Šaltą apšerkšnijusią gruodžio 15-osios dieną Merkinėje, prie namo, kuriame 1944-1954 metais buvo kankinami ir žudomi pasipriešinimo bolševikų okupacijai dalyviai – dabar čia Lietuvos kovų ir kančių istorijos muziejus – buvo atidengtas paminklas-koplytstulpis “Partizanams ir jų vadui Adolfui Ramanauskui Vanagui, kovojusiems prieš sovietinius okupantus legendiniame 1945-12-15 Merkinės mūšyje atminti” (skulptorius liaudies meistras Antanas Česnulis).
Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios, prie atidengto paminklo ir Vinco Krėvės gimnazijoje sakomos kalbos, dainuojamos partizaniškos ir kariškos dainos (gen. Jono Žemaičio Karo Akademijos vyrų choras “Kariūnas”, gimnazistai). Dalyvavo daug Merkinės gyventojų, moksleivių, politikų, kariškių, kunigų, įvairių visuomeninių ir politinių, patriotinių organizacijų atstovų iš Vilniaus, Varėnos, Alytaus ir kt. Internetinėje žiniasklaidoje jie yra paminėti pareigomis ir pavardėmis, todėl aš čia to nuobodaus sąrašo nekartosiu, juo labiau, kad jis nedaug ką tepasako.
Man įdomiausia buvo klausytis Seimo nario Algio Kašėtos prakalbinto vienintelio gyvo Pietų Lietuvos partizanų vadų – Juozo Vitkaus-Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko-Vanago ryšininko Juozo Jakavonio, žiauriai kankinto Merkinėje ir Varėnoje, kalėjusio Kolymos rūdynuose, išleidusio atsiminimų knygą “Šalia mirties”. Susirinkusiems jis papasakojo, kodėl buvo užpulta Merkinė.
“Jau buvau pasiruošęs vykti pas A. apygardos vadą pulkininką Kazimieraitį į bunkerį, kuriame jį ir jo štabo pareigūnus laikinai apgyvendinau. Kaip tik tuo metu prie manęs priėjo mūsų šeimininko sūnus su maldaknyge rankoje. Jis pasakė, kad maldaknygę pačiupęs nuo Merkio upės pakraščiu plaukusio ižo gabalo. Maldaknygė “Šaltinis” buvusi atversta ir dar nespėjusi peršlapti. Beje, atverstajame puslapyje buvusi štai tokia malda: “Nugręžkite savo akis į dangų ir melskitės už mane, nes mano siela apleido mano kūną…”
Tas A.Ramanausko-Vanago knygoje “Daugel krito sūnų…” minimas šeimininko sūnus ir buvo Juozas Jakavonis. O maldaknygė priklausė Puvočių kaime žuvusiems Marcinkonių bataliono vadui Šernui (leitenantas Kondrotas) ir dviem jo kovos draugams. “Jie laikėsi iki paskutinio šovinio, o paskui metėsi į sraunųjį Merkį. Spaudą ir visa kita, ką su savimi turėjo, taip pat sumetė Merkin, – rašo A.Ramanauskas-Vanagas. Tą patį papasakojo ir J.Jakavonis. Pasak jo, tada ir buvo nutarta priešui atkeršyti – pulti Merkinę.
Ar galėjo J.Jakavonis tada prie Merkio, šalia mirties, su maldaknyge rankoje pagalvoti, kad mirtis jį aplenks, kad jis sulauks laisvės, dėl kurios daugel krito sūnų, kad bus apdovanotas, pagerbtas ir po 65-erių metų stovės prie kad ir kuklaus paminklo jam ir jo kovos draugams!? Bet atsitiko būtent taip. Tiesa, J.Jakavonis Merkinės mūšyje tiesiogiai nedalyvavo.A.Ramanauskas-Vanagas savo knygoje rašo, kad jau 1952 m. “iš dalyvavusiųjų Merkinės miestelio puolime gyvas esu tik aš vienas”, o kovojo apie 200 vyrų.
O ar galėjo A.Ramanauskas-Vanagas, vienas ilgiausiai veikusių partizanų, išduotas ir žiauriai kankinamas tikėtis, kad dukrelė Auksutė, “kurios ieško okupantas, kuri šiandien alksta, vargsta, žiaurios budelio rankos atplėšta nuo tėvelio ir mamytės”, taps Lietuvos Respublikos Seimo nare ir statys tėvui ir jo bendražygiams paminklus?! Merkinės Vinco Krėvės gimnazijoje gruodžio 15 d. ji kalbėjo:
“Sovietinė okupacija atnešė didžiules nelaimes mūsų tautai, sovietinė ideologija žalojo tada augusią jaunąją kartą, trypdama mūsų vertybes, klastodama, nutylėdama laisvės kovos nepriklausomybės Lietuvai siekį. Liko didžiulis randas. Todėl ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, istorinis teisingumas neatėjo taip greitai, kaip tai turėjo būti. Kad ir pamažu, bet randasi valstybinis požiūris į mūsų laisvės kovas, laisvės karius”.
Taip. Žinoma. Skaudžiausias okupacinės praeities vietas paženklinome koplytstulpiais ir kryžiais, atminimo lentomis, bet Vilniuje nepastatėme paminklo Laisvei (Kaune tik atstatėme), Nežinomam kariui, Partizanui. Išleidome daugybę knygų – atsiminimų, monografijų, studijų, – bet nepasirūpinome, nesugebėjome pasiekti, kad jas skaitytų nepriklausomybės sąlygomis auganti, jau užaugusi karta. Gyvenimas nuėjo, eina pro šalį tų ąžuolinių, akmeninių, popierinių ženklų, jų beveik nepastebėdamas. Esu lankęsis ne vienoje Lietuvos mokykloje, gimnazijoje, kalbėjęsis su istorijos mokytojais: daug sunkiai ištaisomų klaidų padarė mūsų švietimo sistemos architektai, orientavę mokinį visų pirma į pasaulio pilietį, į istorijos interpretacijas, skatinančias ne patriotizmą, o kosmopolitizmą, akcentavę vaiko teises be pareigų.
Dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais pasigirsta raginimai: “Stabdyk lietuviškumą!” Ir stabdo ne kokie okupantai, o naujosios Lietuvos kūrėjai, net jauni valdančiosios partijos nariai. Jaunieji istorikai jau skaičiuoja, kiek nekaltų žmonių nužudė partizanai, pamiršdami pridurti, kad tie “partizanai” vykdė okupantų užduotis. Prisidengus įvairiausiomis interpretacijomis, bandoma dar kartą perrašyti ne tik pokario istoriją. “Viskas smarkiai pasikeitė po 1990 m. Su kiekvienais metais vis labiau įsibėgėja ir plinta ne skausmas dėl dermės tarp siektų idealų ir tikrovės nebuvimo, bet tuos idealus kadaise puoselėjusių veikėjų niekinimas. J.Basanavičius vertas pasigailėjimo, tikrojo gyvenimo nepažinęs romantikas, V.Kudirka – menkas gydytojas, o 1918 m. deklaravę Lietuvos nepriklausomybę ir paskui organizavę kovą dėl jos veikėjai – neįžvalgūs, primityvūs politikai…”, – rašo prof. Arnoldas Piročkinas.
Vinco Krėvės gimnazijos salėje Seimo narys A.Kašėta, daug prisidėjęs prie Pietų Lietuvos partizanų atminimo įamžinimo, kalbėtamas apie didvyrišką pokarį, Juozo Jakavonio nuopelnus ir būtinybę nepalikti nuošaly jaunimo, pavartojo žodį terorizmas. Prabėgom, nesukonkretindamas užsiminė apie kažkokią partizanų baudžiamąją akciją. Kai renginio dalyviai su vėliavomis važiavome namo į Vilnių, autobuse keli vyrai ilgai ginčijosi: ką tai galėjo reikšti, ką Seimo narys tuo norėjo pasakyti? Lietuvos partizanai – ir terorizmas? Tada šito žodžio niekas nežinojo, net okupantai jo nevartojo.
Taip, partizanai kartais apšaudydavo kokią seklyčią, kurioje advento metu linksmindavosi komjaunuoliai, bet prieš tai įspėdavo kaimo jaunimą nešvęsti komunistinių švenčių, nesilinksminti netinkamu metu. Net kunigas bažnyčioje sakė, kad gintis, siekti laisvės – ne tik galima, bet ir privalu. Taigi, ką reiškė Seimo nario į praeitį mestas šių laikų žodis? Žvirbliu išskridęs, ar nesugrįš jis jaučiu. Gal atsakymo galima ieškoti jo politinėje veikloje: nuo Krikščionių demokratų partijos per Moderniųjų krikščionių sąjungą į Liberalų sąjūdį ir Liberalų ir centro sąjungą. Rezistencijos, tremtinių, politinių kalinių tema jau nueina į praeitį, o politikoje dalyvauti norisi, tad reikia keisti retoriką, neprarandant tų pačių rinkėjų? Štai A.Kašėtos kolegė Dalia Kuodytė, buvusi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovė, leidusi ir rašiusi knygas pokario kovų ir skriaudų temomis, atsidūrusi Seime staiga ėmė piktintis, kad Bažnyčios hierarchai žada viešinti politikus, kurių politinės nuostatos prasilenkia su dorove, ir tuos ketinimus vertina kaip Kryžiaus žygį prieš Seimo narius. Iškalbingas nusisukimas nuo vertybių, kurias gynė generolas A. Ramanauskas-Vanagas. D.Kuodytė tikriausiai dar nepamiršo, kad prieš 65-erius metus partizanų vadą ir jo vyrus Nemunaityje laimino kunigas.
Kryžių statytojai, atsiminimų knygų rašytojai išeina viską pasakę, ką galėjo pasakyti. Kurį laiką visa tai liks kapuose, kryžių kalneliuose, atminimo lentose, bibliotekose. Bet ar liks ateinančių kartų širdyse, kaip buvo linkima Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos salėje? Deja, ir toliau bus dedama daug pastangų, kad taip neatsitiktų. Mauras savo darbą padarė, Mauras gali išeiti.
Vytauto Visocko nuotraukose:
Koplytstulpis partizanams ir jų vadui Adolfui Ramanauskui – Vanagui.
Po šv. Mišių kariai eina atidengti paminklo.
Paminklo atidengimo ceremonija.
Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos moksleivės.
Vinco Krėvės gimnazijos salėje.
Dainuoja generolo Jono Žemaičio Karo Akademijos vyrų choras „Kariūnas”.
Partizanų vadų ryšininkas Juozas Jakavonis.
Scenoje – Merkinės Vinco Krėvės gimnazijos moksleivės.
Merkinės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios.
2010.12.21
