Medininkų nelaimės minėjimas – čia pat. Liepos 31-ąją ir vėl prisiminsime tragiškąją naktį, nusinešusią septynių mūsų muitinės ir pasienio pareigūnų gyvybes. Prisiminsime jau dvidešimtąjį kartą.
Bet ir ši iškilminga ceremonija bus be deramo džiugesio, kuris ateina žinant, jog tikrieji kaltininkai vis dėlto sulaukė pelnytos bausmės. Ir šis minėjimas vargu ar atneš Lietuvai pasitikėjimo savo jėgomis. Juk per dvidešimt metų nesugebėjome nubausti nei tų, kurie užsakė skerdynes, nei tų, kurie atliko šią kruviną užduotį. Tiksliau tariant, mes vis dar tiksliai nežinome, kas tikrieji užsakovai, o kas – iešmininkai ir žudikai.
Žinoma, primityvieji patriotai džiūgauja. Lukiškių tardymo izoliatoriuje uždarytas buvęs Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas. Ne tik įkalintas, bet ir Vilniaus apygardos teismo pripažintas kaltu. Remiantis šio teismo nuosprendžiu, K.Michailovas – Nikulinas dalyvavo Medininkų žudynėse. Todėl sulaukė griežčiausios kokia tik įmanoma bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos. Manau, primityvieji patriotai tikisi, jog Apeliacinis teismas paliks galioti Vilniaus apygardos teismo sprendimą.
O kol nėra Apeliacinio teismo verdikto, K.Michailovas – Nikulinas oficialiai nuteistas už žmogžudystę, padarytą sunkinančiomis aplinkybėmis (kai nužudomi daugiau nei du pareigūnai, ėję savo tarnybines pareigas). Bet juk įrodymų, patvirtinančių buvusiam Rygos omonininkui inkriminuojamas veikas, byloje nėra. Nei tiesioginių, nei šalutinių. Kai manęs klausia užsienio žurnalistai, iš kur aš žinąs, kad buvęs Latvijos omonininkas nekaltas, visuomet atsakau: žinau tik tiek, kad mūsų teisėsauga neturi surinkusi prieš K.Michailovą – Nikuliną jokių įkalčių. Tėra kažkokio anoniminio liudininko pasakojimai, kaip jis neva girdėjo kalbant, jog K.Michailovo rankos gali būti suteptos Medininkų pareigūnų krauju.
Tačiau anoniminis liudininkas negalįs nurodyti, nei kur, nei kada išgirdo tokius žodžius. Taip pat negalįs konkrečiai įvardinti asmens, kuris girdėjo tokį pokalbį. Daugiau prieš K.Michailovą – Nikuliną lietuviškoji Temidė nėra surinkusi jokių įkalčių. Ar tokių įrodymų užtenka, kad demokratinėje valstybėje įtariamasis sulauktų bausmės iki gyvos galvos? Tegul tai bus retorinis klausimas.
Šiandien, Medininkų žudynių metinių išvakarėse, portalui Slaptai.lt tapo žinomos kai kurios naujos sunerimti verčiančios aplinkybės. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis K.Michailovui buvo paskelbtas 2011 metų gegužės 11-ąją. Tačiau nuosprendžio vertimas į rusų kalbą kaltinamąjam įteiktas tik šių metų liepos 26-ąją. Taigi teismo vertėjai 356 puslapių tekstą iš lietuvių į rusų kalbą vertė beveik trejetą mėnesių. Tiksliau sakant, 76 paras. Per dieną – maždaug po penketą puslapių. Atmetus visus savaitgalius ir šventines dienas, per dieną išverstų puslapių skaičius būtų kiek didesnis nei penkeri puslapiai.
O štai apeliacinio skundo surašymui lietuvikoji Temidė atseikėjo vos 20 dienų. Be abejo, vertimas iš lietuvių į rusų kalbą nėra labai lengvas užsiėmimas. Ir vis dėlto toks vertimas – daugiau mechaniškas nei kūrybinis darbas. Tuo tarpu apeliacinio skundo rašymas tokioje sudėtingoje byloje kaip Medininkų skerdynės – žymiai sudėtingesnė veikla. Tikriausiai dėl to niekas nesiginčys. Net ir primityvieji patriotai. Tačiau lietuviškoji Temidė apeliacinio skundo išguldymui atseikėjo ne daugiau kaip dvidešimt parų. Beveik keturis kartus mažiau laiko nei vertėjams. Gal šis sugretinimas ir nėra labai iškalbingas ar skandalingas. Ir vis dėlto jis byloja apie lietuviškosios Temidės požiūrį į besiginantįjį asmenį, į žmogaus teisių apsaugos konvencijos reikalavimus ir siauras gynybos galimybes baudžiamosiose bylose apskritai. Suprask, tegul advokatai verčiasi per galvą, tegul nemiega naktimis.
Tačiau liepos 28-ąją nutiko dar rimtesnis dalykas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas patenkino Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroro prašymą baudžiamojoje byloje dėl Medininkų muitinės posto darbuotojų nužudymo. Tai reiškia, kad mūsų teismas įtariamaisiais pripažino buvusius Rygos OMON milicininkus Aleksandrą Ryžkovą, Andrejų Laktionovą bei Česlavą Mlinyką. Jie pripažinti įtariamaisiais dėl tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 100-ojo straipsnio redakcija, įsigaliojusi 2011 m. kovo 31 d.).
Svarbu pabrėžti, jog Baudžiamojo kodekso 3-asis straipsnis numato, kad kodekso normos, numatančios atsakomybę už tarptautinės teisės draudžiamą elgesį su žmonėmis, turi grįžtamąją galią – galioja atgaline data. Ši ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis yra neskundžiama.
Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos prokuratūros žingsnis labai gražus ir prasmingas. Medininkų tragedijos minėjimo išvakarėse įtariamaisiais įvardinti net trys Rygos omonininkai. Priskaičiuojant Lukiškių tardymo izoliatoriuje laikomą K.Michailovą – Nikuliną – jau keturi. Beje, paskutinieji trys ne tik įvardinti, bet pasirūpinta taip pat gauti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo neskundžiamą nutartį, jog jiems inkriminuojami būtent karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui.
Tačiau kodėl šį žingsnį mūsų prokurorai žengė būtent dabar, 2011-ųjų liepos 28-ąją? Kas paskatino imtis tokios iniciatyvos? Juk K.Michailovas – Nikulinas, kurį Vilniaus apygardos teismas įvardino padarius nusikalstamas veikas kartu su A.Ryžkovu, A.Laktionovu ir Č.Mlinyku, teisiamas visai pagal kitą straipsnį. K.Michailovui – Nikulinui inkriminuojama žmogžudystė sunkinančiomis aplinkybėmis. Žodžiu, šiandien Lietuvos teismų sprendimuose dėl Medininkų bylos galima įžvelgti mažų mažiausiai vieną nesusipratimą. Keturi asmenys kaltinami dalyvavę Medininkų žudynėse. Bet baudžiami jie kažkodėl pagal skirtingus straipsnius.
Belieka svarstyti, kodėl Lietuvos prokuratūra nuo 2007-ųjų, kai su Europos arešto orderiu kreipėsi į Latvijos teisėsaugą, prašydama išduoti įtariamąjį K.Michailovą – Nikuliną, nepareikalavo šio omonininko teisti pagal karo nusikaltimo ir nusikaltimo žmoniškumui įstatymus? Gal būtent tokiu būdu mūsų prokuratūra bando apeiti senaties terminus? Vaizdžiai tariant, K.Michailovą – Nikuliną privalėjome seniai paleisti, nes čia akivaizdžiai pažeisti senaties terminai, taikomi žmogžudystėms sunkinančiomis aplinkybėmis. Šių metų rugpjūčio 1-ąją įsigalios pats didžiausias įmanomas senaties terminas, kurį prokurorai bandė pritaikyti K.Michailovui – Nikulinui – dvidešimties metų laikotarpis. Mat Apeliacinis teismas K.Michailovo skundą geriausiu atveju svarstys rugsėjo mėnesį, kai jau bus peržengta dviejų dešimtmečių riba.
Taip pat neaišku, kodėl prokurorai iš viso kreipėsi į apylinkės teismą dėl nusikaltimo perkvalifikavimo. Juk tokį žingsnį jie galėjo žengti patys. Bet patys neperkvalifikavo. Gal tokiu būdu bandoma atsakomybės naštą atiduoti teismams? Keistas ir pats skubėjimas. Skubėjimas būtų suprantamas, jei Ryžkovą, Laktionovą ir Mlinyką turėtume sučiupę arba juos sulaikiusi būtų na kad ir ta pati Austrija. Dabar gi tokiais sulaikymais pasidžiaugti negalime. Tad nesuprantama, kodėl prokurorai skuba ir nelaukia, kol savo žodį šioje byloje tars Apeliacinis teismas.
Šiandien mes galime tik svarstyti, koks gali būti Apeliacinio teismo sprendimas. Koks bus nuosprendis, tikiuosi, dar niekas nežino. Vien dėl tos priežasties, kad Apeliacinei instancijai dar net neįteiktas K.Michailovą – Nikuliną ginančių advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės skundas. Todėl įmanomas ir variantas, kad Apeliacinio teismo teisėjai išteisins K.Michailovą. Ką tada darys Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas, patenkinęs prokurorų prašymą trijų Rygos omonininkų veikas apibūdinti kaip karo nusikaltimus? Vieni – išteisina, kiti – teisia? O gal pasitelkdami į pagalbą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjo verdiktą mūsų prokurorai bando daryti moralinį spaudimą Apeliaciniam teismui? Juk jei Apeliacinio ir apylinkės teismo teisėjų sprendimai dėl Medininkų žudynių bus skirtingi, ir vėl turėsime teisinį nesusipratimą. Tokių dviprasmybių niekas nenori. Jos niekam nereikalingos.
Pagaliau kyla klausimas, kokia yra tikroji mūsų teismų ir visos teisinės sistemos pavaldumo hierarchija? Kas ir kam vadovauja? Kas turi teisę nurodynėti, o kas privalo vykdyti nurodymus?
K.Michailovas – Nikulinas kaltinamas pagal BK 129-ąjį straipsnį: tyčinė žmogžudystė sunkinančiomis aplinkybėmis nužudant du ar daugiau žmonių dėl to, kad šie vykdė savo tarnybines pareigas. O K.Michailovo – Nikulino bendrininkams taikomas 100-asis BK straipsnis: karo nusikaltimai arba nusikaltimai žmoniškumui. Pats tikriausias nesusipratimas. Esminis nesusipratimas teisine ir logine prasmėmis.
Ar prokurorų žingsniai Medininkų tragedijos minėjimo išvakarėse nerodo, jog šioje byloje – vis dar daug neaiškumų? Prokurorai turėjo mažiausiai pastaruosius ketverius metus tam, kad pareikalautų kaltinimus pagal 129-ąją straipsnį pakeisti į kaltinimus pagal 100-ąjį straipsnį. Bet šito nedarė. Tik tuomet, kai paaiškėjo, jog Medininkų bylos niekaip nebus suspėta išnarplioti iki 2011-ųjų liepos 31-osios, t.y per dvidešimt metų, prokuratūra puolė ieškoti galimybių perkvalifikuoti kaltinimus. Kad būtų galima apeiti visus senaties terminus (karo nusikaltimams ir nusikaltimams žmoniškumui senaties terminai netaikomi)?
Čia labai iškalbingas buvusio KGB pulkininko Michailo Golovatovo pavyzdys. Austrijos teisėsaugos pozicija buvo užtektinai griežta: kaltinimus kaitaliokite kiek geidžia širdis, tačiau suėmimui vis tiek reikalingi konkretūs, neginčijami įrodymai. Jei jų nėra, nepadės nė 100-asis straipsnis, kalbantis apie nusikaltimus žmoniškumui.
Taigi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo teisėjas, tenkindamas iš pirmo žvilgsnio sveikintiną ir gražų prokurorų prašymą, norom nenorom jau daro įtaką būsimam Apelacinio teismo, kuris šį rudenį nagrinės K.Michailovo bylą, sprendimui. Vaizdžiai tariant, Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas pripažino, kad trys K.Michailovo ginklo draugai yra įtariamieji karo nusikaltėliai. Ir tuo pačiu pareiškė, jog jei Apeliacinis teismas K.Michailovą dėl vienų ar kitų priežasčių išteisins, Lietuvoje kils rimta teisinė koalizija.
Ar būtent tokio Medininkų žudynių tragedijos minėjimo reikia Lietuvai?
2011.07.29
