Visuomenės aktualijų portale Slaptai.lt ir laikraščio “XXI amžius” priede “Slaptieji takai” esu aptikęs įdomių straipsnių ir videointerviu apie į Vakarus pabėgusio aukšto rango Baltarusijos Vidaus reikalų ministerijos pareigūno Olego Alkajevo knygą “Rastrelnaja komanda”.
Jūsų leidiniuose paskelbtų recenzijų paskatintas internete susiradau šiandien Vokietijoje gyvenančio O.Alkajevo sensacingąją išpažintį ir ją atidžiai perskaičiau. Knygoje “Rastrelnaja komanda” beveik atvirai kalbama, jog dabartinis Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka atsakingas už politinių oponentų “dingimus be žinios”. O tiksliau tariant – neabejotinai susijęs su politinių priešininkų Baltarusijoje žudymais.
Taigi manau, kad portalui Slaptai.lt ir “XXI amžiaus” priedui “Slaptieji takai” bus įdomu sužinoti ir apie kitą panašaus pobūdžio veikalą.
Internete adresu http://lucifieroman.narod.ru/Sluchainy_prezident.pdf radau Pavelo Šeremeto ir Svetanos Kalinkinos veikalą “Slučainyj president”. Perskaičiau. Atidžiai. Knygoje demaskuojama niūri šiandieninės Baltarusijos tikrovė. Pavyzdžiui, joje svarstoma, kodėl Baltarusijoje, kuri itin nukentėjo per Stalino represijas, ir vėl įsigalėjo diktatūra. Tik šį kartą ne stalinistinė, o A.Lukašenkos diktatūra. Didžiausias paradoksas tas, kad A.Lukašenka į valdžią atėjo pasinaudojęs išties demokratiška Baltarusijos Konstitucija ir tikrai demokratinių rinkimų metu.
Knygos įžangoje Rusijos Mokslų Akademijos akademikas Aleksandras Jakovlevas ir Rusijos demokratų vienas iš lyderių Borisas Nemcovas retoriškai klausia: ar diktatūra gali būti civilizuota? Pastebima, jog A.Lukašenka įsigalėjo Baltarusijoje dar ir dėl to, kad per paskutiniuosius keletą dešimtmečių niekas nei Rusijoje, nei Baltarusijoje nebuvo nubaustas bei pasmerktas už sovietinių laikų nusikaltimus. Taigi A.Lukašenkos atėjimą į valdžią paskatino visuotinai įsigalėjęs nebaudžiamumo sindromas. Buvę staliniečiai už savo nusikaltimus žmoniškumui nei pasmerkti, nei nubausti, todėl jų palikuonys šiandien vėl grįžta į valdžią, užima strategiškai svarbius postus ir vėl nebaudžiami daro milžiniškas niekšybes.
Taigi klausimas, kodėl baltarusiai, ypač taiki, rami, draugiška nacija, prezidento krėslą užimti leido buvusiam kolūkio “Leninas” partinės organizacijos sekretoriui A.Lukašenkai, – lieka be konkretaus atsakymo.
Beje, skaitydamas veikalą “Slučainyj president” aptikau pastraipą, kuri, mano supratimu, turėtų būti įdomi ypač Medininkų žudynių byla besidominčiam žurnalistui Gintarui Visockui. Minėtoje knygoje cituojamas Baltarusijos vidaus reikalų ministro postą užėmęs Vladimiras Naumovas. Guosdamas jau mano minėtą Olegą Alkajevą jis sako:
“Aš tave suprantu. Aš pats patyriau panašų nutikimą. Kartą gavau penketą automatų, o iš jų maždaug po mėnesio Baltarusijos – Lietuvos pasienyje Medininkų poste lietuvių muitininkus sušaudė. Gerai, suspėjau pažymą gauti, priešingu atveju pats sėdėčiau”.
Žinoma, šiais laikais niekuo negalima aklai pasitikėti. Kiekvieną versiją, kiekvieną faktą, kiekvieną aplinybę būtina tikrinti dešimtis kartų. Todėl įtariai žvelgiu ir į šiuos viešai paskelbtus žodžius. Gal kažkas meluoja, specialiai siekdamas supainioti pėdsakus. Bet jei šie žodžiai – tiesa, jie leistų kiek kitomis akimis pažvelgti ir į šiandien mūsų teismuose nagrinėjamą Medininkų žudynių bylą. Jei mūsų pasieniečius, muitininkus ir “Aro” pareigūnus nužudžiusiems nusikaltėliams buvo įteikti vadinamieji baltarusiški ginklai, vadinasi, negalima atmesti versijos, jog su Medininkų skerdynėmis kažkaip susijęs ir oficialusis Minskas. Pavyzdžiui, ano meto Baltarusijos jėgos struktūros: Baltarusijos KGB, Baltarusijos VRM ar Baltarusijos kariuomenės specialieji diversiniai būriai.
Turint omenyje šią aplinkybę, galbūt versija, jog dėl tų skerdynių kaltas būtent Latvijos OMON, – klaidinga, nepagrįsta? Gal žudynių užsakovų ir vykdytojų derėtų ieškoti ne kaimyninėje Latvijoje, o kaimyninėje Baltarusijoje? Gal Lietuvos Generalinei prokuratūrai derėtų į apklausą pasikviesti Vokietijoje gyvenantį knygos “Rastrelnaja komanda” autorių Olegą Alkajevą bei knygos “Slučainyj president” vieną iš herojų – V.Naumovą? O jei dėl vienų ar kitų priežasčių neįmanoma prakalbinti O.Alkajevo ar V.Naumovo, tai gal galima pakalbinti žmones, kurie rengė spaudai knygą “Slučainyj president”?
2010.10.18
