Besidomintiems šia rezonansine byla praėjusiais metais nuobodžiauti neteko. Nepaisant artėjusių šv. Kalėdų ir Naujųjų metų švenčių teismo posėdžiai buvo rengiami be pertraukų. Lietuvos Apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko Aloyzo Kruopio vadovaujamos teisėjų kolegijos darbštumo stoka tikrai neapkaltinsi.
Tenka pripažinti, kad paskutinieji 2012-ųjų metų teismo posėdžiai buvo itin vertingi informacine,istorine ir teisine prasmėmis. Atvirai kalbant, beprasmių teismo posėdžių tiesiog nebūna. Niekad niekada. Net ir pats nykiausias teismo posėdis tampa naudingu vienai iš besiginčijančių pusių: arba kaltintojams, arba kaltinamiesiems. Tad nė vieno teismo posėdžio nedera vadinti beprasmiu.
Ir vis dėlto gruodžio 6-osios posėdis šių eilučių autoriui pasirodė itin keistas. Omenyje turiu būtent popietę, kurios metu buvo apklausiamas liudytojas Egidijus Bičkauskas.
Šis buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Kovo 11-osios Akto signataras, beje, dirbęs ir įgaliotuoju Lietuvos atstovu Maskvoje, pakviestas buvo ne gynybos, o kaltintojų – prokurorų Mindaugo Dūdos ir Rolando Stankevičiaus – iniciatyva. Šią aplinkybę verta įsiminti. Ji pravers tuomet, lai iškils ginčai, kas vilkina Medininkų žudynių bylos tyrimą apeliacinėje instancijoje.
Tad ką svarbaus Medininkų žudynių byloje paliudijo šis prokurorų iniciatyva pakviestas liudytojas? Be jokios abejonės, buvusio Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputato pasakojimai apie politinę padėtį tiek Lietuvoje, tiek Rusijoje lemtingais 1990 – 1991–aisiais nėra beverčiai. Norėčiau pastebėti, jog liudytojo E.Bičkausko kalba apie tais metais tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje tvyrojusią įtampą būtų buvusi net labai įdomi visiems tiems, kas domisi istorija, politika, atidžiai skaito apie Sovietų Sąjungos žlugimo priežastis ir pasekmes rašiusių Lietuvos, Rusijos, Vakarų Europos politikų, kariškių memuarus, žiūri apie tų dienų neramumus savų ir užsienio režisierių sukurtus dokumentinius filmus.
Tačiau leiskite viešai paklausti, kaip šie prisiminimai, įžvalgos ir vertinimai susiję su Medininkų žudynių byla ir buvusiu Rygos OMON milicininku Konstantinu Michailovu – Nikulinu, kaltinamu dalyvavus šiose baisiose skerdynėse? Jei Kovo 11-osios Akto signataras E.Bičkauskas savo prisiminimais būtų dalinęsis Vilniaus Universiteto Istorijos fakultete ar Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, – suprasčiau. Greičiausiai ir pats nepraleisčiau tokios galimybės – įdomu, vertinga pasiklausyti, kaip lemtinguosius 1990 – 1991-uosius vertina vienas iš betarpiškų, tiesioginių anų dienų įvykių liudytojų.
Beje, tą Apeliacinio teismo posėdį stebėjo ne vien žurnalistai. Valstybės kaltinimo liudytojo E.Bičkausko parodymus Apeliaciniam teismui įdėmiai stebėjo ir Lietuvos visuomenės autoritetą bei pagarbą pelnę Pasipriešinimo kovų bei pogrindžio aktyvistai, Vyties kryžiaus kavalieriai monsinjoras Alfonsas Svarinskas ir sesuo Nijolė Sadūnaitė.
Ir vis dėlto kokia konkreti E.Bičkausko prisiminimų vertė aiškinantis, ar tikrai buvusio Rygos OMON milicininko K.Michailovo – Nikulino rankos suteptos Medininkų muitinės posto pareigūnų krauju? Drįsčiau manyti, jog šiuo požiūriu E.Bičkausko pasakojimai paneigė prokurorų naujai peršamą kaltinimo versiją apie bet kokias to laikmečio TSRS ir kompartijos politikos nuostatas „sistemingai ir masiškai užpuldinėti ir žudyti civilius Lietuvos gyventojus bei Lietuvos Respublikos pareigūnus“. Būtent dėl šios priežasties ir neįmanoma teigti, kad šio liudytojo parodymai buvo beverčiai.
1991-aisiais metais E.Bičkauskas buvo vienas iš tų Lietuvos politikų ir pareigūnų, kurie turėjo užtektinai daug tiksliausios politinio – teisinio pobūdžio informacijos. Be abejo, tuometinėje Kremliaus vadovybėje buvo užtektinai “vanagų”, kurie bet kokia kaina troško “į vietą pastatyti” Lietuvos nepriklausomybės šalininkus. Be abejo, tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas buvo priverstas laviruoti tarp saviškių – jėgos panaudojimo šalininkų ir priešininkų. Be abejo, rezidavimo Maskvoje metu E.Bičkauskui teko susitikti su daugelio pagrindinių to meto Sovietų Sąjungos jėgos struktūrų vadovais, įskaitant ir KGB, ir armijos generolus, kurie Lietuvos nepriklausomybę 1918 – 1940-aisiais atvirai vadino paprasčiausiu nesusipratimu.
Tačiau liudytojas E.Bičkauskas teismo posėdžio metu buvo priverstas prisipažinti, jog nei apie Medininkų žudynių užsakovus, nei apie vykdytojus absoliučiai nieko konkrečiai nežinąs. Jis taip pat negalėjo pasakyti, ar su šiuo nusikaltimu susiję būtent Rygos OMON pareigūnai. Jam taip pat nežinoma, ar su šiuo nusikaltimu susijęs į teismo posėdžių salę ginkluoto konvojaus iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus atvežtas buvęs Latvijos omonininkas K.Michailovas.
Prokuratūros liudytojas E.Bičkauskas prisipažino apie Rygos OMON nusikalstamą veiklą Latvijos teritorijoje žinąs tik iš žiniasklaidos pranešimų ir spaudos publikacijų, kurias perskaitęs bibliotekoje prieš atvykstant į apklausą Generalinėje prokuratūroje. Pasak E.Bičkausko parodymų Apeliaciniam eismui, jis asmeniškai nieko nežinantis ir neturintis jokių duomenų nei apie konkrečius Rygos OMON „darbus“, nei apie K.Michailovo – Nikulino kaip omonininko tikrus ar tariamus nusižengimus kaimyninėje Latvijoje ar Lietuvoje. Tuo, regis, šio liudytojo apklausą buvo galima užbaigti.
Tačiau mažų mažiausiai keletą valandų visi proceso dalyviai buvo priversti klausytis pasakojimų, konkrečiai nesusijusių su Medininkų žudynių byloje nagrinėjamais faktais, aplinkybėmis ir liudijimais. Tiesa, dėl šio keisto nesusipratimo kaltinti buvusį parlamentarą E.Bičkauską būtų nesąžininga. Liudytojas E.Bičkauskas viso labo atsakinėjo į prokurorų pažertus klausimus. Vaizdžiai tariant, ko klausė, tą ir atsakė. Juk būtent prokurorų klausimai buvo niekaip nesusiję su teisme nagrinėjama baudžiamąja byla.
Pavyzdžiui, klausta: ar žinoma, kas formavo tuometinės Sovietų Sąjungos politiką Lietuvos atžvilgiu ir ją realizavo, kas vadovavo tuometinei SSRS vidaus reikalų ministerijai, kas vadovavo SSRS Gynybos ministerijai, kas vadovavo SSRS saugumo komitetui, kam tiesiogiai buvo pavaldžios SSRS jėgos struktūros, koks SSRS jėgos struktūrų vadovų požiūris buvo į Sausio 13-osios įvykius, kas vadovavo Sovietų Sąjungos Komunistų partijai, ar Lietuvos komunistų partijos ant TSKP platformos vadovas Mykolas Burokiavičius tuo metu susitikdavo su SSRS generaliniu sekretoriumi Michailu Gorbačiovu, kam buvo naudinga versija, jog Lietuva pati nesugeba įvesti tvarkos savo teritorijoje…
Tai – tik mažytis pluoštas klausimų, kuriuos liudytojui praeitų metų gruodžio 6-ąją pateikė Lietuvos generalinės prokuratūros atstovai. Ko tik jie neklausinėjo liudytojo – ir apie moratoriumą, ir apie ekonominę blokadą, ir apie oficialią Kremliaus politiką tramdant maištingąją Lietuvą, ir net apie tai, kas iš SSRS vadovų tyliai laimino Lietuvos ir Latvijos OMON būrių siautėjimą …
Beje, liudytojo E.Bičkausko atsakymai įdomūs. Bet tik politine, istorine, pažintine prasmėmis. Pavyzdžiui, įsiminė E.Bičkausko mintis, jog mes kartais be reikalo idealizuojame Rusijos prezidentu tapusį Borisą Jelciną. B.Jelcinas vargu ar buvo labai nuoširdus Lietuvos nepriklausomybės šalininkas. Tiesiog tuo metu specifiškai susiklostė aplinkybės, ir jam asmeniškai buvo paranku stoti nepriklausomybę paskelbusių trijų Baltijos respublikų pusėn. Liudytojas taip pat pabrėžė, jog mums, nepaisant pralieto kraujo, nepriklausomybę iškovoti pavyko patyrus vis tik “minimalias aukas”.
Žodžiu, gruodžio 6-ąją buvo surengtas įdomus prisiminimų vakaras. O apie Medininkų žudynių bylą – nieko konkretaus.
Prokurorų klausimais stebėjosi advokatai ir kiti šį posėdį teismo salėje stebėję asmenys. Net pavydėtinai stebėtina kantrybe bei tolerancija prokurorų atžvilgiu šiame procese pasižymintys Apeliacinio teismo kolegijos pirmininkas Aloyzas Kruopis ir kolegijos nariai šį kart prašė prokurorų susilaikyti nuo klausimų, nesusijusių su Medininkų byla, nekelti liudytojui pašalinių klausimų bei paaiškinti, kaip ir kokiu pagrindu klausimai apie Sausio 13-osios įvykių raidą yra susiję su teisiamuoju.
Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos pirmininkas A.Kruopys asmeniškai net du sykius prašė prokurorų, kad šie pateiktų konkretesnius klausimus, labiau susijusius su nagrinėjamu objektu (“arčiau bylos”, “arčiau temos”). Bet prokuroras R.Stankevičius į šias, beje, labai mandagiai, korektiškai pateiktas teisėjo A.Kruopio pastabas, visiškai nereagavo. Susidarė įspūdis, kad teismo kolegijos pirmininko pastabos jam nė motais.
Trumpai priminsime, jog prokurorų surašytame apeliaciniame skunde jau reikalaujama buvusį omonininką K.Michailovą – Nikuliną teisti ne už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, kai nužudomi ne mažiau kaip du tarnybines pareigas ėję pareigūnai. Mūsų prokurorai kažkodėl tapo griežtesni. K.Michailovui – Nikulinui dabar atbuline tvarka bandoma pritaikyti naują baudžiamojo įstatymo nuostatą (galiojančią nuo 2011 m. balandžio 30-osios), nustačiusią baudžiamąją atsakomybę už nusikaltimus žmoniškumui. O tai reiškia, jog tokius kaltinimus pateikę prokurorai privalo įrodyti, esą kaltinamasis ne mažiau tris sykius masiškai žudė ar žalojo civilius Lietuvos gyventojus.
Jei vadovausimės teisiniais argumentais, Medininkų žudynių bylai šį įstatymą pritaikyti itin sudėtinga. Mat Medininkų muitinės poste nebuvo nė vieno civilio asmens. Latvijos teisėsauga, beje, jau ne sykį atvirai pareiškė neturinti šiam omonininkui jokių pretenzijų nei dėl nužudymų, nei dėl sužalojimų.
Anksčiau priekaištų turėjusi, tačiau tik dėl 1991 metais viršytų tarnybos įgaliojimų, už ką jį savo laiku Latvijos teismas nuteisė, o K. Michailovas jam paskirtąją bausmę atliko. Dabar Latvijos Respublika buvusiajam Rygos OMON eiliniam milicininkui jokių pretenzijų nebeturi. Tačiau mūsų prokuratūra iki šiol intensyviai tebeieško menkiausių kabliukų, prie kurių būtų galima prikabinti tariamus K.Michailovo – Nikulino nusikaltimus Latvijoje.
Nors prokuroras R.Stankevičius stengėsi išgauti iš E. Bičkausko bent menkiausią užuominą, galinčią kaip nors patvirtinti versijos apie nusikaltimus žmoniškumui faktinį pagrindą, tačiau šios pastangos akivaizdžiai nuėjo perniek.
Tokia padėtis, savo ruožtu, negali nekelti klausimo dėl naujai pareikšto kaltinimo pagrįstumo. Kas turėtų būti pirma, o kas – paskui? Ar teisiškai leistina pirma pareikšti kaltinimus ir tik paskui bandyti sukonstruoti juos „pagrindžiančius“ įrodymus?
Buvęs parlamentaras E.Bičkauskas ne tik nepatvirtino, bet ir paneigė kaltinimo versiją, esą tuometinė SSRS vadovybė buvo sumaniusi masiškai žudyti civilius Lietuvos gyventojus bei pareigūnus ir šiam nusikaltimui į pagalbą esą pasikvietė Rygos OMON milicininkus. Jam tokia politika, įskaitant direktyvas, nutarimus, sprendimus, įsakymus, nurodymus ar net pageidavimus, – nežinomi.
Liudytojas E.Bičkauskas nepatvirtino ir fakto, jog tuometinė TSKP (KPSS) vadovybė buvo sumaniusi masiškai žudyti civilius Lietuvos gyventojus bei pareigūnus, tam pasitelkdama kokius nors konkrečius OMON padalinius, o ypač Rygos OMON darbuotojus. Žinių apie tokius faktus jis neturįs.
Teismo posėdžių salėje E.Bičkauskas taip pat oficialiai pareiškė nieko konkrečiai nežinąs apie tikrus ar tariamus Rygos OMON ir paties K.Michailovo nusikaltimus nei Lietuvoje, nei Latvijoje. Apie Rygos OMON siautėjimą Latvijoje jis žino tik iš žiniasklaidos pranešimų bei tuometinių Latvijos politikų skubotų ir abstrakčių pasakojimų. Liudytojas akcentavo, jog tai būta tik bendrojo pobūdžio informacijosapie to meto politinę padėtį ir įvykius Latvijoje.
Į daugelį kitų prokurorų pateiktų klausimų liudytojas atsakydavo maždaug tokiais žodžiais: “teoriškai – taip galėjo būti, o kaip buvo iš tikrųjų, kaip buvo praktiškai – sunku pasakyti, man nėra žinoma”. Liudytojas pabrėžė, jog 1990 – 1992 –ieji buvo ypatingas laikotarpis, ir jį prisimenant reikia turėti omenyje, jog tuo metu nebuvo ir daugelio instrukcijų, ir daugelio rekomendacijų, ir viską reikėjo atlikti labai greitai, dažnusyk remiantis vien asmenine nuojauta.
Kad į teismo posėdį pakviestas liudininkas teismui negalįs pasakyti nieko konkretaus apie Medininkų žudynių bylos užsakovus bei vykdytojus, tapo visiškai aišku, kai poną E.Bičkauską pradėjo klausinėti K.Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė.
Advokato A.Marcinkevičiaus klausimai buvo kur kas “arčiau temos”, “arčiau bylos”. Buvusio Rygos OMON milicininko gynėjai elgėsi suprantamai, teisiškai ir logiškai, metodiškai tiksliai ir nuosekliai. Advokatai visapusiškai nuodugniai atskleidė bei suprantamai parodė, jog prokurorų iniciatyva pakviestas liudytojas apie konkrečią Medininkų žudynių bylą, jos sąsajas su Kremliaus politika aplamai nieko, išskyrus bendrojo pobūdžio versijas, nežinąs. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjas A.Kruopys ir vėl, kaip ir viename ankstesniame teismo posėdyje, pradėjo priekaištauti advokatams, esą jie turėtų paskubėti pateikiant klausimus. Teisėjas sykį net pasiteiravo, ką advokatas turįs omenyje, pateikdamas vieną iš savo klausimų.
Pakilęs iš vietos advokatas A.Marcinkevičius paaiškino, jog gynyba neprivalanti teismo posėdyje aiškintis, kodėl liudytojui pateikia būtent tokius, o ne kitokius klausimus. Advokato A.Marcinkevičiaus pastebėjimu, jie konstruoja gynybos procesą pagal savąjį planą, ir šio plano detalių niekam neprivalo atskleisti, lygiai kaip to niekada nereikalaujama iš prokurorų.
Beje, tonas, kuriuo teisėjas A.Kruopys priekaištavo advokatui, gerokai skyrėsi nuo to, kuriuo buvo priekaištaujama prokurorams. To posėdžio metu šių eilučių autorius susidarė dar tvirtesnę nuomonę, jog teisėjo A.Kruopio vadovaujama Lietuvos Apeliacinio teismo teisėjų kolegija žymiai palankesnė ir pakantesnė kaltintojams, bet ne gynėjams. Nors, regis, privalėtų būti vienodai reikli abiems pusėms.
Ypač įsiminė teisėjo A.Kruopio pastaba advokatui A.Marcinkevičiui paskubėti baigti liudytojo E.Bičkausko apklausą, nes teismas, tik pamanyk, ketina apklausti dar vieną, už durų belaukiantį liudytoją – buvusį Seimo narį Nikolajų Medvedevą.
Šitokia Lietuvos Apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko A.Kruopio pastaba suglumino visus, tuokart teismo salėje stebėjusius liudytojo E.Bičkausko apklausą. Žiūrovų suoluose nuvilnijo šurmulys. Buvę disidentai ir žinomas visuomenininkas beveik pusbalsiu, palygindami ir aptardami prokurorų ir advokatų klausimus, neslėpė nuostabos, ko vertas teisingumas, jei advokatui iš esmės neleidžiama visapusiškai detaliai apklausti prokurorų liudytojo? Kas Apeliaciniam teismui svarbiau – už durų laukiančio dar vieno liudytojo nepatogumai ar duomenų, kurių pagrindu apkaltintas K.Michailovas – Nikulinas padaręs itin žiaurų nusikaltimą, pagrįstumas?
Tuomet advokatas A.Marcinkevičius kreipėsi į teisėjų kolegiją, paaiškindamas, jog liudytojo E. Bičkausko apklausos trukmė tiesiogiai priklausys nuo to, ar liudytojas sąžiningai atsakys į klausimus, susijusius su liudytojo parodymais, duotais prokuratūroje apie Rygos OMON veiklą 1991-aisiais metais: iš kur ir kokių šaltinių liudytojui žinomi jo apklausos protokole detaliai išvardinti įvykiai Latvijoje ir kuo pagrįsti tokie parodymai. Liudytojo E.Bičkausko atsakymas nustebino: apie Rygos OMON veiklą ir veiksmus iš esmės nieko konkretaus nežinąs, apie juos perskaitęs bibliotekoje, o duodamas parodymus prokuratūrai per daug save sureikšminęs.
Beje, šį kartą “skubėjimo temos” nesiruošiau gvildenti. Bet juk teismo skubėjimas apklausti kuo daugiau liudytojų neturėtų kenkti liudytojų apklausų kokybei. Juolab kad gruodžio 6-osios dienos teismo posėdis turėjo prasidėti 13 val. 30 minučių. O iš tiesų prasidėjo apie 20-čia minučių vėliau, nei buvo numatyta. Kodėl į teismo posėdžių salę teisėjų kolegija įžengė dvidešimčia minučių vėliau, proceso dalyviams nebuvo paaiškinta.
Tad gal Lietuvos apeliacinis teismas, užuot keletą valandų stebėtinai kantriai klausęsis su byla niekaip nesusijusių prokurorų klausimų ir politinių E.Bičkausko apmąstymų bei teorinių pasvarstymų, būtų verčiau įdėmiau įsiklausęs į advokatų I.Botyrienės ir A.Marcinkevičiaus klausimus liudytojui ir pastarojo atsakymus?
Juk nusistebėjimą kelia aplinkybė, jog liudytojas savo paties apklausos protokolą asmeniškai savo rankomis spausdino namuose, o žinias apie prokuratūrą dominančius faktus šitokiuose „parodymuose“ dėsto, prieš tai pastudijavęs viešosios bibliotekos skaitykloje. Pagaliau ką reiškia valstybės kaltinimo liudytojo paaiškinimas teismo apklausos metu, esą jis iš tiesų nieko tiksliai ir konkrečiai nežinąs nei apie vienintelio kaltinamojo K.Michailovs (Nikulin), nei apie Rygos OMON veiksmus 1991-aisiais metais, nei apie Lietuvos pareigūnų nužudymą Medininkų poste, o duodamas parodymus Lietuvos Respublikos Generalinei prokuratūrai jis per daug save sureikšminęs?
Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.
2013.02.25
