Po Medininkų žudynių praėjo beveik du dešimtmečiai. Ši rezonansinė byla nūnai analizuojama Lietuvos teisme. Teisėjai jau spėjo apklausti 99 iš 224 liudininkų. Kai kuriuos – ne po vieną kartą. Teisminio proceso metu liko apklausti bemaž dar gerokai virš šimto liudininkų. Už grotų įkalintas kaltinamasis – buvęs eilinis Rygos OMON milicininkas Konstantinas Michailovas – Nikulinas.
Regis, sulyg kiekvienu teismo posėdžiu turėtume artėti prie tiesos, kas, kaip ir kodėl 1991-ųjų liepos 31-ąją Medininkų pasienio poste nužudė septynis mūsų pareigūnus (aštuntasis Lietuvos pareigūnas per stebuklą išliko gyvas). Deja, kiekvienas teismo posėdis atneša vis daugiau neaiškumų, kelia vis daugiau neatsakytų klausimų.
Štai šių metų birželio 30-ąją teismo posėdyje buvo apklausiamas buvęs SSRS VRM 42-osios vidaus kariuomenės divizijos (k/d 3404) 132 konvojaus pulko (k/d 7574) veterinarijos tarnybos vyresnysis praporščikas Vladimiras Tretjakevičius. Teismui pateiktoje medžiagoje užfiksuota labai įdomių šio buvusio praporščiko teiginių. “Iš Vilniaus OMON milicininkų pažįstu B.Makutinovič, V.Razvodov, A.Skliar, nes buvo dalinio teritorijoje. Aš su jais nebendravau ir jokių reikalų neturėjau (…). Mūsų divizijos kariškiai nemėgo OMON milicininkų, nes jie nelabai buvo paklusnūs įstatymams ir jų būrys buvo panašus į ginkluotą gaują, o ne milicijos pareigūnus (…). Prie mūsų dalinio buvo specialiosios paskirties (rus.k. – specnazo) kuopa, kuri buvo tiesiogiai pavaldi Leningrado karinei apygardai. Jų dislokacijos vieta buvo pas mus. Kurį laiką jie buvo išvykę ir gyveno Visagine (Sniečkuje). Gal po to jiems buvo suteiktas atskiras dalinio numeris, bet man apie tai nežinoma (…). Ši speciali kuopa savo transporto neturėjo. Transportą jiems suteikdavo automobilių kuopa: GAZ-66, GAZ-53, ZIL, KAVZ (…). Apie specialiosios kuopos buvimą man žinoma, nes aš buvau atsakingas už valgyklą ir žinojau, kas joje maitinasi. Ši speciali kuopa iš Vilniaus neišvykdavo, išskyrus šaudyklas, mokymams. Po sausio įvykių jie buvo naudojami saugant televizijos bokštą. Šios specialios kuopos kariškiai negalėjo būti panaudoti nužudant Medininkų muitinės posto pareigūnus, nes kareiviai buvo šauktiniai ir tokiems įsakymams nebuvo paruošti. Be to, pažinojau šiuos kariškius, teko nemažai bendrauti, ir jei jie būtų dalyvavę šiame nusikaltime, jie vis tiek būtų prasitarę. Aš tikrai būčiau žinojęs. O kadangi apie tai nebuvo jokių užuominų, aš manau, kad jie tikrai nedalyvavo šio nusikaltimo padaryme (…).”.
Be to, byloje nustatyta, kad net ir ši Sovietų vidaus kariuomenės Atskirosios ypatingosios paskirties brigados specialiosios paskirties kuopa 1991.05.03. – 1991.05.26 vykdė specialiasias operacijas Kalnų Karabacho autonominėje srityje. Jai buvo išduoti mažiausiai 300 vienetų sumažinto greičio 7,62 mm kalibro šovinių. Būtent tokie šoviniai buvo panaudoti 1991 m. liepos 31 d. Medininkų posto užpuolimo metu.
Sutikite, šie V.Tretjakevičiaus parodymai, kuriuos neva pavyko užfiksuoti mūsų prokurorams, – labai įdomūs. Jie būtų itin vertingi, jei ne viena aplinkybė. Pats V.Tretjakevičius neigia taip kalbėjęs. 2010-ųjų birželio 30-ąją liudydamas buvęs praporščikas V.Tretjakevič pareiškė, kad šitaip niekad nėra kalbėjęs. Jis pabrėžė nieko nežinąs nei apie Medininkų žudynių priežastis, nei apie žudikus. Teisiamąjį K.Michailovą – Nikuliną matąs pirmą kartą. Jis akcentavo, jog dalinio ir padalinių vadai, karininkai, praporščikai, kareiviai ir tarnybos draugai su juo nesidalindavę jokia slapta, pusiau slapta tarnybine ir net vieša informacija. Mat jis tebuvo viso labo veterinarijos felčeris, atsakingas už kiaulių auginimą. Taip, jo pagrindinės pareigos tebuvo ryte nuvykti į dalinio valgyklą pasiimti maisto atliekų ir jas nugabenti į Vilniaus rajono Kuprijoniškių kaimą esančią kiaulidę. Toje kariškiams priklausančioje kiaulidėje jis dirbdavo iki maždaug 16-os valandos, paskui grįždavo namo. Jokioje dalinio valgykloje jis nedirbo nei viršininku, nei eiliniu virėju. Iš OMON pareigūnų jis labai mažai ką pažinojo. B.Makutinovičių ir V.Razvodovą pažįsta tik “iš matymo”. Valgykloje ar kiaulidėje jų nėra matęs. Jis tikrai nežinojo ir negalėjo žinoti, divizijos kariškiai gerbia ar negerbia omonininkus, nes kalbų apie tai niekada negirdėjo.
Birželio 30-ąją liudydamas buvęs praporščikas V.Tretjakevič tvirtino netarnavęs specnaze ir nieko nežinąs nei apie specialųjų dalinį tuometiniame Sniečkuje, nei apie specialiųjų dalinių apmokymo specifiką, nei apie ginkluotę, o juo labiau – vykdytas užduotis. Todėl logiška, kad jis negalįs nei tvirtinti, nei neigti, kokie būtent specialistai ar pareigūnai galėjo būti panaudoti žudant Medininkų muitininkus bei policininkus. Juk jis buvo eilinis veterinarijos felčeris, atsakingas už kiaulių fermą Vilniaus rajone.
Teisme kalbėjęs to paties karinio dalinio ginkluotės ir sprogmenų sandėlio viršininkas Genrich Neimo buvo kategoriškas: „jei specnazo kariškiai būtų buvę plepūs ir „nelaikę liežuvių už dantų“, tai specialios paskirties dalinyje nebūtų tarnavę, jei išvis būtų tarnavę“. Beje, būtent G. Neimo patvirtino teismui, kad 1991 m. liepos 30 dienos vakare, Medininkų žudynių išvakarėse, asmeniškai išdavė Vilniaus OMON‘o štabo viršininkui V.Razvodovui 40-ties automatų, pritaikytų šaudyti naudojant 7,62 mm kalibro garso slopintuvus. Anksčiau apie tai jis buvo sakęs ir prokurorams.
Ši aplinkybė – itin iškalbinga. Jau nebe pirmas sykis, kai mūsų prokurorų surinkta ir teismui pateikta medžiaga apie Medininkų skerdynes nesutampa su parodymus duodančiais liudininkų teiginiais. Dažniausiai tie nesutapimai – kardinalūs, akis badantys. Todėl belieka gūžčioti pečiais: kam reikalingi iškraipymai, sutirštinimai, klaidinimai?
Galų gale įtartinai skamba ir visi kiti panašūs prokurorų byloje užfiksuoti parodymai, esą toks ir toks OMON ar kariškių atstovas tvirtina girdėjęs apie Medininkų žudynes kalbėjus ginklo draugus ar vadus iš kitų padalinių. Redakcijai yra pavykę gauti į specialiosios paskirties kariuomenę priimamo kareivio priesaikos aprašymą. Pasirodo, į Sovietų specnazą tarnauti atėjęs vyras pasirašydavo pasižadėjimą ir įsipareigodavo, jog neišduos jokios slaptos ar tarnybinės informacijos, nes vien jau pats tarnybos specialiosios paskirties dalinyje faktas sudarė Sovietų Sąjungos karinę valstybinę paslaptį. Šis pasižadėjimas galiodavo visą likusį gyvenimą. Kaip bebūtų keista, bet anais laikais Sovietų Sąjungai secnazo kariškio duotas tylos įžadas teisiškai tebegalioja Rusijoje ir dabartiniu metu. Specialiosios paskirties dalinio karininkas ar kareivis turėdavo teisę pasakyti tik tiek: tarnauju oro desanto, jūrų pėstininkų, pasienio arba vidaus kariuomenės daliniuose.
Karinės paslapties atskleidimas, sprendžiant iš raštu duoto pasižadėjimo ir tuomet galiojusio Rusijos Federacijos Baudžiamojo kodekso 64-ojo straipsnio, būdavo baudžiamas mirties bausme. Juolab kad raštiškame pasižadėjime būdavo labai smulkiai išaiškinta, ką reiškia žodis “išdavystė”. Tad bet kokie nugirdimai, esą kažkas dalinio valgykloje ar prie valgyklos pasakoja smulkmenas apie specnazo tarnybos užduotis, jų specifiką, operacijas, sėkmes ar nesėkmes, o juolab apie Medininkų skerdynes, – keisti, o gal net absurdiški. Tokiais atvejais esama įtarimo, jog arba liudininkas pats siekia pasirodyti esąs labai reikšmingas, arba tokį statusą jam kažkodėl dirbtinai sukuria ir primeta mūsų teisėsauga.
Tad šių eilučių autoriui jau nebe pirmą kartą tenka patirti, kaip Medininkų žudynių byloje pateikiama tai, ko nebuvo, o kas iš tiesų buvo, – nefiksuojama. Pavyzdžiui, teismui pateiktoje šiuo metu nagrinėjamoje medžiagoje kažkodėl nėra Muitinės departamento darbuotojų atliktos įvykio vietos apžiūros videojuostos. Buvusį omonininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną ginantys advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė teigia, jog Lietuvos generalinės prokuratūros teismui nagrinėti perduotoje medžiagoje tos vaizdajuostės nėra. Pasak advokato A.Marcinkevičiaus, teismui analizuoti pateikta tik nedidelė ištrauka iš tuometinio Muitinės departamento direktoriaus V.Valicko asmeninio video įrašų archyvo.
O juk tuometinis generalinis prokuroras Artūras Paulauskas, kalbėdamas neeiliniame Aukščiausiosios Tarybos posėdyje 1991-ųjų rugpjūčio 1-ąją, labai aiškiai pasakė: “Tiesa, gerbiamasis Valerijonas Valickas, Muitinių departamento direktorius, prašė pasakyti, kad yra įvykio vietos apžiūros videojuosta. Jeigu kas norėtų susipažinti, jis čia turi ir gali pademonstruoti. Tai jam nesudarytų jokio vargo”. Logiškai svarstant, Medininkų bylą analizuojantiems teisėjams išsami vaizdajuostė turėtų labai praversti. Tačiau į šią advokato A.Marcinkevičiaus pastabą buvo keistai sureaguota. Teisėjai nutarė visus advokatų pageidavimus nagrinėti bylos pabaigoje.
Beje, teisėjai, tenkindami prokurorų prašymą, kategoriškai neleido advokatams gauti byloje esančių vaizdo ir garso įrašų kopijų. Pasak prokurorų, jei advokatams bus leista gauti kopijas, tokie įrašai iškart atsidurs televizijose. Galbūt tokį draudimą galima būtų bandyti kaip nors pateisinti, jei tai kategoriškai neprieštarautų kaltinamojo teisei į tinkamą gynybą ir teismo pareigai užtikrinti tokios teisės tinkamą įgyvendinimą. Be to, beveik visi tie įrašai vienas po kito įvairiomis progomis demonstruojami televizijos laidose bei filmuose, vos tik pradedama kalbėti Medininkų tragedijos tema. Tad šitoks teismo draudimas sukelia niūrių minčių. Gal tokiu būdu, tyčia pažeidžiant elementarias Žmogaus teises į gynybą, iš anksto siekiama suteikti K. Michailovui pagrindą apskųsti mūsų teismo sprendimą Europos Žmogaus teisių teismui? Pagaliau ko bijo prokurorai ir ką slepia nuo advokatų šioje byloje, kai televizijose išsamiai demostruojami specialiųjų tarnybų darytų vaizdo įrašų fargmentai? Ar tokiu būdu nėra planingai formuojama išankstinė visuomenės nuomonė prokurorų pageidaujama linkme?
(Bus daugiau)
2010.07.13
