„Kalėjime emocinis stabilumas – gyvybės ir sveikatos laidas. Mano truputį emocionalesniam draugui ir partneriui Platonui Lebedevui žymiai sunkiau“, – pareiškė buvęs JUKOS vadovas Michailas Chodorkovskis interviu laikraščiui Tageszeitung. Beje, jis sako nemanąs, kad jo „oponentas turi sėdėti kalėjime. Tai būtų bent jau nesportiška“.
„Aš neieškau sau politinės karjeros, apie tai ne kartą sakiau. Tačiau tai, žinoma, rizikos nesumažina. Kartą man pasisekė: naktį, kai miegojau, žmogus smeigė man į akį peilį, bet nepataikė ir tik sužeidė veidą“, – tęsė M.Chodorkovskis.
Į klausimą, kodėl jis neemigravo, M.Chodorkovskis atsakė: „Aš įsivaizdavau, kad mane gali daug metų laikyti kalėjime areštuotą, bet iš tikrųjų buvo sunku patikėti, kad gali būti viešas procesas pagal aiškiai absurdiškus kaltinimus“.
Be to, jis sakė, kad nenumatė „masinio įkaitų grobimo“, tai yra jo aplinkos žmonių suėmimų. „Būtent įkaitai buvo viena iš priežasčių, kodėl aš negalėjau išvažiuoti, mane mokė saviškių nepalikti“, – pridūrė jis.
„Boriso Jelcino laikais teismuose irgi būdavo neteisėtų sprendimų, bet tai būdavo asmeniniai teisėjų sprendimai, o ne sistema, ne valstybės politika, todėl įstatymų iškraipymo teismuose laipsnis ir masiškumas buvo mažesni“, – tęsė jis.
Dabartinę situaciją buvęs JUKOS vadovas nusakė taip: „Esu įsitikinęs, kad didelės dalies Vladimiro Putino komandos tikslas – asmeninis praturtėjimas naudojant pseudo tesėtą smurtą kaip pagrindinę priemonę… Bet žymiai blogiau, kai tas elgsenos modelis jau suprojektuotas į plačiausius biurokratijos sluoksnius ir teisėsaugos institucijų bendradarbius. Iš esmės, šiandien kiekvienas valdininkas, kiekvienas policininkas mano turintis teisę praturtėti paprastų piliečių sąskaita. Žinoma, kai kurie žmonės turi sąžinės, bet jiems sunku išsaugoti savo postus. Korupcijos esama kiekvienoje valstybėje, bet tik nedaugelis politinių režimų daro ją savo konstrukciją laikančiuoju elementu. Manau, kad tai buvo sąmoningas V. V. Putino pasirinkimas, nusprendus tokiu būdu kontroliuoti elitą“.
„Protestas, prasidėjęs daugiau nei prieš metus, dabar slūgsta. O štai nepasitenkinimas režimu stiprėja, ir tai pranašavo daug kas. V. V. Putino didysis politinis ciklas baigiasi. Rusijoje jis trunka maždaug 15 metų. Jį pratęsti galėtų rimtas karas arba radikalūs politiniai pokyčiai. Kitokių pavyzdžių Rusijos istorijoje nėra. Šiandieninės linijos tąsa neišvengiamai veda į V.Putino „brežnevizavimą“. Istorijos patirtis rodo: stagnacijos periodas Rusijoje gali trukti gana ilgai, bet visada baigiasi maištu“, – tęsė M.Chodorkovskis.
Pasak jo, „pagrindinė mūsų prezidento ir jo aplinkos problema – jie netiki savo tauta. … V.Putinas įsivaizduoja pasaulį tokį: yra nesavarankiška dauguma, priešiška (arba priešų papirkta) mažuma ir jo, V.Putino, aplinka… Manau, kad tas modelis, kurį pasąmoningai realizuoja V.Putinas, – tai jam gerai pažįstama VDR-inė schema su griežta politine pozicija, lėliniu daugiapartiškumu ir valstybės monopoliu bazinėse šalies ūkio šakose“.
Ir čia „V. V. Putinas, be abejo, pajuto dabartinio korupcijos siautėjimo pavojų ir bando „įsprausti ją į rėmus“. Tačiau korupcija – režimo stuburkaulis. Kad korupcija būtų „atšaukta“, reikia žmones pakeisti kitais, su kitokia motyvacija, leisti politinę konkurenciją, realią valdymo komandos kaitą. Tai yra, pagaliau atiduoti valdžią. Bijau, tokiam pasiaukojimui nei V.Putinas, nei tuo labiau jo komanda nepasiruošę“.
„Mus įtikinėja, kad V.Putinas neturi alternatyvos, o tai – aiškus melas, bet juo daug kas tiki, taip pat ir pats V.Putinas. Geriausia alternatyva – normalios, demokratinės, valstybinės institucijos, kurių reputaciją Kremlius nuosekliai griauna. Ar gali pasikeisti pats V.Putinas? Aš labai abejoju: charakteris, amžius, aplinka“, – kalbėjo M.Chodorkovskis. Jis taip pat išsakė prielaidą, kad būtent aplinka pagaliau pašalins V.Putiną.
M.Chodorkovskis prognozuoja, kad „Rusija dabar artėja prie dar vieno bifurkacijos taško. Labiau tikėtini stagnacija, policinis režimas, rinkimų klastojimas, daugybės išsilavinusio jaunimo išvykimas iš šalies. Tačiau išlieka protestų mobilizacijos, valdančiojo elito susiskaldymo galimybė ir šalies sugrįžimas į demokratinės visuomenės institucijų kūrimo trajektoriją“.
Pagrindines problemas M.Chodorkovskis apibūdino taip: „Neapibrėžtumas nuosavybės teisių ir žaidimo taisyklių atžvilgiu, lygiagrečiai – korupcijos sistema, nepriklausomo teismo nebuvimas ir valstybės monopolio išplitimas, kurie veda į ilgalaikių investicijų atsisakymą. Blogiausia, kad tai liečia ne tik pinigus (pinigų valstybė turi), o jų turinčių žmonių protą ir likimus. Rezultatas – šalis netenka konkurencingumo, be žaliavos sektoriaus, degraduoja kultūra“.
Anot jo, „mūsų valstybę sudaro tarpusavyje konfliktuojančios grupės. Naudoti provokacijas prieš trečiuosius asmenis savo kovoje jiems normalu. Yra ir tokių, kurie mano, kad laimės pagal jėgos scenarijų. V. V. Putinas bando balansuoti, bet jo galimybės žlugdomos“.
Nuotraukoje: Michailas Chodorkovskis.
Šaltinis: Tageszeitung
2013.06.02
