Mirė kunigas Vaclovas Aliulis


Print

Eidamas 95-uosius metus mirė žymus kunigas, rašytojas, disidentas, intelektualas ir visuomenininkas Vaclovas Aliulis.

Buvome šiek tiek pažįstami nuo Atgimimo laikų.

Prisimenu, 2007-aisiais į savo knygos „Vieno žąsiaganio istorija“ pristatymą mane jis pakvietė paskambinęs telefonu. Dalyvavau dviejuose šios jo knygos pristatymuose – Rašytojų sąjungos klube ir Vrublevskių bibliotekoje.

2009-aisiais mačiau jį, girdėjau jo kalbą Filharmonijoje. Įprasminant žymios lietuvių visuomenės veikėjos, redaktorės, spaudos laisvės gynėjos Felicijos Bortkevičienės atminimą, už aktyvią labdaringą visuomeninę veiklą Atgimimo priešaušriu ir jo laikotarpiu – katalikiškos periodikos organizavimą, už kūrybingą, moksliškai pagrįstą publicistiką, už literatūrinės lietuvių kalbos kūrimą ir diegimą, socialinio ir humanitarinio lietuvių kalbos žodyno brandinimą 2009 m. Kalbos premijai buvo nominuotas kunigas Vaclovas Aliulis.

Apie jo atsiminimų knygą „Vieno žąsiaganio istorija“ esu parašęs straipsnį, kurį ir siūlau mūsų skaitytojui.

Vytautas Visockas

Kunigo išpažintis

Apie Vaclovo Aliulio, MIC, atsiminimų knygą „Vieno žąsiaganio istorija“

 
 
 
 

Įminkite mįslę. Kunigas, bet ne tik. Visuomenės veikėjas, bet ne tik. Intelektualas, bet ne tik. Kas? – Vienas žąsiaganis. O kas tas žąsiaganis? – Dziedukas su lazduki. O kas tas dziedukas? – Vaclovas Aliulis.

Ne tik kunigu, ne tik visuomenės veikėju, ne tik intelektualu Vaclovą Aliulį jo atsiminimų knygoje „Vieno žąsiaganio istorija“ pristato filosofas Vytautas Ališauskas, „dzieduku su lazduki“ – jis pats save taip pavadino Rašytojų sąjungos klube.

Knygos pristatyme, dalyvaujant autoriui, dėl to žąsiaganio buvo nemažai kalbų. V. Ališauskas priminė, kad žodį „žąsiaganis“ reikia kirčiuoti ne taip, kaip tau atrodo, kaip norėtųsi, o atvirkščiai, kaip nesinorėtų, tada ištarsi teisingai. Nedaryti kirčio klaidos jį yra įspėjęs kunigas Julius Sasnauskas, kuris tą vakarą sėdėjo ant palangės, netoli knygos autoriaus, ir nieko nekalbėjo, tik šypsojosi arba buvo susimąstęs. Neaiškumus bandė išsklaidyti pats „žąsiaganis“, bet salė tik linksmai juokėsi.

Prie knygos pavadinimo atsargiai bandė „prikibti“ ir istorikas Nerijus Šepetys, vienas pagrindinių kalbėtojų: „Na koks gi jis žąsiaganis!“ „Pirmoji mano profesija“, – teisinosi autorius.

Į knygos pristatymą atėjau jos neskaitęs, nematęs, o kai perskaičiau, galiu patvirtinti, kad apie tą profesiją parašyta išties labai nedaug: „Turbūt kokias septynias vasaras esu ganęs žąsis“.

Man labai patiko V. Ališausko mįslė, įterpta į jauno istoriko ir kunigo pokalbį: „Žąsį pasikinkęs baltą dirvą aria. Kas? – Žmogus rašo“. Tuo viskas pasakyta…

Vaikystėje, tas septynias vasaras, žąsiukus jis gelbėjo nuo dėlių, o visą likusį gyvenimą arė ir dar tebearia baltą dirvą, pasikinkęs žąsį. Tad knygos pavadinimas pagrįstas ir prasmingas, nors labiau įprasta, kad kunigas gano aveles. Beje, karves ir avis jis iš tiesų yra ganęs, o ganydamas jėzuitų žurnale „Žvaigždė“ perskaitė šv. Ignaco Lojolos biografiją, kuri dešimties metų berniukui padėjo apsispręsti: „Tada aš sau pasakiau: „Vaciuli, nebūk durnas, aik tarnauc dangaus karaliu!“

Kai imiesi kalbėti arba rašyti apie šią knygą, vis dėlto puikiai supranti, kad turi reikalo ne su žąsiaganiu, o su intelektualu, kuris sielojosi: „Per 50 metų baisiai nuniokotas Lietuvoj šviesuomenės tikėjimas katalikybe. Dabar galime leisti katalikišką spaudą, bet nėra kam joje dirbti. Daug gerų žmonių turime, kurie mielai prisidėtų, bet jų žinios va tik tokutės“, – ir jis parodė mažytį, kokio centimetro tarpelį tarp nykščio ir rodomojo pirštų.

Save priskiriu prie tų, kurių religinės žinios – centimetrinės, todėl tų temų vengsiu, tačiau knyga tokia plati, joje tiek daug visuomeninių, kultūrinių, moralinių, net politinių erdvių, apie kurias savo nuomonę gali turėti įvairiausio išsilavinimo, įvairiausios patirties skaitytojai.

„Vieno žąsiaganio istorija“ – tai išpažintis, tik šiuo atveju nuodėmklausys yra ne kunigas, o skaitytojas. Štai ką reiškia nuoširdus, neapsimestinis, neformalus tikėjimas, žinojimas, kad tu, žmogau, niekur nepasislėpsi, kad ne tik tavo darbai, bet ir mintys Viešpačiui – kaip ant delno. Nieko panašaus skaityti nėra tekę, nors esu susipažinęs su padiktuotomis, redaktorių, žurnalistų parašytomis „veikėjų“ knygomis, nė iš tolo neprimenančiomis išpažinties, nors tie „veikėjai“ dabar ir eina į bažnyčią (ypač kai filmuojama ir fotografuojama), ir žegnojasi kaip tikri katalikai.

„Kiek esu skaitęs atsiminimų, tik vyskupas Petras Pranciškus Būčys nedailina savęs, pripažįsta klaidas. Šiaip jau įprasta, kad atsiminimuose jų autorius (net „Durnių laivo“ kapitonas) turi pasirodyti visada buvęs teisus, o jei kada klydęs, tai netyčia. Buvęs kitų suklaidintas arba nesuprastas, arba paprasčiausiai apsirikęs. Atsiminimai tam ir rašomi, kad įtvirtintų autoriaus gerą apie save nuomonę“, – knygos pratarmėje rašo autorius.

Neabejoju, kad kunigo V. Aliulio atsiminimai – nuoširdūs, savikritiški. Rašytojų klube kalbėjęs istorikas N. Šepetys sakė, kad šia prasme jie net pralenkia vyskupo atsiminimus.

„Su kreiva šypsena priimu tūlų memuarų autorių pažadus papasakoti, „kaip iš tiesų buvo“. Tik Dievas ir jo angelai tai žino. Daugių daugiausia mes galime papasakoti, kaip praeitį atsimename ir įsivaizduojame“, – moko mus „ne tik kunigas“ V. Aliulis. Dabar „veikėjams“ bus žymiai sunkiau mus apgauti su savo „tiesos sakymais“, pasislėpti, prisitaikyti, nes turime pavyzdį, kaip to nereikia daryti. Niekas negali būti teisėjas savo paties byloje.

Ar daug skaitėte knygų, kurių autorius prisipažintų: „Dėl Lietuvos marijonų nesėkmių didelė kaltė tenka man“ (112 p.); „Dar prasčiau man išėjo su Kauno seminarijos klierikų būreliu… Ar galima įsivaizduoti kvailiau: reikia kurti bendruomenę, o aš iš perdėto atsargumo juos priiminėju pavieniui (112-113 p.); „Būdamas iš bailesniųjų, atsargesniųjų, aš visiškai būčiau netikęs dirbti su Kronika. Jos redaktoriai ir bendradarbiai rizikavo, buvo be galo išmintingi ir ištvermingi – tikras Lietuvos Bažnyčios žiedas ir pasididžiavimas“ (144 p.); „Aš vis – tarytum saugodamas kitus – gal esu nuskriaudęs tuos žmones, kurie tikėjosi ir manęs laukė, bet nesulaukė. Man pristigdavo ryžto“ (47 p.); „Nors Suvažiavime buvau įgijęs drąsos, kalbėdamas vyskupų vardu, jos man pristigo Sąjūdžio Seimo taryboje, svarstant ekonominės politikos klausimus“ (167 p.); „Mūsų Atgimimas turėjo dvi neužmirštamas viršūnes: Baltijos kelią ir Sausio 13-ąją. Nė vienoje viršūnėje aš nepasireiškiau. 1989 08 23 gydžiausi ligoninėje, o 1991 sausio 12 vakarą Seime pasimeldęs, naktį susitraukęs pratūnojau namie ir nesumaniau nuvažiuoti kunigiškai patarnauti Loretai ir kitiems sužeistiesiems bei mirštantiesiems. Šios gėdos aš niekada nenuplausiu…“ (171 p.); „Atsiprašau tuos geruosius žmones, kurie tėvą Vaclovą priskiria prie narsuolių. Atsiprašau nuliūdinęs juos šiuo patikslintu savo portretu be narsuolio karūnos“ (197 p.).

Tai tik keli neįprastos išpažinties pavyzdžiai, knygoje jų yra ir daugiau. Ar gali nuliūdinti nuoširdus kuklumas, kurio dabar taip pasigendame beveik visose viešo gyvenimo srityse! Būtų gerai, kad šis atsiprašymas paskatintų atsiprašyti tuos, kurių nuodėmės nepalyginamai didesnės už tėvo Vaclovo „perdėtą atsargumą, neryžtingumą“. Ilgai galvojau, reikia ar nereikia šiuos jo žodžius rašyti kabutėse.

Kaip pažymėjo knygos pristatyme kalbėjęs Bažnyčios istorijos sovietmečiu žinovas dr. Arūnas Streikus, kun. V. Aliulio gyvenimas ir veikla sutapo su išskirtine Bažnyčios istorijos epocha: 1944 metais, kai į Lietuvą vėl grįžo sovietų tankai, išstumdami vokiškuosius, V. Aliulis jau buvo gavęs kunigo šventimus. Kelis dešimtmečius antireliginės politikos sąlygomis jam teko būti aktyviu Bažnyčios gyvenimo dalyviu. Ir šie atsiminimai – tai bene pirmas Lietuvoje mėginimas pažvelgti į to meto Bažnyčios patirtį iš vidurio perspektyvos – tarp aktyvaus pasipriešinimo ir didesnio ar mažesnio bendradarbiavimo su valdžia. Apie aktyvų pasipriešinimą atsiminimų turime, tuo tarpu labiau išbalansuoto žvilgsnio iš vidurio pozicijos stokojame.

O pats tėvas Vaclovas taip kalbėjo: su valdžia bendravimo buvo, o bendradarbiavimo – ne. Stengdavomės iki maksimumo pasinaudoti tuo, kas buvo leista. Pakęsdavo, nes pasauliui norėjo parodyti, kad Bažnyčia neužgniaužta. Esu pats sau pasakęs: jeigu pasikeis laikai, neturėsiu teisės piktai kalbėti apie pareigūnus, nes dabar laikausi tyliai. Tegul kalbės tie, kurie ir dabar netyli.

Ir tikrai: knygoje nė vieno pikto žodžio net apie skriaudėjus, neteisingai, nepagrįstai tėvą Vaclovą kritikavusius. Kartais net stebina tas pakantumas. Bene daugiausia kunigui yra kliuvę nuo brolių lenkų. Nepaisant to, jis rašo: „Esu patyręs daug gražaus bendravimo ir nepritariu tiems, kurie iš lenkų amžinai laukia klastų“. Čia tarsi apie tokius kaip aš parašyta. Mes neabejojame, kad išimčių pasitaiko, tačiau, kaip sakoma, jos tik patvirtina taisyklę.

Tėvo Vaclovo patiklumui yra prieštaravęs ir švelnusis kardinolas Vincentas Sladkevičius: „Iš lenkų visada galima laukti klastos…“ Tai va. „Gal esu per daug patiklus…“

Tiesa, knygos autoriui atgrasu, nepriimtina, nekatalikiška, kai broliai lenkai pabrėžtinai tikybą jungia su tautybe, meldžiasi tik už lenkų jaunimą, už lenkų mokytojus, už lenkų dvasininkus ir pan. „Pagal Lenkijos bažnyčių paprotį, Šventosios Dvasios bažnyčios pagarbioje vietoje yra įmūryta paminklinė plokštė žuvusiems Armijos krajovos kovotojams atminti. Nelabai įsivaizduoju kurioje nors Lietuvos bažnyčioje atminimo lentą žuvusiems miško broliams“, – rašo tėvas Vaclovas. Kas galima lenkams, to negalima lietuviams, su tuo esame jau visiškai susitaikę.

„Vieno žąsiaganio istorijoje“ radau daug širdžiai brangių vietų. Abu esame dzūkai, man gerai pažįstamos jo gimtosios vietos – Krokialaukis, Krekštėnai, Santaika. Šio bažnytkaimio kapinėse palaidota jo mamutė, o mano teta, čia aš dvejus mokslo metus mokytojavau ir vienas geriausių mokinių buvo Aliulis (pamiršau jo vardą, tolimas tėvo Vaclovo giminaitis). Mums abiem daug ką mena Alytus, Prienai, Balbieriškis, Rumbonys… Knygoje dešimtys visuomenės, kultūros veikėjų, su kuriais ir man teko daugiau mažiau bendrauti. Labai įdomios, subtilios jų charakteristikos, galiu pasverti, palyginti su savo patirtimi. Tačiau visko neaprėpsi, todėl apsiribosiu tik šiandien, mano supratimu, aktualiausiais, nerimą, susirūpinimą kunigui keliančiais pastebėjimais, mintimis apie žiniasklaidos kelius ir klystkelius.

Knygos pabaigoje įdėtas kun. V. Aliulio programinis pranešimas „Numesk, Tėvyne, rūbą seną!“ skaitytas Lietuvos Nepriklausomybės dienos minėjime Kauno muzikinio teatro salėje 1989 m. vasario 15-os vakarą. Perskaitai ir akivaizdžiai matai, „kiek išsipildė mūsų rožinės svajonės“. Verti lapą po lapo, ir prisimeni reikšmingiausius Atgimimo laikų įvykius, nuspalvintus įžvalgaus intelektualo pastebėjimais: kiek išsipildė, kodėl neišsipildė. „Labai sopamas klausimas“, – atsidūsta tėvas Vaclovas. Kas galėjo pagalvoti, kad tiek daug sopulių apniks nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kūną. Tuos sopulius visi gerai matome, tik nemokame, o kartais ir nenorime jų šalinti.

Skyriuje „Skaudūs minorai“ autorius ne tik konstatuoja, bet ir nedrąsiai meta akmenėlį į savo daržą: „Motina Bažnyčia, tiesa, išlaikė didžiumos gyventojų pasitikėjimą, deja, daugiau teorinį. Bažnyčia gera, kolei tyli ir glosto. Tačiau pamaldose jaunas žmogus – retas svečias… Religija, kaip reiškinys, yra stumiamas į visišką pakraštį… Be kita ko, tai rodo gailingas nesidomėjimas religine spauda…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukose: žymus kunigas, rašytojas, disidentas, intelektualas ir visuomenininkas Vaclovas Aliulis.

2015.05.27; 08:56


Prisijunkite prie diskusijos