietuvos žmonių, o svarbiausia – žuvusiųjų artimųjų lūkesčiai ir viltys pagaliau bus patenkintos, o Teisingumas ne už ilgo triumfuos. Juk, pasak viską žinančiųjų, byla turėjo pasiekti teismą dar 2008-ųjų balandžio mėnesį, tačiau užtruko pusantrų metų. Visuomenė nekantriai laukė. Ko gero, daugeliui kilo klausimas: kodėl gi byla, kurioje, regis, viskas nuo seno aišku, papildomai pareikalavo šitiek laiko? Šių metų rugpjūčio 12-ą dieną tarsi perkūnas iš giedro dangaus driokstelėjo atsakymas. Lietuvos Apeliacinio teismo sprendimu byloje “išvardintuose įrodymų šaltiniuose daugiausiai yra faktiniai duomenys, įrodantys patį nusikaltimo faktą, o ne K.Michailovo dalyvavimą nusikaltimo padaryme”.
Gal tai dar vienas ženklas mokesčių mokėtojams, kad artimiausiu metu vėl gali tekt susiveržti diržus ir gerokai pakratyti kišenes dėl beveik du dešimtmečius netirtos ir dėl to neištirtos Medininkų bylos bei kažkieno asmeninių ambicijų, o gal ramybės?
Ar bus žengtas septintasis, lemiamas, žingsnis į netiesos ir melo prarają, parodys ateitis.
Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: Lietuvoje įkalintas buvęs Rygos OMONo milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
2010.09.03
